Interviu su „Armani Code“ sukūrusiu parfumeriu – apie kūrybą, meilę ir senelį Albert'ą Camus

Labai reikšminga įžanga

Nuo praėjusių metų pabaigos iki šiol Prancūzijoje skaitomiausia knyga – Albertʼo Camus ir Marios Casarès „Laiškai (1944–1959)“. Juos parengė ir leidyklai „Gallimard“ pateikė Antoineʼo mama Catherine, viena iš rašytojo dvynių. Penkiolika metų trukęs susirašinėjimas su meiluže, ispanų kilmės aktore Maria Casarès, įtakingo Ispanijos respublikonų politiko, buvusio ministro ir demokratiškai išrinkto Francisco Franco diktatūrai pasipriešinusio Antrosios Ispanijos Respublikos prezidento dukra, išėjo į viešumą.

M. Casarès 1936-aisiais kartu su savo motina Paryžių pasirinko kaip tremties vietą. Trisdešimtmetis Albertʼas Camus su 21-ų iš La Korunjos kilusia aktore susipažino 1944-ųjų kovo 19 dieną poeto, rašytojo ir meno kritiko Michelio Leiriso namuose. Tuo metu Maria vaidino Paryžiaus „Théâtre des Mathurins“, o „Gallimard“ jau buvo išleidusi Albertʼo romaną „Svetimas“. Rašytojas Paryžiuje gyveno vienas: jo antroji žmona Francine Faure, su kuria sulaukė dvynių, dukters ir sūnaus, mokytojavo Orano mieste, Alžyre, ir dėl vokiečių okupacijos ilgai negalėjo grįžti į šalį...

Po kurio laiko aktorė ir rašytojas susitiko pas režisierių, minėto teatro vadovą Marcelį Herrandʼą: šis paprašė kelių aktorių ir paties autoriaus perskaityti pjesę „Nesusipratimas“. Teatralas nedvejodamas nusprendė, kad Martos vaidmuo turi atitekti Mariai Casarès. Rašytojas tiesiog spindėjo, žavėdamasis aktorės darbu. O 1944-ųjų birželio 6-osios vakarą, kuris Prancūzijai svarbus tuo, kad Normandijoje išsilaipino sąjungininkų pajėgos ir fašizmui atėjo galas, pora leido pas aktorių Charlesʼį Dulliną. Šią datą įsimylėjėliai laiko jausmų įsižiebimo data.

Netrukus į Paryžių grįžo Camus žmona ir meilę teko prigesinti: meilužiai išsiskyrė, tačiau lygiai po ketverių metų netikėtai susitikę Sen Žermeno bulvare atnaujino savo slaptos meilės istoriją ir ši tęsėsi iki pat A. Camus tragiškos mirties 1960-ųjų sausį... O dabar autentiškas poros aistringos meilės liudijimas pasiekė skaitytojus. 1300 puslapių knyga jau pusę metų domina ne tik smalsuolius – ji padeda dar geriau pažinti patį Nobelio premijos laureatą.

Kuo jums ypatingas likimas – būti Albertʼo Camus vaikaičiu: didžiuojatės ar jaučiate tam tikrą atsakomybę?

Kaip ir visas likęs pasaulis, savo senelį pažįstu iš kūrybos. Taip pat – iš nuotraukų ir fragmentiškų mamos pasakojimų, nes kai jis žuvo, mamai ir jos dvyniui broliui Jeanui buvo keturiolika; aš gimiau dar po devynerių metų. Būdama teisininkė, mama atsisakė advokato karjeros ir atsidėjo tvarkyti tėvo kūrybinį palikimą.

