Inžinierė-konstruktorė Julija Volkova: „Mes, vis dar manome, kad esame šiek tiek atsilikę nuo kitų“

Kai 2014 metais Lietuva tapo kosmine valstybe – į kosmosą buvo iškelti jaunųjų mokslininkų lietuvių sukurti palydovai „LituanicaSat-1“ ir „LitSat-1“, Julija dar studijavo mechanikos inžineriją Glazgo universitete ir nesvaigo dėl kosmoso. Jai sekėsi tikslieji mokslai, studijuoti buvo įdomu, vėrėsi galimybės vėliau dirbti bet kurioje pasaulio šalyje, tačiau likimas susiklostė taip, kad ji grįžo į Lietuvą. Savo įmonėje Julija yra vienintelė moteris inžinierė, bet sako darbe niekada nepajutusi požiūrio, kad yra ne tokia kieta kaip bendradarbiai vyrai.

Įsivaizduoju, kaip reaguoja kokie nors vaikystės draugai, išgirdę atsakymą į klausimą: „Tai ką tu dabar, Julija, veiki?“

Žmones žodis „kosmosas“ tikrai veikia. Jei ten nedirbčiau ir tektų bendrauti su inžinieriumi, konstruojančiu palydovus, lygiai taip pat žvelgčiau į jį su dideliu susidomėjimu. Neseniai kaip tik buvau susitikusi vaikystės drauges ir jų paklausta, kur dirbu, atsakiau: „Konstruoju mažuosius kosminius palydovus. Ir tai skamba taip, kaip ir yra!“ – „Tikrai TUOS, kurie kosmose skraido?“ – „Taip, tuos...“

Nes vis dar manoma, kad juos gali konstruoti tik ypatingi specialistai ypač pažengusiose technologijų srityje valstybėse, nors Lietuva nė kiek kitoms šalims nenusileidžia, ar ne?

Mes, lietuviai, vis dar manome, kad esame šiek tiek atsilikę nuo kitų. Bet tai labai gera motyvacija stengtis! Tai matau žiūrėdama į savo įmonės žmones, o jų yra ir jaunesnių už mane. Taip besistengdami mes susilyginame su kitais ir net pralenkiame juos, to nė nepastebėdami! Iš pradžių atrodo, kad konkurentai turi daugiau žmonių, įgūdžių, išteklių, kad jų pasivyti tiesiog neįmanoma, bet mes jau galime laisvai konkuruoti su seniau toje rinkoje dirbančiomis užsienio kompanijomis. Geras jausmas, kai žinai, jog esi lygiavertis!

Sakoma, kad šių laikų bėda – didėjančios galimybės. Kai puikiai sekasi daugybė dalykų, pasirinkimų laukas tik plečiasi. Nebuvo vargo renkantis profesiją?

Mano Klaipėdos gimnazijoje, kur buvo sustiprinta matematika ir mokėsi daug moksliukų, buvo visai populiaru rinktis inžinerijos specialybes. Jaučiau, kad man tai bus prie širdies. Mokytis Glazgo universitete mechanikos dizaino inžineriją pasirinkau dėl paprasto dalyko: mokslas ten buvo nemokamas, o mokytis reikėjo anglų kalba. Aišku, kai nuvykau į Glazgą, nesitikėjau, kad žmonės kalbės su toookiu akcentu! Pamenu, pirmąją dieną autobuse mane ištiko šokas: kaip aš čia mokysiuosi ir suprasiu, ką sako dėstytojai? Ir dar inžinerijos terminais! Bet greitai pripranti, nes nėra kitos išeities.

Jaučiate studijų etapo nostalgiją?

Glazgo neįtikėtinai pasiilgstu. Įsimylėjau tą miestą. Man ten viskas patiko, viskas buvo gerai, viskas įdomu. Pamėgau tą šalį, tuos žmones, gyvenimo būdą, susiradau draugų. Studijuoti užsienyje – visada gera patirtis, ji tave daug kuo praturtina: puikiai išmoksti kalbą, susipažįsti su kitokia kultūra, kitaip mąstančiais žmonėmis. Per visus studijų metus dar dirbau restorane padavėja – kartais, ypač iš pradžių, būdavo labai sunku, bet tas darbas taip pat labai daug ko išmokė. Pirmiausia – bendrauti. Tau kažką sako, tu nesupranti, prašai pakartoti, o jei vėl ne iki galo supranti, jau gėda klausti – bandai visaip suktis iš padėties. Ir išsisuki. Pamenu, labai sunku būdavo net nueiti prie didelės kompanijos svečių ir maloniai paklausti, ar jiems nieko netrūksta, – niekada nebuvau iš tų, kurie gali kalbėti apie bet ką su nepažįstamais. Bet išmokau tų mandagiai lengvų pašnekesių su klientais – tai pravertė ir gyvenime.

