Ingrida Martinkėnaitė – tarp žvaigždės ir namų šeimininkės (papildyta gegužės 4 d.)

Kažkodėl visai nesistebiu tavo žodžiais. Turbūt taip jaustųsi kiekvienas žmogus, septynerius metus bėgęs scenos maratoną, o paskui staiga sustojęs...

Pamenu, buvo laikas, kai daug koncertavau su „69 danguje“, lyg to būtų negana – įkūriau savo fotostudiją, tuo pat metu rūpinausi dukra, namais... Atsidūriau ties išsekimo riba. Buvo taip blogai, kad pasakiau sau: viskas, liaukis, viena visko neaprėpsi! Reikėjo ką nors pasirinkti – aš pasirinkau grupę ir šeimą. Kai grupė iširo, liko tik šeima.

Tai – gerai ar blogai?

Tai permainingas jausmas. Kai pernai su merginomis nusprendėme užbaigti grupės veiklą, visos išbėgiojo kas kur, o aš užsidariau namie. Man tikrai reikėjo atsigauti, išsimiegoti, pasikrauti. Porą mėnesių niekur iš namų nekišau nosies: sėdėjau ant kroviklio ir kroviausi (juokiasi). Kažkas vis skambino, kvietė į televizijos laidas, vakarėlius, o aš tūnojau užsidariusi ir niekur nėjau. Nesu ekstravertė, man nereikia minios svetimų žmonių – geriau jaučiuosi su keliais artimiausiais.

Ir vis dėlto kažkas paskatino praverti namų duris ir iškišti nosį laukan?

Po kurio laiko atsirado ilgesys. Veiklos, kūrybos, veiksmo... Scenos... Ėmiau dažniau dalyvauti įvairiuose renginiuose. Labai ilgėjausi grupės merginų: kartais susiskambindavome, rečiau susitikdavome, nes visos gyvenome skirtinguose miestuose. Karina – ką tik pagimdžiusi ir pasinėrusi į motinystę, Neli užsiėmusi naujų santykių kūrimu, Goda kažkur Kijeve su šeima...

Ir ką nutarėte? Viską pradėti iš naujo?

Ne, į tą pačią upę antrąkart nebeįbrisi. Ir pradėti iš naujo nebeišeis... Tačiau dabar svarstome, kad vasarą galėtume sugrįžti į sceną. Buvome susitikusios su Egmontu Bžesku: maloniai prisiminėme senus gerus laikus. Žmonės iki šiol mums skambina ir kviečia koncertuoti. Užsakovai iš Anglijos, Airijos, Norvegijos teiraujasi, kodėl negalime atvykti dar bent kartelį, atiduoti duoklę gerbėjams. O ką kalbėti apie mūsų lietuvišką pajūrį!.. Jau trečią vasarą iš eilės ketiname praleisti ten. Grafikas sudarytas beveik kiekvienai dienai iki pat rugsėjo. Pirmieji mus galės išvysti sostinės bei pajūrio gyventojai, o kas bus paskui – matysime.

Kaip dabar atrodo įprasta tavo diena?

Išmokau anksti gultis ir anksti keltis, nes dienotvarkę diktuoja ne koncertai, o dukra. Tačiau kartais vis tiek ima ir pramuša naktinio darbo atgarsiai: prabundu antrą ar trečią valandą ryto ir nebeužmiegu. Lipu žemyn, išsiverdu ramunėlių arbatos, pasiimu knygą ir visą naktį skaitau. Žiūriu, jau švinta... Septynios. Aštuonios. Laikas namiškiams ruošti pusryčius.

Atsikėlusi neskubėdama paruošiu pusryčius, sau ir Marijai išspaudžiu šviežių sulčių. Nuvežu ją į darželį, o paskui – visa diena tik mano. Įsivaizduoji?..

Turėtų būti įdomi knyga, kad visą naktį ją skaitytum...

Lengvų romanų nemėgstu – labiausiai patinka istorinės ir psichologinės knygos. Dabar baigiu „Karą ir taiką“: įveikiau visus keturis tomus. Dar įdomesnės knygos apie anglų ir prancūzų monarchus: ten tiek intrigų!

