Iniciatyvos „Tautiška giesmė aplink pasaulį” autorius R. Daubaras: „Tai – mūsų nedidelės tautos vieningumo įrodymas”

Tautiška giesmė jau dešimt metų sujungia pasaulio lietuvius. Su kokiomis organizacinėmis problemomis per tą dešimtmetį teko susidurti? Kas galiausiai paskatindavo jas įveikti ir kitais metais vėl burti lietuvius visame pasaulyje?

Šis projektas – savo mastu didelė, privati iniciatyva, kurią palaikė prezidentas Valdas Adamkus ir padėjo Pasaulio lietuvių bendruomenė. Jei prieš dešimtmetį buvome tik grupė žmonių, kurie po „Tūkstantmečio odisėjos“ darkart pakvietėme visus giedoti himną, tai šiandien prie projekto prisijungę visi šalies žiniasklaidos kanalai, verslo įmonės, nuo smulkių iki pačių didžiausių, įvairios visuomeninės organizacijos. 

Kai prireikė spręsti vis augančio masto iniciatyvos klausimus, visada atsirasdavo partnerių, kurie geranoriškai padėdavo. Po penkerių metų darbo galų gale gavome dėmesio ir iš valstybės, pradėjome gauti dalinį finansavimą, tačiau, žinoma, visada tikimės, kad ateityje jų įsiklausymas ir dėmesys į tai, ką žmonės patys sukūrė, bus didesnis.

Per šį laikotarpį su tautiškos giesmės giedojimu jau spėjo užaugti vaikai. Ką išeiviams reiškia ši prigijusi tradicija? Ar naujos bendruomenės noriai prie jos prisijungė?

Diegti tautiškumą jaunajai kartai yra kiekvieno iš mūsų atsakomybė. Kasmet koncertuose buvo matyti daugybė vaikų, nuo kūdikių vežimėliuose iki paauglių, kurie dalyvavo vedini tėvų. Norint, kad gyva „Tautiškos giesmės“ tradicija gyvuotų, labai svarbu, kad jaunoji karta įsitrauktų. Pavyzdžiui, šiemet mes jų skatinimui sukūrėme atskirą projektą – laikinąsias tatuiruotes su „Tautiškos giesmės“ motyvais – ir dalijame jas „Caffeine“ tinklo kavinėse Vilniuje. Jas taip pat galima atrasti „CityBee“ automobiliuose bei miesto turguje „Downtown Food Hall“.

Be abejonės, svarbu kasmet burti visus lietuvius pasaulyje. Kai iniciatyva startavo, prieš dešimt metų, kontaktavome tik su lietuvių bendruomenėmis, tačiau per dešimtmetį, tobulėjant socialinėms medijoms, didėjant interneto galimybėms, mums pavyko stipriai išauginti skaičių tų, kurie liepos 6-ąją vieningai gieda „Tautišką giesmę“.

Kokiuose pasaulio kampeliuose jums pačiam per dešimtmetį teko giedoti „Tautišką giesmę“ liepos 6-ąją? Kuris giedojimas savo bendrumu įsiminė labiausiai?

2010 metais liepos 6-ąją giedojome ant „Ambersail“ denio Švedijoje, tuo metu vykusios regatos metu, o visus kitus kartus – Lietuvoje, kur kasmet organizavome centrinį renginį, t.y. tokį, iš kurio skelbiamas „Tautiškos giesmės“ startas, pirmieji himno akordai visam pasauliui. Vienas įsimintiniausių, ko gero, buvo Palangoje, kur tiltu ir J. Basanavičiaus gatve nusidriekė kilometro ilgio trispalvė...

Kaip manote, ar tas „Tautiškos giesmės“ giedojimo dešimtmetis – tik pradžia?

„Tautiška giesmė“ per dešimtmetį tapo gyva žmonių tradicija – šių laikų tradicija. Žinoma, kad idealiu atveju tokia tradicija gyvuotų savarankiškai, organiškai, bet vėlgi, pasikartosiu, labai priklauso nuo visų mūsų asmeninio indėlio tiek dalyvaujant, tiek pakviečiant, tiek suburiant kitus Lietuvoje ar bet kur pasaulyje. Džiaugčiausi, jei ateityje vieningai giedotume „Tautišką giesmę“ be paskatinimų ir ši tradicija išliktų kaip mūsų nedidelės tautos vieningumo įrodymas.