Ingrida Kazlauskaitė: „Už deimantus svarbesnė yra meilė“ (papildyta lapkričio 18 d.)

Daug kas tave pažįsta iš televizijos dainų ir šokių projektų, bet labiausiai – kaip garsiųjų dainininkų Livetos ir Petro Kazlauskų dukrą. Dar – kaip merginą, siekiančią dainininkės karjeros. Bet leisk man pabūti bjauriu liaudies balsu: ar tavo amžiuje pradėti dainininkės karjerą?..

Nesutinku. Pažiūrėkite, kaip dažnai būtent jauni atlikėjai susigadina gyvenimus. Jiems atrodo: sukelsiu skandalą ir akimirksniu tapsiu žvaigžde. Bet ne to reikia scenai. Jai reikia talento, įdirbio, charizmos, susiformavusio charakterio, kuris asmenybei suteikia spalvų. Galima sudainuoti tobulai pagal natas, bet be jokios emocijos. Kokių emocijų gali turėti nesubrendęs žmogus?

O aš su muzika, dainomis užaugau. Nėra taip, kad šiandien nusipirkau mikrofoną, įjungiau karaokę ir nusprendžiau tapti dainininke... Dainavau nuo vaikystės. Bet tėvai visada diegė, kad bemokslis ir beraštis žmogus – nieko vertas. Puikiai baigiau mokyklą, įstojau į universitetą, studijavau mechaninę inžineriją prancūzų kalba. Vėliau laimėjau „Erasmus“ konkursą ir išvažiavau tobulintis į Prancūziją. Aš – maksimalistė: arba studijuoju, arba dainuoju. Nesiblaškau. Todėl tik dabar galiu daugiau laiko skirti muzikai.

Tai kada gi sužibs Ingridos Kazlauskaitės žvaigždė?

Fanfarų ir spindesio vieną dieną tikrai nepažadu! Aš – tegu ir už lėtą, bet gerą darbą. Ir visai nenoriu naudotis kitų pelnytais laurais. Net jeigu jie – mano šeima. Visko siekiu pati, neskubu, ieškau savo stiliaus, stengiuosi užsitarnauti klausytoją. Kur kas paprasčiau būtų perdainuoti populiariausius kitų atlikėjų kūrinius ir tapti žinomai. Bet nenoriu to daryti. Turiu tris būtent man parašytas dainas ir pamažu kaupiu bagažą. Vieną dieną visa tai suguls į pirmąjį albumą.

Na, praeis dar dešimt metų. Sukaupsi pakankamai dainų albumui. Tau bus jau keturiasdešimt ar daugiau... O kokia prasmė?

Išliekamoji vertė. Dainininkas, menininkas, muzikantas turi nuostabiausią likimo dovaną – sukurti tai, kas išliks. Galų gale turiu vieną vienintelį gyvenimą, ir nedaryti to, ko širdis nori, būtų didelė skriauda sau. Aš noriu dainuoti ir tai darysiu.

Ar tau, kaip dainininkei, nekenkia tėvų šleifas? Proginis Livetos ir Petro Kazlauskų įvaizdis, dainavimo maniera...

Anuo laiku būti vieniems geidžiamiausių „Sveikinimų koncerto“ dainininkų buvo prestižas. Salės lūždavo nuo gerbėjų, honorarai – pasakiški. Taip, laikai keičiasi, mados ir stiliai – juo labiau. Manote, mama nesijuokia žiūrėdama senus savo dainų įrašus? Vėliau tas jos sukneles panaudodavau mokyklos karnavalams! Natūralu, kad mane lygina ir lygins su mano šeima. Bet jie – mano tėvai, man tai – svarbiausia.

Turi vieną vienintelį gyvenimą, tai kada pradėsi galvoti apie savo šeimą?

Nuolat apie tai galvoju. Ir negaliu sakyti, kad nieko mano gyvenime nevyksta... Bet aš – ne iš tų, kurios rėktų, kaip myli, o paskui – kaip skiriasi ir kenčia... arba rodytų, kaip mylimasis įteikia sužadėtuvių žiedą... Man tokie demonstravimaisi – šlykštu.

Hmmm... o aš maniau, kad dabar tai – būtina žinomumo ir populiarumo sąlyga.

