Interjerų kūrėja Agnė Stanikūnaitė: „Jei turi savitą stilių, nesvarbu, kokį, tu jau esi madingas“
Viename iš sostinės Naujamiesčio loftų įsikūrusi interjero dizainerė Agnė Stanikūnaitė fotografuotis miegamajame atsisakė dėl paprastos priežasties – juodai nutapyto ant šakelės tupinčio paukštelio. Esą šis saldus piešinėlis ant sienos – vienintelė namų dėmė, perimta iš būsto nuomotojo, – prieštarauja prigimtiniam Agnės estetikos supratimui.
Pragmatizmas. „Niekada nemaniau būsianti interjero dizainerė, tik žinojau, kad noriu studijuoti su menais susijusią specialybę, kuri vėliau leistų susikurti didesnę ar mažesnę gerovę ir dėl to galėčiau jaustis komfortiškai. Architektūrą atmečiau, nes nelaikiau savęs stipria matematike. Šiandien, jau aštuonerius metus kurdama klientams interjerus, taip pat savo namus ir formuodama asmeninį įvaizdį, priėjau prie išvados, kad pasaulyje nėra estetiškai neišvaizdžių daiktų, nėra „blogų“ spalvų – yra tik netinkamos jų kombinacijos ir netinkamas mūsų psichologinis nusiteikimas visa tai vertinant.
Idėjomis dabar esu tiek persisotinusi, kad jau net nebeįsivaizduoju, kokie mano namai gali būti tobuli ir atitikti lūkesčius.
Tėvų šeimoje dėl savito požiūrio į daiktus atrodžiau tarsi ateivė, tačiau manęs niekas nestabdė ir nereikalavo taikstytis su visuotiniais standartais. Gyvenau savo mažame pasaulyje, o kai pradėjau studijuoti ir susipažinau su šiuolaikinėmis interjero dizaino kryptimis, pajutau, kad mąstau labai panašiai kaip tie, kurie tas kryptis diktuoja. Idėjomis dabar esu tiek persisotinusi, kad jau net nebeįsivaizduoju, kokie mano namai gali būti tobuli ir atitikti lūkesčius. Tik žinau, kaip jie turėtų kvepėti, – santalais. Šis ingredientas su kitais turi būti sukomponuotas, kaip tai pavyko padaryti aromatinių žvakių kūrėjams „AmourD’evil“ (tai Niujorko rinkoje dirbančių lietuvių – dviejų seserų ir brolio – namų kvepalų verslo idėja).“
Vieta. „Esu niujorkietiškos gyvensenos žmogus. Senamiestis, miesto centras, kur triukšmas netyla ir barai atviri ištisas dvidešimt keturias valandas per parą; kur stiklas, betonas, metalas; kur namuose skamba tokių grupių, kaip „Kings of Leon“ ar „The Killers“, muzika, – visa tai mano aplinka ir mano stichija. Gyvenimas užmiestyje, čiulbant paukšteliams, šiandien atrodytų žudantis – sakytum, viskas, kas įdomiausio vyksta pasaulyje, praplaukia, tavęs taip ir nepaliesdamas. Tiesa, nesu arši gamtos priešininkė: pavyzdžiui, kai lankiausi Jungtinėse Valstijose, mane sužavėjo seno medžio statiniai, be galo autentiški, skaičiuojantys gal jau antrą šimtmetį, be jokių rakandų, be saunų ar smuklės imitacijų, – tikrų tikriausi grynuoliai.