Ji ilgai gyveno Pietų Prancūzijoje, Lurmareno miestelyje, Albertʼo Camus gatvėje, vos per kelis žingsnius nuo kapinių, kuriose ir palaidotas mano senelis. Labai stebiuosi, kad mamai pavyko tuos laiškus (iš viso net 865!) surinkti, išsaugoti ir publikuoti kaip solidžią knygą. Žinau, ji labai bijojo, kad visa korespondencija nedingtų, kad nepakliūtų į nepatikimas rankas, kad ja nepasinaudotų kokia nors pirataujanti menkos reputacijos leidykla; sykiu nesiskubino publikuoti, jausdama, kad dar ne laikas, nors praėjo daugiau nei pusė amžiaus nuo senelio žūties.

Matyt, mamai reikėjo įsitikinti, kad intymus jos tėvo susirašinėjimas su mylima moterimi yra ne šiaip laiškai, o vis dėlto pretenduoja būti epistolinio žanro literatūra. Kita vertus, mama net neabejoja, kad prabėgę dešimtmečiai šią meilės istoriją dar labiau nušlifavo. Kuo šioje situacijoje dėtas aš? Turbūt niekuo, išskyrus tai, kad iš senelio paveldėjau aistrą menui, ypač kinui ir teatrui. Jei parfumeriją priskirtume vienai iš meno rūšių – esu ten, kur ir turiu būti.

Kuriuos savo senelio charakterio bruožus paveldėjote?

Iš prigimties esu visiškas individualistas, gana jautrus ir uždaras. Pradėdamas lankyti vaikų darželį Grase, sako, buvau gana laukinis vaikas, labai bijojau kolektyvo ir sunkiai prie jo pritapau, visada nuo kitų laikiausi per atstumą.

Kai tėvai išsiskyrė, man buvo septyneri, tad iš Graso su mama persikėlėme į Nicą – šis miestas, palyginti su buržuaziniu uždaroku Grasu (įskaitant ir mano katalikišką mokslo įstaigą, kurioje buvo privaloma melstis), man atrodė laisvas ir demokratiškas, labiau itališkas nei prancūziškas. Tačiau ir čia turėjau vos du tris draugus, susidūriau su labai griežta mokytoja, kuri manęs tiesiog nekentė, todėl tėvams rašydavau graudžius laiškus, koks esu nevykėlis ir nepritampantis.

Labiausiai sekėsi matematika, istorija ir kalbos, tad vaikystėje norėjau būti arba visos Prancūzijos, arba Prancūzijos banko prezidentas. Vėliau pasidariau didelis mušeika, ir mama jau nebesistebėdavo, jei namo grįždavau mėlynais paakiais. Įdomiausia, kad tie, su kuriais daugiausia pliekdavausi, – iki šiandien patys geriausi mano draugai.

Kai buvau septyniolikos, su mama atvykome gyventi į Paryžių: teko perprasti savitus paryžiečių bendravimo ir aprangos kodus, pavyzdžiui, iki tol man buvo neaišku, kodėl reikia turėti bent vieną porą „Weston“ batų… Užsitęsusi vėluojanti paauglystė, amžinas protestas ir maištas, išmėgintas visas „neleistinas“ gyvenimas, neabejoju, mamai pridėjo ne vieną žilų plaukų sruogą. Buvo metas, kai privačiame Marcelio Prousto licėjuje su manimi susikalbėti galėjo tik vienintelė mokytoja, iš Alžyro kilusi prancūzė, griežta, tačiau be galo nuoširdi: ji gebėjo perprasti mano sudėtingą charakterį.

Kurti kvepalus – jūsų pašaukimas?

Tikriausiai. Niekada pernelyg nedvejojau, tačiau šiandien drįsčiau sakyti, kad tikrai taip, nes neįsivaizduoju savęs, darančio ką nors kita. 26-erių baigęs teisės, o kiek vėliau ir meno istorijos studijas, labai norėjau būti fotografas, bet… įstojau į Paryžiaus „Givaudan“ aukštąją parfumerijos mokyklą ir ją sėkmingai baigiau.

