Interviu su KK2 reporteriu Domininku Ramonu: „Iš tiesų esu visai kitoks“

Televizijoje tu ne naujokas?

Atėjau dar studijuodamas žurnalistiką. Iš pradžių dirbau laidoje „Faktų tyrimo biuras“. Sudėtinga laida, daug visokių žurnalistinių korupcijos tyrimų. Tačiau tokie dalykai man ne prie širdies. Kadangi ir tą laida rengė „Be tabu ir Ko“, organiškai perėjau į kitą šios komandos projektą – KK2. O čia jau viskas kitaip – įdomiau.

To landaus, kišenėje žodžio neieškančio reporterio politikai prisibijo?

Visi nuolatos klausinėja, kaip man ten Seime, kaip sekasi politikus gaudyti. Kadangi dirbu daug aštuntą sezoną, gerai juos pažįstu, o jie pažįsta mane. Politikai manęs nebijo, pajuokauja. Galima sakyti, kad padeda rengti reportažus, nes į mane žiūri geranoriškai. Tai tarsi bendras – mano ir jų – darbas. Jei kelias dienas nepasirodau, jau klausia, kur buvau dingęs. Su daugeliu bendrauju betarpiškai – vienas kitam nesakome „jūs“. Yra kviečiančių žvejoti, bet kol kas nevažiuoju, gal – kai pasibaigs jų arba mano kadencija...

Tokios pat draugiškos su KK2 ir pramogų pasaulio įžymybės?

Su jomis bendrauti lengva, nes pačios nori į laidą pakliūti. Dabar įsižeis...

Tiksliau, toks jų darbas: jos supranta, kad reikia šmėžuoti televizijoje, ir mielai kalbasi.

Mažuose miesteliuose KK2 yra įvykis, kai nuvažiuojame – žmonėms šventė. Kartą nuvykome į Pivašiūnus. Filmavome, kaip sunkiai gyvenančiai jaunai šeimai vienas politikas dovanojo vandens siurblį. Miestelio kultūros centro moterys mus pasitiko su dzūkiškomis bandomis.

Provincijos žmonėms mūsų laida patinka, jiems mes – kovotojai už paprastą žmogų.

Kaune ar Alytuje močiutės paklausi, kodėl taip pigiai parduoda agurkus, o išgirsi visą jos gyvenimo istoriją. Ten žmonės paprastesni, atviresni nei sostinėje.

Visada klausausi, ką man sako žmogus. Negaliu suplanuoti pokalbio, nes jei jis atsakys kitaip, nei tikiuosi, visas mano planas subyrės. Tas darbas man įdomus dar ir dėl to, kad negaliu visko tiksliai sustyguoti.

Galima sakyti, kad tas landus žurnalistas yra tavo vaidmuo?

Taip, tai personažas, užduodantis kvailus klausimus, darantis visokias mimikas. Tai atsitiko natūraliai, pamačiau, kad juokaujant man šiek tiek lengviau prie žmonių prieiti. Niekas neliepė būti juokdariu.

Gyvenime esu visai kitoks. Žmona klausia, kodėl per televizorių mane visada mato geros nuotaikos, linksmą, o grįžęs namo sėdžiu ant sofos ir nesišneku. Taip iš tiesų būna – dirbdamas išsikraunu, o namų aplinkoje norisi pailsėti. Daug kas galvoja, kad nuolatos turiu būti linksmas, geros nuotaikos, smalsus, turiu domėtis, kas aplinkui dedasi. Man atrodo, tokiam būti visada neįmanoma. Juolab kad iš prigimties esu gana ramus žmogus.

Kodėl pasirinkai žurnalistiką?

