Interviu su Lietuvos MC Battle čempionu REGIU: „Dalyvaukit ir patikėkit savimi“

Praėję metai jam buvo velniškai sėkmingi – ant „Lietuvos MC Battle” scenos jis sugebėjo nušluostyti nosis legendiniams repo senbuviams, su grupe „Skoolz” išleido pirmąjį albumą, o jo kūryba ir karjera įgavo tikrą pagreitį. Pats Regimantas Šimas-Regis atvirauja, kad sėkmė jį aplankė dėl užsispyrimo. Su juo kalbamės apie pirmuosius dienoraščius, sulūžusį kojos pirštą ir „Lietuvos MC Battle” kovą, kuri tikriausiai virs legenda.

Kada pirmą kartą Tavo galvoje sukirbėjo mintis – užaugęs būsiu reperiu?

Visai neseniai, gal kokiais 2010-2011 metais. Tada aš pirmą kartą supratau, kad norėčiau būti ne tuo pasyviu reperiu, kuris kietai rengiasi ir vaidina, kad klauso hiphopo, o realiai galiu ir noriu kurti savo muziką.

Seniau rašydavau savo mintis, išgyvenimus ir jausmus į dienoraštį. Stengiausi užarchyvuoti savo gyvenimo įvykius kiekvienos savaitės pabaigoje. Vėliau įamžindavau ne tik savo paties išgyvenimus. Ėmiau žiūrėti plačiau – kas vyksta mano brolio, draugo, mamos, tėvo gyvenimuose, kaip jie jaučiasi, kuo tiki, kuo yra nusivylę, kuo džiaugiasi. Tai padėjo išsivysti platesniam akiračiui ir, natūralu, gilesnei kūrybai.

Visai nejučia, vienu metu pradėjau rašyti jau ne dienoraščio stiliumi, o tiesiog padrikus tekstus, eilėraščius. Pradėjau galvoti, kad iš visų tų tekstų būtų įmanoma parašyti dainą. Tuo metu net negalvojau apie repą. Vis dėlto vienas draugas pasiūlė pabandyti tekstą surepuoti. O tada viskas jau ir prasidėjo. Pasidalinau kūryba internete, sulaukiau daug palaikymo ir mažais žingsniais eidamas į priekį pats pradėjau tikėti kūryba.

Koks buvo jausmas, kai surepavai tą pirmąją dainą?

Nerealus! Įrašinėjimai vyko namie pas mano draugą. Jis pastatė labai prastą maximinį mikrofoną ir dėjosi, kad supranta, ką daro. Aš dariau lygiai tą patį, nors nei karto gyvenime nebuvau repavęs. Nei prieš veidrodį, nei duše, nei dar kažkur. Kas juokingiausia, po įrašo buvau savimi sužavėtas. Man atrodė, kas viskas taip gražiai ir kietai skamba. Praėjo kelios dienos, aš jau turėjau kitą tekstą. Vėl įrašinėjom namie, tą kartą jau dėjom mikrofoną į spintą ir užkamšėm drabužiais, nes juk mes profesionalai. Antra daina nesusilaukė palaikymo, mus visi sudirbo. Bet aš tiesiog degiau noriu toliau kurti.

Negana to, tą vasarą dar sugebėjau susižeisti didįjį kojos pirštą. Su sugipsuota koja sėdėjau namie ir per dieną perskaitydavau po knygą bei parašydavau po tris tekstus. Mano kojos pirštas, galima sakyti, padėjo man nepamesti kūrybos. Po mėnesio aš jau radau bendraminčių ir mes sukūrėme pirmą grupę.

Kodėl vis tik ir dabar neužsiimi tik soline kūryba, o koncentruojiesi ties dabartine grupe „Skoolz”?

Aš apskritai visada tikėjau ir tikiu grupės idėja. Dabartinėje mano grupėje „Skoolz” esame Sol’o, HDZ, SLJ ir aš. Su komanda yra lengviau ieškoti kažko naujo, nepamesti motyvacijos ir apimti repą ne tik kaip repą, o kaip muziką. Daug kas sako, kad be pinigų, be geros įrangos, be žinomų prodiuserių viso to padaryti neįmanoma. Mes norime įrodyti, kas yra kitaip. Praeitais metais su „Skoolz” išleidome pirmą albumą ir tai ne pabaiga.

Bet Tau tikrai neblogai sekasi ant scenos ir vienam. Praėjusiais metais pelnei „Lietuvos MC Battle” nugalėjoto titulą. Kas užlipus būtent ant šios scenos yra sunkiausia?

Kovos principas yra psichologiškai, emociškai ir fiziškai varginantis. Tie, kurie galvoja, kad nugalėti labai lengva, tikrai klysta. Battle yra suktas dalykas, nes iš pradžių galvoji, kad tai tik vienas vakaras, šiek tiek parepuosi, gi ruoštis net nereikia. Oj, kaip klysta taip manantys.

Sunkiausia stoti prieš tuos žmones, kuriuos žinai ir jų kūrybą sekei nuo pat pirmų žingsnių. Man tai Ade ir Krapshtukas, prieš kuriuos teko kovoti finale ir pusfinalyje. Sunku buvo patikėti pačiu savimi, susiimti ir bandyti įtikinti ne publiką, o patį save, kad aš galiu šiuos žmones nugalėti. Kai pusfinalyje nugalėjau Krapshtuką, tai man jau buvo pati didžiausias laimėjimas, nes jis eilę metų buvo tas barjeras, kurio niekaip negalėjau įveikti. O tokios finalo baigties prieš Ade, kokia nutiko, aš nesitikėjau. Ade yra tikras legenda ir tai buvo paskutinis šansas jį nugalėti. Puikiai prisimenu, kad susiėmiau tik kovos pabaigoje. Tada pirmą kartą pamačiau sutrikusį Ade veidą. Laimėjus jausmas buvo nepakartojamas.

Kaip ruoštis reikėtų atlikėjams, žengsiantiems ant „Lietuvos MC Battle” scenos?

Visiems norintiems dalyvauti „Lietuvos MC Battle” aš noriu apibūdinti 10 minučių intervalą, kurias aš jaučiau prieš kovą. Kai iki kovos dar lieka 10 minučių, tu jaudinies sveiku jauduliu. Kai lieka 5 minutės, tu pradedi jau nervuotis, vaikščioti iš kampo į kampą, nervingai geri vandenį. O tada, kai išgirsti savo vardą ir turi žengti ant scenos, įvyksta didžiulė sumaištis, viskas dingsta iš galvos, imi klausinėti savęs, kodėl čia dalyvauji, kam tau to reikia. Bet kai jau paimi mikrofoną į rankas, viskas pasikeičia. Tarsi tampi vienas ir gali daryti absoliučiai ką nori. Dėl šio jausmo dalyvauti verta. Dalyvaukit ir patikėkit savimi.