Nesutinku. Tik tikrojo talento neturintys demonstruoja smulkmenas. Ar dėl to žmonės labiau myli atlikėją ir eina į jo koncertą, kad iš arčiau pamatytų tą sužadėtuvių žiedelį? Tikrai ne. Patikėkite, mano asmeninis gyvenimas – labai audringas. Aš juk – jauna moteris, todėl ir įsimyliu, ir neriu stačia galva, ir pykstuosi, ir skiriuosi... Pavyzdžiui, po ne vienų kartu praleistų metų prieini kryžkelę ir suvoki, kad reikės sukti skirtingais keliais... Mano gyvenime tikrai daug potvynių ir atoslūgių, ašarų ir džiaugsmo... Bet nenoriu asmeninio gyvenimo atiduoti žmonių totalizatoriui: kad jie vartytų žurnalus ir svarstytų, kodėl tas ar kitas yra su manimi, arba sakytų, jog aš su juo – tik dėl to, kad būčiau populiaresnė ar turtingesnė...

O, neduok Dieve, santykiai subyra ir tau dar ilgam prikabina tą prakeiktą priedėlį „buvusi“. Net šiurpas nupurto pagalvojus... Kaskart, kai mano gyvenime kas nors nepalankiai ar skausmingai susidėlioja, pagalvoju: „Ačiū Dievui, kad niekas viešai to ir nežinojo...“ Be to, kam traukti mylimuosius į viešumą, jeigu tavęs su jais nesieja joks statusas? Oficialiai gali turėti sužadėtinį arba vyrą. O būti pristatomai kaip mylimoji, širdies draugė, sugyventinė ar meilužė... Bloga man nuo tokių pavadinimų. Aš esu konkreti moteris.

O tavo gyvenime tas oficialus statusas kada nors buvo?

Ko gero, porą trejetą kartų piršlybos ir vestuvės buvo priartėjusios prie manęs. Aš buvau vos septyniolikos, kai vienas vaikinas, pasirodo, mane supakuoti norėjo, mamai pasakojo, kaip planuoja vesti. Bet man, tada dar vienuoliktokei, tikrai ne tai rūpėjo. Žinoma, meilė buvo apakinusi, bet žodis „vestuvės“ viską greitai sudėliojo į vietas... Buvo draugystė, ir draugai, ir mano šeima jau galvojo, kad tikrai kvepia vestuvėmis, kad kitokios pabaigos šita pasaka ir negali turėti... Bet bumbt ir – pabaiga visiškai kitokia... O kartą tiesiog dėjau į krūmus. Pabėgau, dingau... Ne veltui mane slapuke vadina.

Bent pasiaiškinai tam žmogui, kuris jau buvo pasiryžęs rimtam žingsniui?

Bandžiau paaiškinti, bet mačiau, kad vis tiek atkakliai siekia, todėl... tiesiog dingau (juokiasi). Tąkart išvažiavau į Prancūziją studijuoti, neatsiliepiau telefonu, nebendravau... Ne iš piktumo, ne dėl pasipūtimo. Tiesiog toje srityje, kuri susijusi su santykiais, esu net kiek per mandagi: negaliu pasakyti „eik po velnių“. Gražiai, švelniai ruošiau žmogų, kad nieko nesitikėtų... O jis staiga ėmė kalbėti apie žiedą, paprašė duoti pasimatuoti kokį nuo piršto... Aš raudonavau kaip mokinukė ir jaučiau, kad mane speičia į kampą... Tada ir dingau. Jis dar bandė ieškoti, skambino mano mamai... Aišku, nenorėčiau, kad man kas taip padarytų, bet, Dievas mato, tikrai mandagiai leidau suprasti, kad nieko nebus...

Koks dabar tavo asmeninis gyvenimas?

Pati nežinočiau, kaip įvardyti, bet vieniša tikrai nesu. Kita vertus, kaip gali būti, kai nuo pat ryto leki į darbus, iš ten – į treniruotes ir filmavimus, o paskui šoki iki dvyliktos ar pirmos nakties. Ir toks tempas – jau nuo rugpjūčio.

O kada pastarąjį kartą buvai pasimatyme?

Ne taip ir seniai (juokiasi)...

