Iniciatyvos „Dydis nesvarbu“ autorė Giedrė Valavičiūtė: „Žodis „storas“ manęs nebežeidžia“

„Kai atsigręžiu atgal, matau, kad net karjeroje daug dalykų bijodavau daryti, nes manydavau, kad aplinka mato tik mano didelį, negražų kūną ir dėl to priima sprendimus ne mano naudai“, – pasakoja.

Ji žino, ką reiškia emocinis persivalgymas – ilgai visus jausmus, mintis užvalgydavo maistu, o jį paskui iš karto bandydavo išsportuoti. „Susidarydavo užburtas ratas, kuriame nelikdavo erdvės niekam kitam“, – prisimena.

PATYČIOS BUVO KASDIENYBĖ

Giedrė buvo putlus kūdikis, apkūni mokinė, tad kitokia jautėsi nuo mažens. Prisimena, kad į mokyklą visuomet eidavo su įjungtu savisaugos režimu, nes žodinės patyčios buvo kasdienybė. Kartais tai vesdavo ir prie fizinio priekabiavimo.

„Žinodavau visas vietas, kuriose stovėdavo agresoriai, ir visais įmanomais būdais stengdavausi jas apeiti arba būti su drauge, – dalijasi skaudžiais prisiminimais. – Niekada to neaptarinėdavau su draugais, nes niekas garsiai apie patyčias nekalbėdavo. Man atrodydavo, kad yra normalu tai patirti, nes esu stora. Galvodavau, kad toks yra mano likimas dėl kūno dydžio...“

Prisipažįsta ir pati nebuvusi angelas. Kartais prisidėdavo prie tų, kurie tyčiojasi iš silpnesnių. „Tikrai pamenu, kaip pradinėse klasėse vis pasijuokdavau iš keleto klasiokų, – pasakoja. – Manau, kad mokykloje vaikams reikia itin stiprios savivertės ir pasitikėjimo bei gražių pavyzdžių, kad palaikytų tuos, iš kurių juokiasi. Nes nereaguodami jie sąlyginai taip pat tampa agresoriaus aukomis. Todėl labai svarbu vaikams pasakoti ir parodyti, kodėl patyčių aukų užstojimas yra kur kas stipriau nei tyla ar net prisidėjimas prie skriaudiko.“

Ji pabrėžia, kad be galo svarbu analizuoti, kodėl ir iš kur žmonėms ateina poreikis tyčiotis iš kito, šalia esančio. „Vaikai negimsta su patyčių genu, – atkreipia dėmesį. – Tai kažkuriuo momentu tampa savigynos ar kompleksų slėpimo būdu. Ir tai paaiškinti vaikams labai svarbu.“

MOKINIUS ŠOKIRUODAVO JOS ATVIRUMAS

Būtent tai Giedrė darė keliaudama per mokyklas: aplankė daugiau kaip šimtą šalies miestuose, didesniuose ir mažesniuose miesteliuose esančių mokymo įstaigų. Visose kalbėjo ta pačia – kūno tema.

„Pasakodavau savo gyvenimo istoriją, ką patyriau būdama mokinė, kiek tai padarė įtakos mano tolesniam gyvenimui, ko mane išmokė, – prisimena. – Susitikimo pradžioje vaikams garsiai įvardydavau, kad esu stora. Paaiškindavau, kad žodis „storas“ manęs nežaidžia, kad jo niekaip nesieju su savo verte, grožiu ar patrauklumu. Šis žodis man – tik kūno apibūdinimas, kaip ir lieknas, aukštas, žemas, raudonplaukis ar strazdanotas. Po šios įžangos auditorijose įsivyraudavo tyla...“

Svarsto, kad galbūt vaikams jos atvirumas, parodymas, kad tai nežeidžia, sukeldavo šoką, o gal jiems būdavo nauja, kad galingasis kūno kompleksas gali būti taip paprastai nuginkluojamas.

„Manau, kad dabar kur kas daugiau galimybių mokiniams būti kūrybingiems, atvirai mąstyti ir pasisakyti. Vis dėlto, kad ir kokio dydžio mokykloje viešėdavau, visada sulaukdavau klausimo, ką daryti, kai juokiamasi dėl to, kad žmogus yra apkūnus arba lieknas, – prisimena. – Kad ši patyčia vis dar aktyvi, patvirtina ir mano sekėjai – jie man atsiunčia iliustracijų, parodančių, kaip kokie nors žinomesni nuomonės formuotojai socialiniuose tinkluose juokiasi iš stambesnių ar dar kaip nors kitaip atrodančių žmonių.“

