Vengras László NEMESAS (49) – vienas ryškiausių šiuolaikinių Europos kino kūrėjų. Tarptautinį pripažinimą jam pelnė prieš dešimtmetį pasirodžiusi debiutinė juosta „Sauliaus sūnus“, įvertinta gausybe apdovanojimų, tarp kurių – Didysis prizas Kanuose ir „Oskaras“ kaip geriausiam užsienio filmui. Šiemetiniame festivalyje „Kino pavasaris“ žiūrovų dėmesiui pristatomas naujausias režisieriaus darbas „Našlaitis“, kurį jis pats vadina „itin asmeniška istorija, persmelkta pasipriešinimo politinei priespaudai dvasios“.
László Nemeso filmai išsiskiria judria, artimus planus fiksuojančia kamera ir radikalia pasakojimo perspektyva, kai istorija perteikiama per itin subjektyvų veikėjo žvilgsnį. „Našlaitis“, nufilmuotas tarsi saulės išdegintoje juostoje, balansuoja tarp grožio ir grėsmės nuojautos. Istorija nukelia į šeštojo dešimtmečio Budapeštą – laikmetį po numalšinto sukilimo prieš komunistinį režimą. Žydų berniukas Andoras, motinos augintas pasakojant apie idealizuojamą mirusį jos sutuoktinį, netikėtai susiduria su tikrove, kai jo gyvenime pasirodo brutalus mėsininkas, prisistatantis tikruoju tėvu.
„Našlaitis“ – jūsų šeimos istorija. Kaip ryžotės imtis tokio asmeniško projekto?
Tai kūrinys apie egzistenciją, reflektuojantis traumines išgyvenusių Antrąjį pasaulinį karą patirtis. Nebuvo lengva sužinoti apie savo kilmę ir susitvarkyti su kilusiais sunkiais jausmais. Jau augdamas supratau, kad šis išgyvenimas gali tapti filmo pagrindu ir įkvėpimu, nes priminė „Hamleto“ siužetą: princas užaugęs be tėvo, nuolat kaktomuša susiduriantis su uzurpatoriumi karaliumi, pavydintis jam savo motinos ir trokštantis keršto. Turėjau išlaikyti distanciją tarp faktų ir fikcijos, todėl užtrukau nemažai metų. Tikrus įvykius naudojau kaip pagrindą scenarijui, papildžiau jį išgalvotais elementais, kurie istorijai suteikė dramatizmo.
„Našlaitis“ – individualus požiūris į situaciją, paliekantis laisvės žiūrovo interpretacijai. Logika mano kūriniuose labiau fragmentuota, naudoju daug kinematografinių priemonių, filme nemažai kontrastų tarp realios istorijos ir naivaus, magiško vaiko žvilgsnio. Manęs šiame filme irgi nemažai – tai tarsi sapnas, erdvė fantazijai. Tik aš neturiu tiek daug įniršio kaip herojus.