Jau dvidešimt metų priklausau „Givaudan“ parfumerijos asociacijai ir esu aistringai atsidavęs parfumerijos industrijai, realizuodamas kūrybiškumą ir leisdamas pasireikšti visoms charakterio ypatybėms: veržliam temperamentui, spontaniškumui, drąsiam meniškam atsainumui ir net maištingumui, kurio dar turiu nuo paauglystės. Kas žino, gal šie išvardyti bruožai ateina iš senelio? Kita vertus, parfumerija man nėra atsitiktinumas dar ir todėl, kad gimiau Grase, Pietų Prancūzijoje, kur mano tėvas, kelių laboratorijų vadovas, o anksčiau ir senelis iš tėvo pusės visą gyvenimą dirbo kvepalų industrijoje, ruošdami žaliavas (jų biuras nuolat kvepėjo bulgariškomis rožėmis ir mediena).

Kaip ir visas likęs pasaulis, savo senelį pažįstu iš kūrybos. Taip pat – iš nuotraukų ir fragmentiškų mamos pasakojimų.

Iš mūsų namų, regis, niekada vėjas neišpūsdavo levandų ir apelsinų žiedų aromatų. O kur dar mėgstamiausi mamos kvepalai – „Christian Dior Diorissimo“ ir „Guerlain LʼHeure Bleu“... Taigi abu seneliai tarsi suformavo mano „gyvenimo paketą“: vienas dovanojo kūrybiškumo genų, kitas – polinkį į kvepalus.

Tiesa, parfumerijai pasiskyriau ne iš karto. Literatūra ir menas buvo nepalyginti patrauklesni: nepamiršiu, kaip kvapą gniaužė Jeano Grenier esė „Salos“, italų kino režisieriaus Piero Paolo Pasolini straipsnių rinkinys „Korsarų užrašai“, o ką jau kalbėti apie kino magiją, kuri mane tebeveikia iki šiol.

Daug laiko praleidęs kino salėse, ilgai turėjau pratintis prie kitokios veiklos, pavyzdžiui, tarptautinės ekonomikos teisės studijų, kurias prieš tėvo valią (jis norėjo, kad studijuočiau politikos mokslus) pasirinkau tik todėl, kad teisę studijavo širdies draugė, vėliau tapusi mano žmona ir dviejų mūsų vaikų motina. Nepamiršiu jos mėgstamiausių „Paco Rabanne La Nuit“ kvepalų – jie man asocijuojasi su pirmąja meile.

Nesigailiu dėl tokių savo žingsnių, nes teisė sustiprino pragmatišką matematiko mąstymą, išmokė loginių sprendimų. O tvirta paskata rinktis parfumeriją tapo labai artima pažintis su žymaus kvepalų kūrėjo Jacquesʼo Polgeʼo, beveik trisdešimt metų komponavusio kvapų natas mados namams „Chanel“, šeima. Tėvo kelią šiandien tęsia jo sūnus Olivier Polgeʼas.

Anksčiau maniau, kad parfumerija tėra chemija ir rinkodara – nieko daugiau, kas domintų mano menišką prigimtį. Tačiau tokį požiūrį pakeitė stažuotė pas gerą tėvo bičiulį Jacquesʼą Chabertʼą, sukūrusį tokius aromatus, kaip „Chanel Cristalle“ ir „Guerlain Samsara“. Savo gyvu pavyzdžiu šis žmogus man įrodė, kad parfumerija – tai beribė kūryba ir poezija. Tik jau vėlesnė mano patirtis leistų pridurti: poezija su žiaurios konkurencijos niuansais.

Parfumerijos industrijoje neišvengiama derinti kūrybinį individualumą ir komandinį darbą. Kaip su tuo tvarkotės?

Tai supratau dar studijuodamas aukštojoje parfumerijos mokykloje „Givaudan“. Parfumeris visada apsuptas trijų palydovų: individualaus amato, jį veikiančios industrijos ir, žinoma, finansų. Nereikia pamiršti, kad parfumerius samdančios kompanijos dirba kaip bankai: griežtai laikydamosi nusibrėžtų savo schemų, tačiau atsižvelgdamos į individualų kiekvieno kūrėjo braižą.