Po tokios intriguojančios nakties nesinori dieną nusnūsti?

Čia ir slypi naminio gyvenimo grožis: dėl nieko nebereikia sukti galvos. Nereikia jaudintis: Viešpatie, man rytoj filmavimas, kaip atrodysiu neišsimiegojusi?.. Akys raudonos – kaip lipsiu į sceną? Kiek puodelių kavos teks išgerti?.. Dabar aš visiškai rami. Skaičiau visą naktį – na, ir kas? Išsimiegosiu kitą kartą. Atsikėlusi neskubėdama paruošiu pusryčius, sau ir Marijai išspaudžiu šviežių sulčių. Nuvežu ją į darželį, o paskui – visa diena tik mano. Įsivaizduoji?..

Jau imu pavydėti... Ir ką tu veiki?

Planuoju ateitį, svajoju, sportuoju. Jau dešimt metų turime šeimyninį abonementą sporto klube: vasarą žaidžiame tenisą, žiemą lankau sporto salę, baseiną. Mokausi anglų kalbos: ilgus metus buvau apleidusi, nes koncertuojant jos nereikėjo. Prasilaužiau per du mėnesius – pati negaliu tuo patikėti (šypteli). Visada mėgau mokytis: svarstau, ar neįgyti dar vienos profesijos.

O kaip visi moteriški dalykėliai – drabužių ir batų parduotuvės, grožio salonai? Pamanytum – kokia nuostabi alternatyva darbui...

Nesu skudurinė Onutė. Nuo to laiko, kai išsiskirstė grupė, turbūt nė karto nesilankiau parduotuvėje. Anksčiau buvau įpratusi apsipirkti užsienyje ir iki šiol nieko nepritrūkau: spinta pilna drabužių, Marijai visko privežta gal trejiems metams į priekį... SPA salonuose irgi kasdien nemirkstu: pasitvarkau, kiek kiekvienai moteriai reikia, ir tiek. Prieš mėnesį pirmąsyk nuvažiavau į Druskininkus – žinoma, labai patiko. Vilniuje, kad ir nedirbu, vis tiek negaliu atsipalaiduoti, nes galva užkimšta rūpesčiais: vaikas, šuo, namai... O ten visas laikas skirtas tik sau. Chalatėlis, deguonies kokteilis, veido kaukė ir knyga – visa palaima.

Gražu klausytis, kokia tu aktyvi skaitytoja!

Anksčiau tikrai tokia nebuvau. Rūpėdavo tik žurnalai ir televizorius, o dabar... Televizoriaus net neįsijungiu. Laiką išnaudoju taip, kaip man patinka. Jokios prievolės, nereikia niekur bėgti, prie nieko derintis... Tik draugių trūksta. Šiaip ar taip, „šeškės“ man buvo kaip seserys.

Negali būti, kad už scenos neturėjai draugų...

Turėjau, bet per tuos ilgus metus beveik visi išsibarstė. Kai jie norėjo, aš tiesiog fiziškai negalėjau jiems skirti dėmesio, o kai aš pagaliau to panorau, jų nebeliko. Dabar visai smagu būtų kur nors kartu nueiti, bet jie užsiėmę savo reikalais... Belieka skambinti Nijolei: „Neli, maldauju – grįžk į Vilnių.“ (Juokiasi.) Ką tik su ja buvome pasižiūrėti Maskvos baleto. Pirkau bilietus, Neli tuo metu paskambino – „Kur eini? Ir aš noriu.“ Tai ir nuėjome.

Buvau įpratusi, kad piniginė visuomet pilna: gaudama nemenkas įplaukas, net nepastebėdavau išlaidų. O kai įplaukos sumažėjo, nejučia pradėjau viską skaičiuoti, žiūrėti į kainas...

Suvokiu, kad galima nepasigesti scenos įtampos, naktinių kelionių iš vieno miesto į kitą, atsakomybės... Bet kaip nepasigesti honorarų? Juk „69 danguje“ buvo viena populiariausių Lietuvos grupių. Ir jos honorarai buvo vieni didžiausių...

