Kūno kultas taip sureikšminamas, kad peršami stereotipai natūralioms moterims gali sukelti susierzinimą. Dieną naktį tobula moteris, anot socialinių tinklų ir bulvarinės žiniasklaidos priemonių propagavimo, turi turėti ilgus žvilgančius plaukus, priaugintas blakstienas ir nagus, ištatuiruotus antakius, būti pasidariusi vieną kitą plastinę operaciją ir nukepusi soliariume.
Gal kiek ir sutirštiname spalvas, tačiau pastaruoju metu vis brukamas toks pseudogrožio įvaizdis, dar pastiprintas žodžiais „tobulos kūno linijos“, „seksuali figūra“, ir pan., sulaukia nemažai kritikos. Ir nieko keisto – klonų armijai užgrobus pasaulį, tikrasis grožis bus sunaikintas, o juk to negalime leisti, ar ne?
O kadangi grožis turi begalę spalvų ir formų, Ji24.lt portalas pakalbino iniciatyvos „Dydis nesvarbu“ įkūrėją Giedrę Valavičiūtę (31 m.), kuri sako, kad mokymasis susigyventi su savo „dydžiu“, svoriu bei figūra yra ilgalaikis procesas bei neatsiranda per vieną dieną.
– Kodėl kilo mintis įkurti iniciatyvą „Dydis nesvarbu“? Ir kodėl dydis iš tikrųjų nesvarbu?
– Visa istorija prasidėjo tada, kai buvo paskelbta reklaminė kampanija, kurioje vaizduojama tobulos figūros moteris, klausianti „Ar tavo kūnas pasiruošęs bikinio sezonui?“ ir siūlanti vartoti liekninamuosius preparatus, tikslui pasiekti. Natūralu, kad visame pasaulyje tokia reklama sulaukė itin didelio pasipriešinimo. Įvairaus kūno sudėjimo moterys klausė – ar tai, jeigu mano kūnas kitoks, nei pavaizduota reklamoje, reiškia, kad negaliu eiti į pliažą su dviejų dalių bikiniu? Apsivilkti trumpos suknelės? Šortų?
Vėliau toji reklama dingo, tačiau ne manyje. Manyje kilo mintis pasakyti moterims, kad dydis gali būti visoks ir jis neturi mūsų gyvenimuose užimti pagrindinės vietos. Nėra nieko smerktino būti tokio sudėjimo, kokia esi šiuo metu. Tavo kūno dydis niekaip nenusako, kas tu esi, ką tu mėgsti, kuo užsiimi, kiek daug sportuoji ar kaip maitiniesi. Įvairovė – nuostabu!
Nėra nieko smerktino būti tokio sudėjimo, kokia esi šiuo metu. Tavo kūno dydis niekaip nenusako, kas tu esi, ką tu mėgsti, kuo užsiimi, kiek daug sportuoji ar kaip maitiniesi. Įvairovė – nuostabu.
Kaip pasakojo viena tinklaraštininkė ir dalinosi mintimis apie nuolatines dietas savo gyvenime, „aš 98 proc. laiko kankinuosi, kad 2 proc. laiko būčiau laiminga.“ O ar ne geriau laiminga būti visados? Ir bandyti džiaugtis ar bent nesmerkti to, ką matai veidrodyje? Nemeluosiu – aš pati dar esu tame kelyje.
Dabar man 31-eri, o jeigu grįžčiau prisiminimais atgal, tai galiu pasakyti – visą gyvenimą buvau stora – tiek kūdikis, tiek paauglė, tiek dabar. Pakeičiau 7 mokyklas, tačiau ne dėl patyčių, o dėl kitų aplinkybių. Visgi, eidama į jas, jau užsidėdavau šarvus, žinodama, kad išgirsiu visokių epitetų ir palyginimų, kurių, beje, sulaukiu ir dabar. Kažkodėl kai kurie žmonės mano esantys pasaulio gelbėtojai ir turi teisę duoti „išradingus“ patarimus, kaip numesti svorį arba kritikuoti tuos, kurie neatitinka jiems įteigtų standartų.
„Kai sulieknėsiu, galėsiu eiti šokti lambadą. Kai numesiu 14 kilogramų (toks sunkiai lengvas žodis), tuomet jau galėsiu mylėti ir būt mylima. Tik susiaurinusi klubus, apsitempsiu juos rožėmis nusagstytomis tamprėmis. Kai mano celiulitas man nebesivaidens net sapnuose, tuomet aš pradėsiu lankyti baseiną. Kai sulieknėsiu, tai jau galėsiu gyventi! Bet palauk, kai sulieknėsiu, jau gal būsiu mirus. Ir kaip tada aš visa tai patirsiu???“, – rašo Giedrė savo tinklaraštyje „Dydis nesvarbu“.
Ir iš tikrųjų kyla klausimas – kodėl manome, kad tik nuo mūsų dydžio priklauso mūsų laimės dydis?