ĮKVEPIA POZITYVŪS PAVYZDŽIAI

Giedrė svarsto, kad norint išsivaduoti iš kompleksų reikėtų su tuo dirbti. „Tačiau dažnai jie užslepiami, o bet koks dirgiklis gali vėl viską išprovokuoti. Todėl, matyt, reikėtų dirbti ne tik su kompleksais, bet ir su reakcijomis į jų dirgiklius, – yra įsitikinusi. – Tai itin didelė problema ir ne taip lengvai pašalinima. Tam reikia laiko ir sąmoningo aplinkos stebėjimo. Jei suprantate, kad kompleksai stabdo, neleidžia judėti į priekį, patarčiau išsivadavimo kelią pradėti nuo prancūzų psichologo Christophe André knygos „Netobuli, laisvi ir laimingi“.“

Jai pačiai padėjo sustiprinti pasitikėjimą savimi, tapti kitokiais dėl išvaizdos besijaučiančių žmonių advokate pozityvūs kitų, stiprių ir drąsių asmenų pavyzdžiai. Taip pat – konsultacijos su psichologe ir savianalizė. Įkvėpė knygos ir draugų bei šeimos palaikymas. Prisipažįsta, kad tai, jog dabar kitiems atrodo tikrai laisva, drąsi, jai – itin reikšmingas ir labai malonus komplimentas. „Aš jį priimsiu ir tuo tikėsiu“, – šypsosi.

Giedrė daugeliui tapo pavyzdžiu, kai prieš keletą metų išjudino Lietuvą pradėta iniciatyva „Dydis nesvarbu“. Ji garsiai pasakė ir parodė, kad stiliui, meilei, draugams, aktyviam gyvenimo būdui, karjerai išvaizda nesvarbi.

„Ryžausi atkreipti dėmesį, nes aš ta idėja tikėjau, o tai, kas vyko aplinkui, manęs netenkino ir net žemino, – neslepia. – Man buvo svarbiausia, kad jauni žmonės, kurie yra imliausi ir pažeidžiamiausi, išgirstų ir pamatytų, jog kūno standartai nesvarbūs. Tuomet pati buvau savęs tikrosios, savo kūno priėmimo kelyje, tad ta iniciatyva savotiškai tapo pagalbos priemone ir man pačiai. Dažnai sulaukiu pastebėjimo, kad tai, ką pradėjau daryti, tuomet atrodė drąsu. Tačiau man tai buvo normalu. Niekada nelipau per save ar savo pamatines gyvenimo vertybes. Tačiau įsivaizduokite, kiek buvo daug stereotipų, baimių ir neracionalių įsivaizdavimų apie žodį „storas“, jeigu žmonėms atrodė, kad iniciatyvos „Dydis nesvarbu“ atsiradimas ir jos veiksmai buvo drąsūs! O juk dviračio neišradau. Viešai apnuoginamų patirčių, kompleksų ir, svarbiausia, kūno būta ir anksčiau. Tik, žinoma, kažkas nauja šįkart buvo dėl to, kad tuo dalijosi storas žmogus, nebijantis žodžio „storas“.

KŪNAS – AMŽINA TEMA

Ji tiki, kad įkvėpė kitus, kartu ir pati dabar šioje srityje jaučiasi daug stipriau ir stabiliau. „Ar savo tikslą pasiekiau? Ne, nemanau, kad šioje temoje kada nors bus galima padėti tašką. Nuolatos reikia išlikti budriai ir suvokti, kad gali atsirasti dirgiklių, galinčių išmušti iš emocinės pusiausvyros, – įspėja. – Todėl kartais analizuoju su kūnu susijusias temas socialiniuose tinkluose, kad save edukuočiau ir priminčiau, kas man yra svarbu.“

Kūno kulto problemoms akcentuoti ne vienus metus skiriančiai tinklaraštininkei pro akis nepraslysta ir šios temos situacija Europoje, pasaulyje. Ji sako, kad ir svetur nėra akivaizdaus teigiamo progreso.

„Labai puikus pavyzdys yra mados savaitės. Prieš keletą metų didesnio dydžio modelių skaičius ant podiumų itin sparčiai augo. Tačiau dabar jų, pristatančių kolekcijas, vėl matyti mažiau, – dalijasi pastebėjimu. – Yra apskaičiuota, kad kol išnyks žmogaus diskriminacija dėl kūno dydžio ar amžiaus, prireiks dar šimto penkiasdešimties metų. Tai yra kur kas daugiau nei homofobiškumui ar seksizmui išnaikinti. Tad erdvės tobulėti dar turime...“

VAIKUI, IEŠKANČIAM EMOCINĖS IR PSICHOLOGINĖS PAGALBOS

• Nacionalinė psichikos sveikatos svetainė – pagalbasau.lt
• Paaugliams – krizesiveikimas.lt
• Jaunimui – jaunimolinija.lt
• Pagalbos vaikams linija – pagalbavaikams.lt
• Iššūkių patiriantiems vaikams ir tėvams: vaikulinija.lt, tevulinija.lt
• Bendroji pagalbos linija telefonu, vienijanti šešias pagalbos linijas, – 1809