Vieną dieną pinigų – pilnos kišenės, o kitą jų jau nebėra... Kai grupės neliko, mane iš tiesų ištiko finansinis šokas (šypteli). Buvau įpratusi, kad piniginė visuomet pilna: gaudama nemenkas nuolatines įplaukas, net nepastebėdavau išlaidų. O kai įplaukos sumažėjo, nejučia pradėjau viską skaičiuoti, žiūrėti į kainas...

Pagaliau sužinojai, kiek kainuoja pienas?

Pienas kaip pienas, bet ar matei, kiek kainuoja benzinas!.. Tačiau suprantu, kad visi kada nors turi nusileisti iš padangių ir pradėti vaikščioti žeme. Sunkmečiai turi ir gerųjų pusių: žmonės išmoksta taupyti, ima vertinti tikrąsias vertybes.

Bet juk nėra taip, kad tu ko nors labai nori ir sau neleidi?

Ne. Pinigų aš netaškydavau ir tuomet, kai dirbdavau: nesinuomodavau prašmatnių vilų, nepirkdavau nereikalingų pirkinių, nesėdėdavau restoranuose. Kam valgyti kavinėje, jei ir namie galiu ko nors pasidaryti?.. Man niekada nerūpėjo prieš ką nors pasirodyti, brangakmenių pirkti. Honorarą visuomet kruopščiai paskirstydavau: dalis atitekdavo buičiai, maistui ir atostogoms, o dalį pasidėdavau ir sėkmingai investuodavau. Dabar tos investicijos atneša grąžos: tai, žinoma, ne milijonai, bet pragyventi galima.

Žodžiu, negyveni tik iš vyro kišenės?

Ne, nesu jo išlaikytinė (juokiasi).

Kai nutraukėte grupės veiklą, jis, pamenu, labiausiai džiaugėsi... Ar vis dar džiaugiasi?

Džiaugiasi, nes didelė našta nuo artimųjų pečių nukrito man. Močiutėms reikia leisti atsipūsti... Anksčiau būdavo – „Man filmavimas, koncertas, manęs nelieskite!“ O dabar jau netrenksi durimis ir nepasakysi, kad tau koncertas. Gyvenu kaip padori moteris, rūpestinga žmona: nuvežu dukrą į darželį ir parvežu, su ja namie darau visokias užduotėles, ruošiu vakarienę. Iš naujo atradau virtuvę, ėmiau eksperimentuoti, gaminti vis skaniau – kuriam vyrui tai nepatiktų?

Virtuvėje eksperimentuoji, o kaip dailią figūrą išsaugai?

Nors ir nebereikia kasdien vilkėti aptemptos blizgančios suknelės, stengiuosi tvirtai laikyti vadeles (šypsosi). Per šventes sėdžiu kuo toliau nuo stalo. Pyragus jau seniai pakeitė salotos... Pažįstu save: mėgstu pavalgyti ir, jeigu valgyčiau viską, ką noriu, būčiau didelė ir graži. Aišku, ir dabar nesu mažytė, nesijaučiu visiškai patenkinta savo kūno linijomis, bet stengiuosi, kiek galiu, kad būtų kuo mieliau žiūrėti į veidrodį. Neprisiverčiu laikytis dietų: aš tiesiog negaliu valgyti virtos morkos, jeigu jos nenoriu! Bet vis dažniau susimąstau: kai sušils oras, atsiras daugiau stiebelių ir žolyčių, išbandysiu madingąją ir daug apšnekėtąją žaliavalgystę. Ilgai neištversiu, bet savaitė ar dvi turėtų būti tik į naudą.

Kaip manai, ko per tą laiką tau labiausiai pritrūks?

Skonių įvairovės. Ir mėsos, žinoma. Kiaulienos seniai nebevalgau, kanopinių nemėgstu, bet kalakutienos paragauju dažnai. Apskritai pasiilgsiu šilto maisto, bet pataikaudama sau toli nenueisi. Tad belieka sulaukti, kol pumpurai išsiskleis... Nežinau, ką tie vargšai žaliavalgiai dabar valgo?..