Taip pat skaitykite: Marijos Duobaitės kelias į suvokimą: „Neverta kompleksuoti dėl apvalių formų. Svarbiausia – meilė sau“
„Viską esu praėjusi pati ir dar dabar einu tuo keliu, – taip kalba Giedrė apie meilę ir pagarbą sau. – Noriu savo išgyvenimais ir atradimais pasidalyti su kitomis moterimis ir net vyrais (ši problema lyties neturi). Nesistengiu įsiūlyti dar vienos tiesos, nes mes visi esam laisvi rinktis, kuo norime tikėti. Bet būtų smagu, kad bent pradėtume kvestionuoti tuos standartus, kuriuos mums jau seniai bruka galinga aplinka. “
Kai sulieknėsiu, tai jau galėsiu gyventi! Bet palauk, kai sulieknėsiu jau gal būsiu mirus. Ir kaip tada aš visa tai patirsiu???“, – rašo Giedrė savo tinklaraštyje „Dydis nesvarbu“.
– Jūsų nuomone, kaip Lietuvoje ir kaip užsienyje vertinamos plus size ar nestandartinių išmatavimų moterys?
– Natūralu, kad Lietuvoje kūnų įvairovės suvokimas dar tik skleidžia savo pumpurus. Nedaug kas kalba apie tai garsiai. Kodėl manome, kad tik numetusios ar priaugusios tiek ir tiek kilogramų pagaliau galėsime kažką daryti, įgyvendinti savo svajones?
Body shaming patiria ne tik didelės, bet ir labai lieknos merginos. Tik dar vienas įrodymas: niekam neįtiksi, visi visuomet ras priežastį, kaip tave sugėdinti. Skaičiau net straipsnį apie kultūristes moteris, kurios irgi jaučia ir girdi įvairiausius komentarus apie savo kūną.
Jeigu visą šią temą ir tai, kas vyksta šiuo metu, įsivaizduotume kaip didelį renginį, sujudimą, tai Lietuvos moterys būtų tos, kurios, deja, net nelabai ką ir žinotų apie jį. Tuo tarpu didesnių šalių merginos būtų būtent tos, kurios tame renginyje atliktų pagrindinius vaidmenis ir būtų jo organizatorės.
Lietuvoje mes dar neišeiname iš dietų bei tobulo kūno siekimo periodo. Nestandartinių išmatavimų moterys Lietuvoje be perstojo skatinamos mesti svorį, nes juk kitaip, anot įsigyvenusios nuomonės, jos yra nevisavertės šio gyvenimo dalyvės, o svarbiausia, nesveikos ir negalinčios normaliai funkcionuoti.
Taip pat skaitykite: 59-erių močiutė Yasmina Rossi mados pasaulyje sukėlė tikrą revoliuciją
Visi tiesiog yra „pasiruošę“ padėti patarimais. Todėl taip ir gaunasi, jog moteriai, kuri aplinkui girdi tik tai, kaip jai bus gerai, kai sulieknės ir galės apsitempti kanonus atitinkančią seksualią suknelę, sunku suvokti, jog gyvenimas vyksta ir tuomet, kai tiesiog priimi save tokį, koks tu esi ČIA ir DABAR.
Beje, noriu paminėti: Lietuvoje „nestandartai“ tarsi gyvena užkulisiuose, o užsienyje savo drąsius ir atvirus tinklaraščius rašo ne tik moterys (o jų išties yra dešimtimis), bet ir vyrai.
– Kalbame apie tai, kad kūno kultas itin sureikšminamas. Matote daugiau privalumų ar trūkumų? Gal greičiau aklą požiūrį į tai, koks neva turi būti žmogaus kūnas?
Nestandartinių išmatavimų moterys Lietuvoje be perstojo skatinamos mesti svorį, nes juk kitaip, anot įsigyvenusios nuomonės, jos yra nevisavertė šio gyvenimo dalyvės, o svarbiausia, nesveikos ir negalinčios normaliai funkcionuoti.
– Žmogaus kūno grožio suvokimas juk kito per amžius, tačiau šiandien vyrauja liesasis kultas ir atrodo, jog visos turi atrodyti taip pat. Tačiau ar tikrasis grožis yra būti visoms vienodoms? Ir ar išvis savo gyvenimo pamatą verta statyti ant grožio? Visi kalba tik apie tai, kaip numesti svorio ir tapti galų gale laimingu ir vertu pasirodyti visuomenėje.
Kiekviename žurnale pilna dietų, laimingų sulieknėjusių žmonių pavyzdžių ir skatinimų tau pačiam, kuo greičiau prisijungti prie jų. Smagu už juos. Tačiau stori žmonės taip pat sportuoja, sveikai maitinasi ir atrodo puikiai.
Kodėl niekas nekalba apie galimybę į save žiūrėti su pagarba ir meile bei būdus, kaip tai padaryti? Apie tai, kaip gyvenimo džiaugsmą ir liūdesį, sėkmę ir nusivylimą gali valdyti ne tik fizinė žmogaus būsena. Kodėl mes nekalbam apie įvairovę, kuri daro mus išskirtiniais ir įdomiais?
