Ingrida Šimonytė: „Tobulybės pančių užsidėjimas labai dažnai trukdo“

Ar radote panašumų su serialo heroje?

Hillary Clinton turi gerokai ilgesnį gyvenimo ir politinio veikimo kelią negu aš. Manau, kad kai man bus 25 metais daugiau negu dabar, tai gali būti, kad tų panašumų bus ir dar daugiau. Ji yra iš tų politikių, kuri perėjo įdomius laikus pasaulio istorijoje. Taip pat kovą už tai, kad moterys apskritai galėtų būti kažkur, kur jų anksčiau nebuvo – teisės mokykloje ar tam tikrose pozicijose, kurios dabar atrodo kaip nesuprantamas dalykas. Žiūrint unikalius istorinius kadrus šiame seriale, suprantu, kad yra daug dalykų, kurių man matyti savo gyvenime tikrai neteko. Kažkuria prasme, mano kelias buvo truputėlį paprastesnis.

Jūs viename interviu esate sakiusi, kad ilgą laiką paklausta apie lyčių lygiateisiškumo problemas, daug asmeninės patirties neturėjote ir tame pačiame interviu užsiminėte, kad tai pasikeitė per rinkiminę kampaniją į prezidento postą. Kas nutiko?

Turbūt nebuvo didelės paslapties, kad dalis žmonių tą įvardindavo sakydami, kad su manimi viskas ir gerai, bet mums reikia vyro. Tokį teiginį dažnai tekdavo išgirsti. Man visą laiką atrodė, kad mane vertina už tai, ką aš galiu padaryti arba ko negaliu. Tai kad aš esu moteris mano gyvenime nevaidina kažkokio esminio vaidmens. Pagalvodavau, jeigu mano asmeninis gyvenimas būtų susiklostęs kitaip – būčiau sukūrus šeimą 21 metų ir turėjusi tris vaikus, labai didelis klausimas ar aš tiesiog dėl objektyvių aplinkybių, būčiau gebėjusi pasiekti tai, ką pasiekiau, nes būtų reikėję laikyti tris namų kampus. Galbūti ir mano profesinis kelias būtų susiklostęs visiškai kitaip.

Ar susidūrus su tokiu požiūriu, jūs kaip moteris politikoje, pradėjote kitaip žiūrėti į politikos lauką ir į moterų įgalinimo politikoje klausimą?

Aš visą laiką į tą lauką žiūrėjau taip pat. Man visą laiką atrodė, kad politika yra ta sritis, kuri sprendžia visai visuomenei aktualius klausimus, kuri yra sudaryta iš pusės vyrų ir pusės moterų. Parlamentas vis dėlto turėtų būti panašesnis į tą žmonių imtį, kuriai atstovauji. Negali būti, kad jeigu visuomenėje yra pusė moterų ir pusė vyrų, tai parlamente turėtų būti 20 procentų moterų ir  80 procentų vyrų, kurie gali nubalsuoja moterų nuomonę tais klausimais, kurie yra aktualūs visų pirma moterims.

Man visą laiką atrodė, kad tai yra nenormalu, bet per mano darbinę karjerą nebuvo keista, kodėl taip yra. Visų pirma, pati politika kaip veikla, nėra labai atraktyvi tuo požiūriu ir sukurtu mitu, kad politika yra purvas. Kitas dalykas – objektyvios aplinkybės, kad moterims ir šiaip dažnai yra sunku suderinti įvairias savo veiklas su namais. Mes mažai joms padedame, nes geriau renkamės moralizuoti, ir mažai galvojame apie tai, ką padaryti, kad moteris galėtų realizuoti savo talentus darbe. Turbūt prisideda ir auklėjimas, nes aš, pavyzdžiui, buvau auklėjama su ta nuostabia mantra, kuri vadinasi „Būk mergaitė kaip mergaitė“.

Pastaruoju metu, po pirmojo Seimo rinkimų turo (renginys vyko spalio 22 dieną) buvo kalbama apie tai, kad gerai rinkimuose pasirodžiusių partijų lyderės – moterys. Jūs pati šį faktą laikote laimėjimu, kalbant apie lyčių lygiateisiškumo klausimą Lietuvos politikoje? Ar tokią išvadą daryti per anksti?

Aš manau, kad anksti daryti tokią baigtinę išvadą. Manau, kad nėra blogai, jog moterys apskritai to pasitikėjimo sugebėjo sulaukti. Nėra blogai tai, kad ne tik tos moterys, kurios vedė sąrašus, bet ir tos moterys, kurios buvo sąrašuose, rinkimuose pasirodė gerai. Man atrodo, politologė Rima Urbonaitė teisingai paminėjo „Bloomberg“ straipsnyje, kad mes vis tiek judame centimetrais, dar nejudame metrais. Manau, kad ir politinės bendruomenės turi daryti daugiau: moterys turi būti drąsinamos politikoje, turėti mentorius ir atrasti save šioje veikloje.