Aha, vadinasi, tam randi laiko baisiai įtemptoje dienotvarkėje.

Kai labai nori ir kai žmogus tave domina, dėl pasimatymo kad ir naktį, po visų treniruočių, gali susitarti... Visai smagu dvyliktą nakties susitikti kokioje dar veikiančioje kavinėje išgerti arbatos. Mane visada žavėjo talentingi, gerą humoro jausmą turintys vyrai. Užtat net antipatiški gražuoliukai, kurie blizgina katino akimis ir mano, kokie yra nuostabūs... O tu matai, kad apie nieką kita, išskyrus plaukų priežiūros priemones, su juo nepasikalbėsi... Ir vaikino piniginės storis laimės neatneša. Žinote, buvo metas, kai galėjau pasirinkti trumpiausią kelią: gyventi su kone dvidešimčia metų vyresniu vyru, būti princese ir keisti prabangiausias mašinas lyg pirštines... Bet aš šito kelio nepasirinkau, nes esu jauna, noriu meilės, polėkio ir nepriklausomybės.

Nemažai pramogų pasaulio porų susikūrė būtent po šokių projektų. O tu savo šokių partneriui Ovidijui Andriekui komplimentus žarstai kone nuo pirmo susitikimo...

Jis man irgi žarsto... o kai gerai sušoku, netgi pabučiuoja (juokiasi)... Bet aš viena supratau: jeigu yra šeima ir kurią nors iš antrųjų pusių pakviečia dalyvauti tokiame projekte, dėl šventos ramybės nė kojos nereikėtų ten kelti. Paaiškinsiu kodėl: tiesioginiame eteryje, kai apima nevaldomos emocijos, jaudulys, užplūsta adrenalinas, būtent tavo šokių partneris yra šalia. Laiko tave už rankos, apkabina tą akimirką, kai tau yra labai svarbu. Jis jaučia tą patį, ką ir tu. Tai sukabina jūsų sielas be galo tvirtai. O ką kalbėti apie kūnišką kontaktą?! Kai tau glosto kojas, braukia ranka per taliją... kai kvėpuoja tau į kaklą, kai veidas prie veido... Prisipažįstu, man tikrai šiurpuliukai eina per kūną nuo fizinio kontakto. Lyg ir supranti, kad tai nieko nereiškia, bet kai prasideda šokis... Pirmas kelias savaites tarsi apdujusi vaikščiojau, nuolat raudonavau nuo tų prisilietimų...

Ar teisingai supratau: draugo, sužadėtinio ar vyro šokėjo nenorėtum?

Tikrai nesijausčiau laiminga, jei matyčiau, kad kita moteris glaustosi prie mano vyro. Nekalbu apie banalų, suvaidintą pasiglaustymą. Mes dabar mokomės rumbos – meilės šokio. Tada apima tokios emocijos, tokios aistros verda, kad, atrodo, tuoj tu pabučiuosi ar tave pabučiuos, tuoj kas nors sprogs... Tą akimirką niekas aplinkui neegzistuoja, apie nieką negalvoji.

O Ovidijus turi draugę?

Ačiū Dievui, ne (juokiasi)! Puikiai žinodama, kad šokiai – nuodėmingas reikalas, projekto organizatorių specialiai prašiau, kad parinktų nevedusį partnerį. Ir nereikia sapnuoti, kad ateisiu, pašoksiu, ir viskas... Tikrai ne! Suvokiau: jeigu vyras bus vedęs, negalėsiu prie jo glaustytis. O jeigu prisiglausiu, tada milijoną kartų atsiprašysiu jo, jo žmonos... Ir į šokį tikrai negalėsiu įsijausti. Juo labiau negalėsiu ramiai žiūrėti į akis moteriai, kurios vyras man glosto kojas... arba guodžia, apkabina... ar užsega ant nuogo kūno užsimestos suknelės užtrauktuką... Šokiai iš tiesų gali sujaukti net stipriausius jausmus, tapti rimtu išbandymu poroms. Dabar turiu dalyvavimo tokiame šokių projekte patirties ir niekas manęs neįtikins, kad tai – nepavojinga. Ten meilės romanui įsižiebti reikia vos vieno degtuko brūkštelėjimo, vienos kibirkštėlės!