Ingrida Kazlauskaitė atvirai apie širdies reikalus: „Nesu moteris, kuri vadovautų vyrui“

Trumpa dosjė

• GIMIMO DATA IR VIETA. 1983 m. gruodžio 26 d., Tauragė. Esu žemaitė.
• ZODIAKO ŽENKLAS. Ožiaragis
• PROFESIJA. KTU Tarptautinių studijų centre baigiau eksporto inžinerijos studijų programą ir įgijau Mechanikos inžinerijos bakalauro laipsnį. Studijos vyko prancūzų kalba. 
• KALBOS. Prancūzų, anglų, rusų. 
• ĮSIMINTINIAUSIAS GIMTADIENIS. Išskirčiau 34-ąjį, kai sugužėjo geriausi draugai į Karmėlavą, kepėme kalakutą ir galėjome visi apsikabinti, bendrauti.
• ANTISTRESINĖ PILIULĖ. Raudonas lūpdažis (iškart pakelia tonusą), muzika, saldumynai, geras filmas ar buvimas su geriausiais draugais. 
• GERIAUSIAS DRAUGAS. Turiu keletą patikimų. Geriausias draugas tas, kuris būna šalia ne tik kai tau sunku, bet ir nuoširdžiai džiaugiasi kartu, kai tau sekasi ir nemiršta iš pavydo.
• DIDŽIAUSIA BAIMĖ. Bijau gyvačių, bet... mūsų baimes nuolat pakoreguoja šių dienų aktualijos.
• POMĖGIS. Dainuoti. Dainuoju ne tik vonioje, bet ir vairuodama automobilį, gamindama valgyti. 
• APRANGA. Meluočiau, jei sakyčiau, kad geriausiai jaučiuosi su sceniniais rūbais. Jie būna labai gražūs, bet dažniausiai labai nepatogūs. Per karantiną geriausia komfortiška apranga – megztinukai, stilingi treningiukai. 
• PATINKANČIOS SPAVOS. Pastelinės, ypač pieno. 
• RYTINIS RITUALAS. Vos prabudusi pažvelgiu pro langą, nusišypsau pasauliui, kaičiu kavą, pasidedu saldėsių, užsidegu žvakių, kad pasikraučiau pozityvios energijos ir galėčiau ja dalytis su kitais.
• MĖGSTAMIAUSIA VIETA NAMUOSE. Vonios kambarys, kur mes, moterys, praleidžiame daugiausia laiko. Jis didelis, su langu, daug pamerktų gėlių ir degančių žvakių. 
• TEIGIAMOS SAVYBĖS. Gal pareigos jausmas ir atkaklumas. Jei ką užsibrėžiu, tyliai, ramiai pasiekiu. 
• KO VISADA YRA RANKINĖJE. Bent pora buteliukų mano mėgstamiausių kvepalų ir keletas lūpų blizgių. 
• AUTOMOBILIŲ MARKĖ. Mano simpatijos – „Porsche“.
• MOTERIŠKA SILPNYBĖ. Namų interjero aksesuarai (krištolo taurės ir kiti gražumai), taip pat kvepalai ir batai. Na, ir saldumynai.

Jei paklaustų, koks jūsų moters idealas, ką atsakytumėte?

Nedvejodama, kad tai – mano mama. Mudvi sieja labai stiprus ryšys, tokio linkėčiau visiems. Pritariu minčiai, kad gera ta mama, kuri neperša gyvenimo scenarijaus vaikui, nesiekia, kad jis įgyvendintų jos neišpildytas svajones, bet kuri palaiko jį renkantis savo kelią. Kai tiesiog jauti, kad esi mylimas, visada laukiamas, net jei sukluptum, judėti tuo gyvenimo keliu lengviau. Mamai visada būsiu dėkinga už suteiktą gyvenimą, už jos besąlyginę meilę, kantrybę, atsidavimą mane auginant. Ir už jos maldas, kad Dievulis mane globotų ir saugotų, nors jau seniai suaugau ir nebesu vaikas. 

Ką turėjote omenyje sakydama, kad šių dienų aktualijos pakoreguoja mūsų baimes?..

