Ingrida Kazlauskaitė per Kalėdas švenčia gimimo dieną: „Mano norai auga“

„Laimė tai – kai prabundu su šypsena veide... Džiaugsmas – kai praskleidus užuolaidą, matau Žemę, nugulusią baltu sniegu, kurio TAIP MELDŽIAU, mažiausiai prieš gerą mėnesį... Negalėjau ramiai, kaskart, praeiti pro langą, nesumurmėjus garsiau ar tyliau: – „Dievuli, prašau, kad būtų sniego per mano gimimo dieną. Tai būtų didžiausia dovana ir nieko daugiau neprašysiu... Nes jau nenoriu, kaip kaskart, tokiu metu eiti pas mamą į daržą ir skinti petražolių (nes jos vis dar žaliuodavo! O sniego – 0! )“. IR stebuklas įvyko! Šiandien – tai, ko TAIP meldžiau – tadaaam!!!! Visgi aš tiksliai žinau ir niekada net nesudvejojau tuo – esu Tikras Dievulio vaikas... Kartais pati su savimi pusbalsiu padiskutuodavau: „Ingrida jau ne vaikas! Ingrida jau užaugo!“ (Mintyse, besidažydama prieš koncertą, pasijuokdavau sau, kad tikrai jau niekas negali man uždrausti su „kaupu“ blizginti akių vokus! Ar dėvėti kiek labiau kūno linijas išryškinančią suknelę, ar ryškiai raudonu lūpdažiu dažyti lūpas!)... Kaipmat, save užtikrinus, kad aš užaugau, gaudavau Dievo/Likimo/Dangaus/ pamokų, kad kartais apnikdavo silpnumo akimirka ir aš palūždavau, sau sakydavau: „Aš nesusitvarkysiu! Man per sudėtinga... Gal geriau viską paleist ir pasislėpt“ Bet trauktis nebūdavo kur, ir nejučia, su Aukščiausia pagalba atrandant teisingą atsakymą, išmokus TĄ PAMOKĄ iš to labirinto randi išėjimą... Ir palengvėja...Tada supratau, jog aš vis dar augu ir dar augsiu, svarbiausia – mokytis ir išmokti, nesustoti ir neįsipainioti savo įsitikinimuose, neįstrigti savo ambicijose, kvailame nenorėjime suprasti, ar neapgalvotame kaprize, visą griaunančiame ego.... Ir nesvarbu, kiek metų bebūtų, kiekvienam laikmečiui viena svarbiausių pamokų: mokėti atleisti. Taip Žmogus auga, auga visą Gyvenimą, kol Gyvas, kol akys mato Saulę.... Šie metai buvo išskirtinai ypatingi, kupini daug naujų patirčių, pamokų, atradimų, jausmų ir emocijų, profesinio tobulėjimo ir iššūkių, kurie man suteikė galimybę paaugti, bet tuo pačiu negailėjo ir adrenalino!!! Tad LABAI noriu padėkoti visiems prisidėjusiems ir padovanojusiems savo Gyvenimo Laiko manajam! Ačiū už nuostabius metus, apie kuriuos mano atmintyje nuguls daug gražių prisiminimų! Ir šiuo klausimu lieku nepataisoma: Myliu žmones, branginu jų laiką ir dėmesį, skirtą man. Tikiu ir pasitikiu! O jei kas, randu ir po „antrą šansą“ savo kišenėje... Juk klystame visi ir kartais nežinome, kada gali patiems prisireikti ir jo paprašyti... Gal tai skamba ir naiviai, tačiau nebijau atrodyti juokinga (man smagiau pasijuokti iš savęs, nei iš kitų). O bičiuliams, kurie su šypsena man „parneša“ pasmalsaujančiųjų: „Na, kaip Ta Kazlauskaitė? Kokia ji?“ Iš visos širdies perduodu šiltus linkėjimus ir mano nuoširdų apkabinimą. Su meile, visada Jūsų Ingrida.“