Seniai žinojau, kad bandysiu patekti į žurnalistiką. Su matematika ir kitais tiksliaisiais mokslais man nieko neišėjo – vos ištempiau, tai apie kitas specialybes ir negalvojau. Baigęs dvylika klasių užpildžiau paraišką – žurnalistiką įrašiau pirmu numeriu ir su geru vaikystės draugu išvažiavau vasarai į Airiją užsidirbti pinigų. Mėnesį neradome darbo, o kai pagaliau įsidarbinau, paskambino mama ir pasakė, kad poryt man stojamasis egzaminas, privalau grįžti. Mano uždarbiavimas truko vieną dieną. Viską mečiau, grįžęs išlaikiau egzaminą ir niekur nebevažiavau.

Norėjau būti sporto žurnalistas. Man labai patinka krepšinis, futbolas – visos sporto šakos. Daug metų lankiau Šarūno Marčiulionio krepšinio mokyklą. Aišku, norėjau būti krepšininkas. Krikšto tėvui, su kuriuo vaikystėje žvejodavau, buvau pažadėjęs, kad kai rungtyniausiu NBA, nupirksiu džipą į žūklę važiuoti. Ir dabar vis dar paklausia, kur jo automobilis?

Krepšinį kažkuriuo metu mečiau, dabar kartais tik savo malonumui pažaidžiu. Tačiau iki šiol kiekvieną vakarą portaluose apie sportą perskaitau viską viską. Esu pasikaustęs – manau, kad ir šiandien galėčiau dirbti sporto žurnalistu. Tačiau atsitiko kitaip ir tuo esu patenkintas. Sportas – labai siaura sritis, o mano darbas apima viską, tenka ir sportininkus pakalbinti.

Antrą sezoną esi vienas iš „KK2 penktadienio“ vedėjų. Pakilai karjeros laipteliais?

Taip, atrodo kaip paaukštinimas. Tačiau darbas panašus: ar Seime lakstau su mikrofonu, ar sėdžiu studijoje – vis tiek susitinku su tais pačiais žmonėmis. Studijoje dirbti paprasčiau, nes laida vyksta pagal iš anksto parengtą scenarijų.

Pernai „KK2 penktadienį“ peržiūrėdavau, nes būdavo įdomu patyrinėti, kaip elgiuosi studijoje, kokių klaidų darau. Matau – sėdžiu užsisvajojęs. Taip negalima, neprofesionalu! Kurį laiką net paprastą dieną sėdėdavau darbe prie kompiuterio išsitiesęs, kad įprasčiau ir studijoje nesikūprinčiau.

Įpratau save matyti per televiziją, tačiau jei vakare išgirstu iš televizoriaus sklindantį Tomo Ališausko ar savo balsą, pagalvoju: „Tik ne tai!“ Po darbo man norisi atsipalaiduoti.

Kas geriausiai padeda pamiršti darbo reikalus?

Pasižiūriu feisbuke, ką draugai savaitgaliais veikia: vieni dalyvauja žygiuose, kiti medžių lajų takus lanko, treti žaidimų vakarus rengia. Galvoju, aš esu nuobodus tipas, bet nenoriu to daryti. Man turi būti daug poilsio.

Kas antrą savaitgalį žvejoju – taip su žmona sutarėme dar tada, kai nebuvome susituokę. Mano aistra – laukinių karpių žūklė. Didžiausia sugauta žuvis svėrė 20,5 kilogramo. Valandą vargau, kol ištraukiau. Nenusakomas jausmas, kai išgirsti signalizatoriaus pyptelėjimą, žinai, kad kitame gale bus didelė žuvis, kad teks su ja susigrumti. Ir arba tu karpį nugalėsi, arba jis tave.

Į žvejybą išvažiuojame penktadienį po darbo, pasiimame palapines, specialiai tai žūklei pritaikytas lovas ir visą savaitgalį žvejojame. Dažnai būna, kad per tas dienas nesulaukiame nė vieno kibimo – neišgirstame nė vieno signalizatoriaus pyptelėjimo. Nes karpių Lietuvoje nėra daug. Tačiau nutinka, kad pagauname ne vieną ir ne du.

Tai – specifinė žūklė. Turi bendraminčių?