Dabar visi bijo nesusirgti koronavirusu. Ir aš bijojau, bet... susirgau. Dabar bijau dėl artimųjų sveikatos, trokštu, kad virusas juos aplenktų. Vienas baimes išgyvenus, atsiranda kitų. Baimės prarasti visus darbus, mylimą koncertinę veiklą irgi buvo. Visuomet derindavau dvi veiklas – televizinę, koncertinę ir kasdienį darbą pagal specialybę. Virusas, karantinas kirto skaudžiai, ir ne man vienai. Šiandien visi kalbame apie praradimus, baimes dėl nežinomybės, ateities, bet esu optimistė, sakau, kad ašaros nepadės, reikia išmokti atrasti kažką nauja. Nesėdžiu sudėjusi rankų. Savęs gali, kiek nori, gailėti, bet svarbiausia išsiverkus neužsibūti neigiamai nusiteikus, nes tai tikrai nenuves į šviesų rytojų.

Ar sunkiai sirgote COVID-19?

Gana sunkiai. Susirgau lapkričio pradžioje, o sveikimo procesas prasidėjo tik gruodžiui įpusėjus. Dar ir dabar jaučiu liekamuosius viruso reiškinius: ūmius galvos skausmus, būna ir atmintis nuvilia. Keturis mėnesius nenorėjau ir iš viso nevalgiau saldumynų. Tai buvo ženklas, kad jaučiuosi labai blogai. Nors iki koronaviruso buvau nepataisoma smaližė, ir dabar organizmas labai greitai pasako „stop“. Gal ir į gera. Po kovido ypač paaštrėjo pojūčiai, ko organizmas nori, o ko ne, tad labai jo klausau ir stebiu. 

Ar buvo dingęs skonis, kvapas?

Taip, kadangi kurį laiką nejaučiau nei skonio, nei kvapo, sirgdama iš viso nenorėjau valgyti. Tiesa, labai daug gėriau skysčių ir valgiau bananų, nes nuo jų nepykindavo. Juokaudama sakau, kad sukirtau gal visą palmę (juokiasi). Tad organizmas dabar stengiasi atsigriebti. Visada sočiai papusryčiauju, papietauju ir pavakarieniauju. 

Esate sakiusi, kad atvertėte naują gyvenimo lapą. Kas negero liko tuose prirašytuose?

Daug buvo juose prirašyta, nebėra prasmės žvalgytis atgal. Man svarbiausia – tik mano ateitis, o kam į ją neštis tai, kas nebeturi vertės? Kam vėl apsikrauti svarstant, kas įskaudino, sužeidė ar nuvylė. Tokius žmones, su kuriais ne pakeliui, tiesiog paleidžiu ir blogus jų poelgius ištrinu iš atminties. Į ateitį skubu laisva, kupina džiaugsmo, vilties ir saldaus smalsumo.

Ar jūsų širdis šiuo metu laisva?

Šią akimirką mano širdis laisva, bet nežinia, kaip bus kitą akimirką. Gal įsimylėsiu iki padebesių (šypsosi). Įsimylėti man patinka. Kokie turi būti santykiai tarp dviejų žmonių, pavyzdys man buvo mano šeima. Kokį vyrą įsivaizduoju šalia? Mylintį, ištikimą, atsakingą, turintį puikų humoro jausmą ir labai vyrišką, ryžtingą. Jei atvirai, nesu moteris, kuri vadovautų vyrui. Aš to nenoriu. Jei vyras ryžtingas, tegul rodo gyvenimo kryptį ir dominuoja. O man liks juo pasitikėti, žavėtis ir palaikyti, nes vyrams taip pat to reikia. 

Kokia jums klijuojama etiketė labiausiai neatitinka tiesos?

Kiek žmonių, tiek ir etikečių. Negaliu atsakyti, kokia pasirodau kitiems. Tiesą sakant, dėl to net nesuku galvos. Bet džiaugiuosi, kad man niekada nelipo ir nelimpa skandalistės etiketė. Socialiniuose tinkluose sulaukiu ir gražių laiškų, su žmogiškais pastebėjimais, palinkėjimais. Ypač per įvairius TV projektus (šokių, muzikinius). Kai aplinkybės priverčia kartais išeiti iš komforto zonos, žmonės pamato ir kitą mano pusę, nes šiaip esu uždara, nerodau vidinių išgyvenimų, emocijų. Būna, pagiria, palaiko. Pamenu, daugelis rašė laiškus, kad man labai tinka šviesūs plaukai, nes per „Muzikinę kaukę“ ne kartą teko įkūnyti šviesiaplaukes atlikėjas. Aš už tai, kad ir socialiniuose tinkluose bendrautume kultūringai, gražiai. 

Ir ryžotės įvaizdžio pokyčiams?