Žievę nuo medžių graužia?..

Gal (juokiasi)? O gal man tai visai patiks? Gal nuo šiol bent vieną dienos patiekalą pakeisiu į špinatų kokteilį? Jei tik vyras neišvys iš namų...

Kai sutuoktiniai, daug dirbę ir įpratę matytis tik vėlyvais vakarais, staiga kiauras dienas ima leisti namie, atsiranda dvi galimybės: arba jų santykiai labai pasitaiso, arba – pablogėja...

Yra tiesos. Bet mūsų šeimoje niekas nepasikeitė, nes sėsliau gyvenu tik aš – vyras, kaip ir anksčiau, daug dirba. Rodos, galėtume daugiau laiko praleisti kartu, kur nors drauge nueiti, bet... vis tiek nėra kada. Nėra taip, kad kiekvieną vakarą sėdžiu prie žvakių su pūkuotomis aukštakulnėmis šlepetėmis ir laukiu, kada jis grįš namo. Nežinau, kada aš pagaliau atrasiu tą harmoniją...

Pažįstu save: mėgstu pavalgyti ir, jeigu valgyčiau viską, ką noriu, būčiau didelė ir graži.

O kas bus toliau? Ko tu norėtum? Gal dabartinis gyvenimo būdas yra toks puikus, kad visai nenori jo keisti?

Dabar mėgaujuosi ramybe, bandau viską sustatyti į savo vietas. Labai noriu kur nors išvažiuoti, patirti šviežio oro gūsį. Nebepamenu, kada paskutinį sykį buvau užsienyje... Ak, taip – per mano gimtadienį su vyru lankėmės Paryžiuje, o rudenį planuojame su vaikais plaukti į kruizą per Atlantą. Bet suprantu, kad ta ramybė ilgai nesitęs. Dirbti bet kur tik tam, kad užsidirbčiau pinigų ir kam nors išdidžiai pasakyčiau, jog aš dirbu, nenoriu. Noriu pašaukimo. Mano išsilavinimas – ekonominis, bet kur kas labiau traukia kūrybinis darbas. Su baltu pavydu žiūriu į meno žmones: jie kažką tapo, vaidina, kuria... Jiems tai teikia malonumą. Aš irgi noriu tokio darbo, kurį galėčiau daryti su užsidegimu, kuris priverstų rytą šokti iš lovos... Visiems ateina toks laikas.

Ne visiems – yra daugybė jaunų gražių moterų, kurios ramiai gyvena nieko nedirbdamos.

Bet aš mačiau kitokio gyvenimo. Aš žinau, ką reiškia dirbti su užsidegimu, ko nors trokšti, siekti, – to paragavęs niekada nepamirši. Nemanau, kad ramus šeimyninis gyvenimas mane suvystys ir supančios tomis pūkuotomis aukštakulnėmis šlepetėmis... Tų metų poilsio labai reikėjo: šeima jaučiasi gerai, dukra nuo manęs nenueina nė per žingsnį, pagaliau pripildyta mudviejų bendravimo taurė, kuri iki šiol buvo pustuštė. Ir aš dabar jaučiuosi daug stipresnė. Bet artimieji žino: jei visą gyvenimą sėdėsiu namie, būsiu nelaiminga. Mano vyras, kaip ir kiekvienas protingas vyras, nori, kad būčiau patenkinta, turėčiau mėgstamos veiklos. Kad vakare, grįžę namo, prie taurės vyno galėtume pasikalbėti ne tik apie tai, ar išploviau grindis...

Dar gali jam papasakoti apie anglų ir prancūzų monarchus...

Ir papasakoju, kai paklausia, kur buvau visą naktį ir kodėl manęs nebuvo lovoje (juokiasi). Bet jis tikrai nelaiko įkalinęs manęs namie. Nes kiekvienam žmogui reikia išreikšti save.