Pastaruoju metu tas žvejybos būdas sparčiai populiarėja. Netgi pavadinčiau tai gyvenimo būdu: žvejodamas ir pastovyklauji. Veiksmo toje žūklėje mažai: pašeri, meškeres užmeti ir sėdi. Nereikia valties irkluoti, dar kaip nors vargti. Tai tinginių pramoga.

Pagrindinė mūsų taisyklė: pagavai – paleisk. Negalima sugauto karpio pasiimti namo ir suvalgyti, nes šitos žuvys Lietuvoje natūraliomis sąlygomis nesidaugina. Jų yra tiek, kiek patys įveisiame. Didieji gyvena nuo sovietinių laikų. Dvidešimt kilogramų sveriantis karpis yra kokios trisdešimties metų. Ta žuvis senesnė už mane! Jei paleisime – gyvens toliau. Todėl nusifotografuojame, pasveriame, kad turėtume kuo pasigirti, ir atsisveikiname.

Ką veikti ant ežero kranto laukiant signalo, kad užkibo žuvis?

Visokios veiklos susigalvoju: kartais skaitau žurnalus, knygas, ką nors įdomaus gaminu – turiu specialią viryklę. Vežuosi šunį – žaidžiu su juo.

Žvejoju ir komerciniuose tvenkiniuose, ir paprastuose ežeruose. Būna, kad žmonės maudosi ir neįtaria, kad tokios didelės žuvys čia gyvena. Pagauti ten, kur jų yra visai nedaug, – didesnis moralinis pasitenkinimas, nei žvejoti, kur visiems kimba, ir už tai dar mokėti.

Seniai tuo domiesi?

Pradėjau žvejoti ketverių ar penkerių. Mano krikšto mama dirbo Tytuvėnų universalinėje parduotuvėje. Ji man parnešė dovanų pirmąją bambukinę meškerę, valo ir vieną kabliuką. Krikšto tėtis nusivedė prie ežero. Pagavome vieną mažą žuvytę, bet man taip patiko, kad nebegalėjau sustoti. Visas vaikystės vasaras praleidau Tytuvėnuose – ten gyveno ir mano močiutė. Laukdavau, kada krikšto tėtis grįš iš darbo, kad galėtume traukti prie ežero. Dabar jis beveik nebežvejoja, bet vis skambina ir klausia: „Domka, ar žvejojai? Ką pagavai?“ Anksčiau žvejodavau įvairiais būdais. Tačiau pastaruosius šešerius septynerius metus mane domina tik karpių gaudymas.

Galėtum būti ir laidos apie žūklę vedėjas?

Tai kad yra Paulius Korsakas! Kai gimiau, jis jau buvo. Žmogus žvejys. Mano specializacija – vienas žvejybos būdas, jis išmano visus.

Kam skirti savaitgaliai be meškerės?

Juos leidžiu su Egle: tai su draugais susitinkame, tai važiuojame į Pasvalį aplankyti jos tėvų.

Žmona labai norėtų su manimi dažniau eiti į koncertus. Tačiau man gaila laiko, atrodo, kad tada būsiu nepailsėjęs. Juk ten daug žmonių, vargas, kol kur nors pastatai mašiną, grūstys prie rūbinės. Jau mieliau sėdžiu namie su šunimi, žiūriu televizorių, skaitau naujienas.

Kartais grįžtu vakare iš darbo ir neturiu ką veikti. Dėl to nusipirkau šunį: su juo einu pasivaikščioti, mokau komandų. Į miesto centrą, kur daug žmonių, lendu retai. Mane traukia gamta.

Pusantrų metų Bruno išvaizda gal ir atbaidanti, bet iš tiesų tai labai mielas, geras, draugiškas šuo. Jis nuolatos glaustosi, kai grįžtu namo, turiu būtinai pritūpti – tada jis mane priekinėmis letenėlėmis apsikabina. Neįsivaizduoju, kur to išmoko...

Kokie dar dalykai kasdieniame gyvenime tau teikia džiaugsmo?