Taip, pabandžiau, pabuvau blondinė. Pačiai norėjosi pokyčių. Pamenu, net sulaukiau daugiau dėmesio iš vyrų (juokiasi). Laimė, turiu gerą draugę – profesionalią ir patikimą plaukų stilistę, koloristę Ingą Bagdonaitę. Procesas truko gal penkias valandas, tausojant plaukus. Tuo metu norėjosi pakeisti įvaizdį, nes kaip tik krausčiausi į naujus namus, o jie labai šviesūs (šypsosi).

Dabar – vėl šatenė, nes paskui tas įvaizdis man asocijavosi su sunkiuoju laikotarpiu, kai sirgau koronavirusu. Norėjau tai ištrinti, pamiršti. Pakeitus įvaizdį, lyg užspalvini tą nepatikusį piešinį ir pradedi kažką naujo, tarsi ir viduje kažkas pasikeičia.

Ar tiesa, kad naują butą įsirengėte be dizainerių pagalbos?

Tiesa. Daug patarimų davė ir padėjo šeima. Net grindis klojome patys, tėvelis karnizus pakabino. Ir užuolaidas rinkomės su mama – ji pati geriausia dizainerė. Pamenu, kai atėjo dizainerė, vien už dienines svetainės užuolaidas paskaičiavo porą tūkstančių eurų. Pagalvojau: kosminės kainos, beprotiškai permokame, tad sėdome į automobilį ir su mama pervažiavome per užuolaidų audinių parduotuves, susipirkome medžiagas, nuvežėme pas savo siuvėją. Išėjo puošniai. Apskaičiavau, kiek dar sutaupėme! Mane visada mokė, kad nėra ko vėjais leisti sunkiai uždirbtų pinigų. 

O muzikinė, kūrybinė veikla šiuo metu sustojusi?

Kūrybinė veikla nesustojo, tik koncertai. Gyvename su viltimi, kad artimiausiu metu valdžia atlaisvins suvaržymus ir vėl galėsime susitikti su gerbėjais. Po šios pauzės taip norisi grįžti į sceną. Svarbu nepamiršti, kuo sužavėjome klausytojus. Todėl prikėlėme ir vieną dainą iš tėvelių repertuaro „Mylėk mane, mylėk“. Buvo atkurta aranžuotė šiuolaikiniais muzikos instrumentais. Kita išėjusi – autorinė su Andriumi Barisevičiumi „Nesumeluok“. Daina buvo sukurta, kai vyko projektas „Kaip Liveta pasakys“, bet iki galo nebaigta. Taigi mes per šį karantiną ją baigėme. Pakeliui ir kiti kūriniai, taip pat kuriame ir naujus sceninius kostiumus. Tad su nauja energija laukiame susitikimų koncertuose, privačiose šventėse – visur, kur tik mūsų šeimos lauks gerbėjai.

Jums svarbu išsaugoti ir prikelti naujam gyvenimui tėvelių dainas?

Man tai labai svarbu. Tai yra šeimos muzikiniai klodai, juos reikia puoselėti, vertinti. Jaučiu pareigą ir norą atkurti tėvelių kūrybinę fonoteką, atgaivinti aranžuotes, įnešti naujų vėjų nepakeičiant dainų tekstų ir melodijų. Gauname laiškų iš Vokietijos, Čekijos, Švedijos, Danijos, Anglijos lietuvių, kur tėveliai yra koncertavę. Žmonės laukia tų senų, iš kartos į kartą pamėgtų dainų, nori, kad jos suskambėtų iš naujo. Pamenu, viešint Švedijoje, vienas vaikinukas, gal 22-ejų metų, pribėgęs per koncertą prie mamos prašo: „Liveta, padainuokite dainą „O aš šalia tavęs tokia laiminga“. Aš užaugau su jūsų dainomis, nes tėvai visada jų klausydavo.“

Kokie jums šie metai, kokių turite lūkesčių?

Šie metai man kupini permainų vėjų ir naujovių. Tikiu likimu, manau, jis mums ne šiaip sau ką nors nauja pametėja. Kiekvieną išbandymą priimu kaip patirtį. Su atvira širdimi, plačia šypsena pasitinku siunčiamus iššūkius. Pamenu, mušant kurantams per Naujuosius, sugalvojau tris norus. Trečiasis – gyvenimo pokyčių – jau išsipildė su kaupu. Ne veltui sakoma, svajok atsargiai. Liko dar du, bet neišduosiu, nes garsiai ištartas noras, sakoma, neišsipildys. 

Žurnalą „Ji“ galite užsiprenumeruoti, daugiau informacijos rasite ČIA.