Taip buvo, kai kartu su kolega Micheliu Almairacu 1999-aisiais kūrėme kvepalus „Gucci Rush“ (tai buvo mano pirmoji savarankiška patirtis parfumerijos industrijoje, kai kvepalus kūrėme tuomet „Gucci“ kompanijai vadovavusio meno direktoriaus Tomo Fordo užsakymu), taip yra ir šiandien, bendradarbiaujant, pavyzdžiui, su „Giorgio Armani“ kompanija, kurioje ryškiausias mano antspaudas – „Armani Code“.

Dar paauglystėje, prisimenu, du italų mados vardai: Armani ir Versace – sąmonę veikė kaip bendriniai žodžiai, kuriuos tardavome pernelyg negalvodami, kokios gi asmenybės ir istorijos po jais slepiasi. Tai buvo tarsi dvi opozicijos: viena siejosi su santūria modernia minimalistine klasika, kita – su noru šokiruoti, būti matomam. Kai pastaruoju metu vis labiau ėmiau gilintis į Giorgio Armani kūrybos pasaulį, supratau, kad jis yra ir minimalistas, ir avangardistas. Sunku net įsivaizduoti, kas šiandien tobuliau už „Giorgio Armani“ ir „Dior Homme“ meistrus galėtų pasiūti vyrišką kostiumą.

Neslėpsiu, simpatiją Giorgio Armani kelia dar ir tai, kad jis – italas, o aš dievinu praėjusio amžiaus antrosios pusės italų kiną su Federico Fellini, Luchino Visconti, Michelangelo Antonioni. Taigi drąsiai dedu lygybės ženklą tarp Armani ir Mastroianni (juokiasi). Kartais pagalvoju, kad vis dėlto labai gerai, jog netapau kino kūrėju ar juo labiau rašytoju, nes Albertʼo Camus vardas būtų įpareigojęs ir veikęs taip stipriai, jog kažin ar nebūčiau pasidaręs savo paties reiklumo vergas. Būčiau jautęs ir tam tikrą sociumo spaudimą bei lūkesčius. O parfumerija mane nuo to apsaugo ir panardina visai į kitą pasaulį.

Septyni kūriniai, kuriais didžiuojasi pats parfumeris

1. „Giorgio Armani Armani Code“
2. „Comme des Garçons Luxe Patchouli“
3. „Comme des Garçons Black Pepper“
4. „Van Cleef & Arpels Féerie“
5. „Burberry London for Men“
6. „Tom Ford Velvet Orchid“
7. „Diesel Only the Brave Wild“

Trys dalykai, keliantys negatyvias emocijas

1. Patricko Süskindo romanas „Kvepalai“. „Aprašoma smarvė yra tiesiog atgrasi, todėl romano taip ir nebaigiau skaityti. Žmogui, gimusiam ir augusiam prie Viduržemio jūros, sunku priimti kvapus ir vaizdus, kurie kelia negatyvias emocijas, susijusias su pūvančiais organizmais ar mirtimi.“
2. Kailiniai ar paltas su kailine apykakle, gobtuvu. „Dievinu kašmyrinius įvairių spalvų bei stilių megztukus, baltus klasikinius marškinius, marškinėlius su V formos iškirpte, bet visada priešinuosi kailiniams. Tai nėra jokia ideologija, tačiau kailiniai asocijuojasi su mirtimi. Jei žmona mane su jais pamatytų, turbūt nušautų.“
3. Britų tapytojo Francio Bacono darbai. „Pripažįstu, kad šis kultinis ir bene pats brangiausias visame pasaulyje menininkas yra išskirtinio talento, tačiau jo niūrūs, dažnai abstraktūs portretai ir meilės scenos, ypač vyrų, mane veikia destruktyviai, kelia nepaaiškinamą nerimą.“