Visada teikiau prioritetą dideliems langams, pro kuriuos plūsta natūrali šviesa ir kurie leidžia matyti plačią miesto dalį (tikrai nebūtinai Vilniaus senamiestį su Gedimino pilimi ir Trijų Kryžių kalnu). Langai man turi būti langai į pasaulį tiesiogine šio žodžio prasme. Interjere pakanka trijų spalvų: juodos, baltos ir mėlynos (gali varijuoti tamsesni ar šviesesni jos atspalviai).“
Loftas. „Kai gyvenau Kauno senamiestyje ir nuomojau butą mansardoje su terasa, galėjau pro vitrininius langus mėgautis čerpiniais stogais. Neprisimenu, kad kada nors būčiau turėjusi labiau įkvepiančią aplinką kurti. Beveik dešimt metų šie namai buvo ir darbo vieta (tiesa, įskaitant ir darbo laiką, praleistą prie kompiuterio kavinėse). Vilniuje, į kurį atlėkiau kaip į industrinių perspektyvų miestą (jei ne jame, tai kur dar, nes Lietuvoje apskritai nėra kur įdomiai gyventi), pasirinktas loftas dar labiau praplečia fantazijų galimybes, o darbas biure išmokė pasiilgti namų.
Pati lofto prigimtis – apleistose Niujorko gamyklose pagimdytas industrinio meno bohemos produktas – mane labai įkvepia. Panašiai gyvenimą suprantančių ir jaučiančių kūrybininkų bendruomenė, tiesa, Vilniuje, kiek uždaroka, lofto ribas „praplečia“, kai kartu susirenka ant daugiaaukščio stogo ar prie kepsninės ir taurės vyno, aptaria savo meno projektus, dalijasi idėjomis architektai su kino industrijos atstovais, reklamos kūrėjai, tapytojai, grafikai su drabužių dizaineriais ir pan.“
Mano du ryškiausi skiriamieji bruožai – skrybėlė ir plėšyti džinsai.
Individualybė. „Bet kuris su menu susijęs žmogus neišvengiamai siekia būti nepakartojamas ne tik savo kūryba, bet ir įvaizdžiu. Jei turi savitą stilių, nesvarbu, kokį, tu jau esi madingas. Mano du ryškiausi skiriamieji bruožai – skrybėlė ir plėšyti džinsai. Nuo pat vaikystės vargau su gausiomis mažytėmis afrikietiškomis garbanėlėmis: taip besivejančių plaukų – nei surišti, nei paleisti. Šiandien juos tiesinu žnyplėmis, žinau, plaukams tai šiek tiek kenkia, bet nėra kitos išeities... Už tai juos palepinu kokybiška kosmetika, niekada nebuvau jų dažiusi, tik šįmet pirmąkart vienu variniu pustoniu pašviesinau. Garbanotą šukuoseną paveldėjau iš mamos. Plaukų tūris visada neregėtai didelis, tad nuolat norisi juos kaip nors prispausti ir optiškai tą kupetą sumažinti. Štai dėl ko mano garderobe pamažėl atsirado skrybėlių kolekcija.
Pirmąjį brylėtą apdangalą įsigijau Kauno „Akropolio“ prekybos centre, tačiau vėliau norėjosi ko nors išskirtinesnio – to, ko neras kiekviena Kauno mergina. Kopenhagoje visai atsitiktinai aptikau galvos apdangalų ženklą „Original Chuck“, kuriam gaminius kuria amerikiečių dizaineris Markas McNairy. Taip skrybėlės tapo mano kasdiena: nuo biuro, susitikimų su klientais, važiavimo į statybų vietas iki vakarėlių.“
Džinsų dienos. „Tinkamus džinsus pastebiu iš tolo, vos tik įžengusi į parduotuvę. Esu gal kiek išranki modeliui, spalvai, tačiau apie kokybišką džinsų audinį menkai tenutuokiu: ar jie būtų „Zara“, „Mango“, „Sisley“, ar prabangesnių ženklų, kaip antai: „Armani Jeans“, „True Religion“, – visi jie man pasidaro tobuli, kai... suplėšau (juokiasi). Jei taip, vadinasi, kam pirkti brangius.