Kas yra tas laiptelis, kurį turėtume pasiekti, kad galėtume pasakyti, jog šis klausimas bent jau dalinai būtų išspręstas?

Manau, kad geriausias kriterijus žiūrėti, kiek tos mus atstovaujančios institucijos yra panašios į mus pačius. Imkime mediciną, švietimą ar socialinę apsaugą. Dabar mes sakome, kad tai moteriškos profesijos. Kodėl jos yra moteriškos? Mes labai džiaugiamės, kad Lietuvoje yra daug moterų mokslininkių. Tame turime pamatyti ir liūdnesnę tiesą, kad tai yra tos veiklos, kurios yra mažiau apmokamos.

Čia yra ta nuoga tiesa, kodėl tas santykis taip atrodo ir turi ilgalaikes pasekmes: moterys turi mažesnę pensiją, jos paprastai gyvena ilgiau nei vyrai. Reiškia, jų senatvė būna sunkesnė. Manau, kad niekur neturi būti tokio iškraipymo, kai tai sukelia dirbtinos aplinkybės. Pavyzdžiui, žemas darbo užmokestis viešajame sektoriuje arba politikoje slenksčiai, kurie trukdo moterims politinės karjeros siekti. Manau, kai mūsų parlamentas bus panašus į mūsų visuomenę pagal lytį, tautinę sudėtį, amžių, tada jau galėsiu pasakyti, kad esame pasiekę beveik idealią stadiją.

Kalbant apie Lietuvos politikos lauką šiandien. Jūsų manymu, ar moterims sunkiau ateiti į politiką apskritai ar jau atėjus sunkiau kilti karjeros laiptais?

Sakyčiau, kad abu dalykai yra sunkūs, todėl, kad ateiti yra sunku. Tai yra darbas kaip bet kokia darbinė karjera, kai esi jauna moteris ir turi nelabai didelius vaikus, bet moterys tai sugeba suderinti.

Mano kolegės frakcijoje tai sugeba suderinti, nes praktiškai visos yra jaunos mamos. Man tas kelias susiklostė paprasčiau, nes aš savo reputaciją užsidirbau už politikos ribų ir tik tada į ją atėjau.

Ar kituose laukuose, kur jums teko dirbti, teko susidurti su stereotipais? Ar politikoje žvilgsnis į moterį profesionalę skiriasi?

Aš manau, kad tai gana universalu. Valstybės tarnyboje, kur aš dirbau daug metų, yra ta pati situacija, kad moterų santykinai yra daugiau dirbančių negu kitur. Čia turbūt vėl ta pati problema, kad tiesiog daugelis vyrų išeina ieškoti pinigingesnių užsiėmimų ir nebūtinai valstybės tarnyboje užsilaiko. Kuo aukščiau kopi tuo moterų dalis kažkokiam atitinkamam sluoksny mažėja.

Pačioje viršūnėje – ministrų lygmeny ar ministerijų vadovybių lygmeny jau moterų pasidaro visai mažai. Čia yra dvi pusės, nes pati buvau ir vadovė gana ilgą laiką ministerijoje. Kai ragindavai moteris kandidatuoti į kokią nors poziciją, tai pirmi atsakymai būdavo „Aš negaliu ir nesusitvarkysiu, gal tegul tas vyras eina“. Manau, labai didelė kliūtis, kurią turi moterys, kad „aš arba tobulai, arba manęs nėra“.

Tai yra patvirtina prieš kelerius metus atliktas tyrimas, kuriame buvo pateikti penkis reikalavimai į darbo vietą, o respondentas atitinka tris. Klausimas – ar vis tiek aplikuosite? Tyrimo atsakymai parodė – 70 procentų vyrų pasakė, kad aplikuos. Moterų tik trečdalis pasakė, kad aplikuotų, nes pagal jas, jos turi atitikti viską. Manau, kad  tobulybės pančių užsidėjimas labai dažnai trukdo, nes tu neduodi sau lašelio avantiūrizmo.

Dėkoju už pokalbį.

Prestižiniuose Sandanso bei Berlyno kino festivaliuose įvertintas serialas „Hillary“ leidžia iš labai arti pažvelgti į šią dažnai prieštaringai vertinamą asmenybę ir atskleidžia, jog už kiekvienos ikonos visų pirmi slypi žmogus. Tapkite prenumeratoriumi ir Oskarui nominuotos režisierės Nanette Burstein dokumentinį serialą „Hillary“, „ŽMONĖS Cinema“ namų kino platformoje žiūrėkite nemokamai.

Serialą rasite: https://zmonescinema.lt/serialas/hillary-nanette-burstein