Man patinka ruošti maistą. Mėgstu mėsą. Jei ant stalo nėra mėsos – nėra ką valgyti. Mano senelis sakydavo, kad skaniausias saldainis yra dešra. Sutinku su tuo. Grįžęs iš darbo išsitraukiu iš šaldytuvo mėsos ir pradedu svarstyti, ką iš jos padarius. Virtuvėje patiriamas atradimo džiaugsmas man labai patinka. Kadangi gaminu ne pagal receptus, antrą kartą paruošti tokio paties patiekalo niekada nepavyksta. Tik bėda, kad aš valgau labai sūriai, – neretai kitiems druskos mano patiekaluose būna per daug.

Prie puodų praleidžiu tikrai nemažai laiko. Jaučiu malonumą gamindamas, o Eglei labiau patinka lyginti drabužius. Mūsų namuose – ideali tvarka. Drabužinės lentynose mano marškinėliai ne tik gražiai, lygiai, bet ir pagal spalvas sudėti. Kiekvieną rytą patiriu stresą bandydamas atsargiai ištraukti tuos, kuriuos noriu vilkėti, ir galvoju, jog vėl nuo žmonos gausiu velnių, kad viską suverčiau... Namuose jokio daikto negaliu padėti į kitą vietą. Kartais kyla klausimas – kodėl, bet nutyliu.

Seniai, dar gyvendamas su tėvais, pastebėjau, kad esu linkęs prieštarauti. Dabar bandau būti pakantesnis ir kartais visai neblogai sekasi. Kai pavyksta kai ko negirdėti ar nekreipti dėmesio – šeimoje nebūna konfliktų.

Pristatyk tą tvarkingąją savo gyvenimo moterį.

Eglė yra portalo „Delfi“ socialinių tinklų redaktorė. Mudu kartu studijavome žurnalistiką. Iš pradžių abu turėjome antrąsias puses – bendraudavome tik kaip bendramoksliai, o paskui netikėtai viskas pasikeitė. Baigę studijas pradėjome kartu gyventi.

Tačiau susituokėte tik praėjusią vasarą?

Juk daugelis dabar neskuba įteisinti santykių! Iki vedybų draugavome septynerius metus. Nors mano mama labai laukė vestuvių Lietuvoje, susituokėme Las Vegase. Grįžę įregistravome civilinę santuoką Vilniuje, bet į bažnyčią eiti vis tiek reikės. Esu tikintis žmogus, ir močiutės laukia, kada prieš Dievulį prisieksime. Gal tai padarysime kitą vasarą.

Kodėl pirmiausia santykius įteisinote mieste, tituluojamame pasaulio pramogų ir lošimų sostine?

Iš pradžių sugalvojome, kad norime pamatyti Ameriką. Kadangi mintys, kad laikas įteisinti santykius, jau kuris laikas sukosi galvose, pamanėme, o kodėl ne Las Vegase? Gal bus visai smagu. Juk tiek filmų apie tai sukurta. Kai Eglė prasitarė, kad ištekėti Amerikoje – jos svajonė, dvejonių neliko.

Negaliu nepaklausti, kokia tavo išskirtinio vardo istorija?

Nė karto gyvenime nesutikau antro Domininko. Kai kažkada mamos paklausiau, kodėl mano toks įdomus vardas, ji sakė, kad su tėčiu buvo sutarę, jog būsiu Dominykas. Nuėjęs registruoti mano gimimo, tėtis grįžo su dokumentais, kuriuose buvo įrašytas kiek kitoks vardas.

Tačiau niekas, net mokykloje mokytojos, manęs taip nevadino. Artimiausiems esu Domka, mažiau mane pažįstantys vadina Domu, Dominyku. Kai kas nors kreipiasi Domininkai, ne iš sykio reaguoju – tą vardą girdžiu tikrai labai retai. Dažnai jį parašo su klaidomis – visada turiu sekti, kad tų „inin“ būtų pridėta, kiek reikia.