Save laikau labai impulsyvia pirkėja, kuri kartą per mėnesį šiek tiek papildo drabužinę, sykiu ją išvalo, išdalydama draugėms mažai dėvėtus, bet jau atsibodusius drabužius. Vizitą butikuose pradedu nuo vyriško stiliaus marškinių, įdomesnių sportinių marškinėlių, tada einu prie džinsų, galiausiai akiratyje atsiduria batai, retsykiais dar ir rankinės, tačiau dėl jų nesu pametusi galvos. Nors man jau arti trisdešimties ir galbūt vertėtų dairytis į kokybiškesnius, nevienadienius daiktus, fast fashion manęs dar nepaleidžia. Viena vertus, tam įtakos turi noras nuolat įsigyti ką nors nauja, šviežia; kita vertus, dinamiškas „statybininkės“ gyvenimo būdas verčia vilkėti itin patogius drabužius, kurių negaila sutepti ar už ko nors užkliuvus įdrėksti. Mamai ne kartą akcentavau, kad juoda spalva turi šimtus atspalvių: nuo anglies iki sauso asfalto, ir kad nieko nėra patogiau už džinsus, tačiau labiausiai ją pradžiuginu vilkėdama kokią nors ryškesnę suknelę. Tiesa, pradžiuginu retai. Ir sijonas spintoje – retas svečias, gal tik vienas, vietoj jo mieliau mūviu šortus.“
Kontrastai aksesuarų tema. „Močiutės perleistas ir jau relikvija tapęs žiedas, „Diesel“ laikrodis ir odinis kaklo papuošalas „Under My Roof“ – štai ir visa mano papuošalų dėžutė. Jos kuklumą kompensuoja akinių manija ir begalinė silpnybė jiems: nuo „Ray-Ban“ iki „Dior“. Saulės akiniai pirmiausia veikia kaip psichoterapija, o tik paskui kaip estetikos objektas. Užsidėjusi juos, jaučiuosi saugesnė, mažiau suku galvą dėl makiažo, ypač akių šešėlių ir padažytų blakstienų. Netgi akiniai paprastais stiklais, neturintys dioptrijų, leidžia jaustis komfortiškiau nei be jų. Ir, žinoma, solidžiau, kai susitinku su klientais. Net ir labai draugiški santykiai su užsakovais, kai kalbėdamiesi tujinamės, vis dėlto verčia prigesinti savo vagabondišką gatvės stilių: plėšytus džinsus keičia nepažeisti klasikiniai, ant palaidinės nugula švarkas.
Batai – nuo baltų sportbačių iki rantuotų storapadžių, vyriškų suvarstomų aulinių (niekada batų dėžutėse nerasite stiletų) – yra tikras išsigelbėjimas, jei noriu pasijusti pakeitusi stilių: pavyzdžiui, iš darbo – į vakarėlį. Galiu vilkėti tuos pačius drabužius, tačiau persiavusi įgaunu kitokį kvėpavimą, jaučiuosi labiau savimi pasitikinti, rafinuotesnė. Taip, kaip pasikvepinusi „Calvin Klein Euphoria“ – jau kelerius metus neišduodu šio aromato, nes jis prie manęs tiesiog prilipo ir niekas, ką uostau, jo atstoti negali.“
Atradimas. „Kai atsitiktinai instagrame pamačiau vieną merginą, kurios stilių įvertinau „dešimt iš dešimties“, pagavo smalsumas pažiūrėti daugiau jos nuotraukų. Labiausiai sužavėjo batai. Kai vaizdelius parodžiau vieno butiko, kurio interjerą teko kurti, savininkei, ši net nesudvejojo: „Taigi čia inčai, latvių rankų darbas.“ Taip susipažinau su nepakartojamu rygiečių avalynės ženklu „Inch 2“. Juos modeliuojantys dizaineriai internete prisistato kaip „vaikinų batų stiliaus kūrėjai merginoms“. Užsisakai internetu ir per vieną dieną gaminys pasiekia tavo namus: dinamiškai gyvenančiam žmogui – tai tiesiog pasaka.“