Iš kitos pusės, tas sureikšminimas patogus gamintojams, kurie iš to uždirba milijardus. Drabužiai, kosmetika, bateliai, aksesuarai ir šalia to vis brukamas idealus kūnas tarsi sako, kad tik būdama idealaus svorio ir apimčių, būsi graži, ir ne kitaip. O kiek liekninamųjų piliulių, arbatų ir kitų stebuklingų preparatų parduodama! Natūralu, kad produktų gamintojai yra suinteresuoti ir padarys viską, kad paklausa būtų kuo didesnė.
– Dažniausiai didesnio svorio žmogus yra kaltinamas nesirūpinimu savo sveikata. Kaip pakomentuotumėte tokią nuomonę?
– Tai yra visiška nesąmonė, kad stambūs žmonės nesirūpina savimi. Gajus mitas, kad stori žmonės tik sėdi ant sofos ir be sustojimo valgo čipsus. Daugumoje filmų pamatytumėte, kad stori žmonės vaizduojami kaip nieko neveikiantys, gyvenimu nusivylę, be perstojo valgantys ir labai nelaimingi žmonės. Jie niekada nebūna pagrindiniais herojais, kurie įsimyli, juokiasi, pakeri kitus ir pan. Nereikia tuo aklai tikėti.
Visiems galima daryti tiek daug ir siekti savo tikslų! Aš, asmeniškai, mėgstu įvairią aktyvią veiklą, taip pat ir sportą. Vasara buriuoju, žiemą žaidžiu tenisą. Noriu būt stipri ir „pakelti dramblį“ (juokiasi). Aš tai darau, nes jaučiu malonumą ir geismą išbandyti kuo daugiau įdomybių.
Tačiau kartu kaip komiška, kai visi įkyriai bruka mintį, neva „sportuok, mesk svorį, mes rūpinamės tavo sveikata“, kai tame tiesos nėra nė lašo – mano sveikata įdomi tik man. Juk kaip kitaip į tai žvelgti, kai nuėjusi į sportinių prekių parduotuvę randi tik 42 dydžio sportinę aprangą? O mano dydis juk 46, ir aš noriu būti stilinga sporto klube.
– Skeptikai vis tiek tikina, kad bet kokia moterys nori būti liekna ir graži, ir apskritai grožis ir lieknumas tampa kone tapačia sąvoka. Ką apie tai manote? Jeigu jums duotų burtų lazdelę ir pasiūlytų nubraukti norimus kilogramus, sutiktumėte?
Kaip komiška, kai visi įkyriai bruka mintį, neva „sportuok, mesk svorį, mes rūpinamės tavo sveikata“, kai tame tiesos nėra nė lašo – mano sveikata įdomi tik man.
– Sutikčiau, nes galėčiau pasimatuoti daug įvairių drabužių variantų, kurių didesnių dydžių nesiuva. Nes juk, o kokia dar priežastis nubraukti tuos kilogramus? Jie yra mano gyvenimo dalis, tačiau toli gražu ne visuma. Jeigu pasirinkau galimybę save vertinti tokią, kokia esu dabar, tai atsiradus progai turėti burtų lazdelę atiduočiau ją toms, kurios nori taikos pasaulyje (juokiasi).
Kitas dalykas, kodėl žmonės savęs nevertina? Tikinama, kad daug kas ateina ir iš šeimos, pavyzdžiui, jeigu mama nuolat save engs, kokia yra stora, negraži, kaip reikia laikytis dietos, tai natūralu, kad perduos ir savo vaikams tokias mintis ir tai, kad buvimas apkūniu – tai vos gyvenimo tragedija.
Galvoju, kad savo svorio niekam ir neįvardinu, tik dydį. Tačiau nebijau pasakyti, kad sveriu 103 kg ar kad esu stora. Man šis žodis nėra įžeidžiantis. Galiausiai vienas yra storas, kitas plonas, o trečias dar kažkoks kitoks, ir tai yra, ką mes matome ir suvokiame kitų žmonių išvaizdoje.
– O ar randate, ką apsirengti? Lietuvoje dažnai skundžiamasi, kad atrasti stilingų nestandartinio dydžio drabužių yra neįmanoma misija.
– Lietuvoje tai nėra lengva, jeigu esi didelis ir nori apsirengti stilingai, tačiau pasistengus galima atrodyti tikrai išskirtinai ir gražiai. Mano darbas iš dalies susijęs su drabužiais, todėl ir savo puslapyje dalinuosi idėjomis, kaip apsirengti, iš kur gauti drabužių, kaip juos derinti.
Beje, noriu akcentuoti dar vieną svarbų dalyką. Mano tikslas nėra storų merginų išaukštinimas ar tai, kad jos geresnės nei lieknos. Aš tikiu tuo, kad žmogus negali būti diskriminuojamas ir gėdijamas dėl to, kokio sudėjimo jis yra.