Jaunosios kartos nebestebina jokie pasirinkimai, bet ar būna, kad vyresni žmonės pasako, jog „galėjai gal, vaikeli, pasirinkti moteriškesnę specialybę“?

Nesijaučiu diskriminuojama, bet neneigiu, kad kai kurios moterys tai jaučia. Taip, dar yra vyresnės kartos žmonių, kuriems atrodo, kad kosmosas ir technologijos – „tik berniukams“. Esu dėkinga tėvams, kurie, išgirdę, ką pasirinkau, pasakė, kad gerai sugalvojau, nes jeigu jie būtų mestelėję panašią repliką, turbūt širdyje sėkla jau būtų buvusi pasėta ir, ko gero, būčiau apsigalvojusi. Juk tėvai, šiaip ar taip, mums yra autoritetas. Jei ką nors sako pažįstami, giminės ar draugai, gali numoti ranka, bet tėvų nuomonė bent man yra svarbi.

Lengvai susiradote darbą?

Niekada nesvajojau dirbti „su kosmosu“, neplanavau grįžti į Lietuvą. Prieš trejus metus, baigusi studijas, grįžau namo vasarai. Maniau, ieškosiu darbo įvairiose šalyse, bet nutariau nusiųsti CV dar ir į „NanoAvionics“, kur tuo metu dirbo viena mano mokyklos draugė. Parašiau jai, klausdama, gal galėtų man ką nors patarti, o ji staiga sako: „Žiūrėk, aš po savaitės išeinu iš darbo ir mums labai reikia žmogaus!“ Taip netikėtai iškart gavau darbą: atsidūriau laiku ir vietoje.

Jūsų vaikinas Paulius irgi inžinierius, kartu mokėtės. Pirmiau tapote draugais?

Būtent. Kartu studijavome, kartu mokydavomės, iš pradžių buvome tik kolegos, o vėliau draugiški santykiai išsivystė į kai ką daugiau. Paulius – motociklų fanas. Motociklai jam ir gyvenimo būdas, ir savotiška filosofija, kaip keistai tai beskambėtų. Praėjusią vasarą jis motociklu apvažiavo aplink Juodąją jūrą. Gal ir aš kada jais užsikrėsiu? Skaičiau apie vieną merginą, kuri motociklą nusipirko įsimylėjusi motociklininką... Bet ir aš turiu pomėgį – šoku salsą. Išmokau Glazge, ten salsą šokančių žmonių bendruomenė – didžiulė. Vilniuje kol kas nešoku, bet pavasarį su draugėmis lankėmės salsos festivalyje Berlyne. Buvo gera!

Iš pradžių palydovą konstruojate kompiuteriu. Tas etapas ilgas?

Pirmąjį savo komercinį palydovą kūrėme apie pusantrų metų. Atrodo, ilgai, bet kai pradedi beveik nuo nulio, tai yra labai trumpas laikas. Žinodamas, ko tam pirmajam palydovui reikia: laikančios struktūros, kompiuterio, antenų, baterijų, saulės elementų, net variklio, – pradedi kurti ir konstruoti, po truputį atskiras posistemes dėlioti į vieną bendrą paveikslą.

Koks jo dydis ir kokiame aukštyje skraido?

Šiuo metu mūsų pagrindinio palydovo dydis – kaip didelės batų dėžės. Jis atrodo taip: visa laikančio rėmo viduje yra sudėta ne tik reikalinga įranga, bet ir naudingasis klientų krovinys, kurį mūsų nanopalydovas skraidina. Krovinys priklauso kitoms kompanijoms, o mes pasirūpiname, kad palydovas su šiuo kroviniu atsidurtų orbitoje ir sėkmingai veiktų. Mūsiškiai „M6P“ ir „BlueWalker1“ nuo šių metų balandžio 1-osios orbituoja 400–500 kilometrų aukštyje daugiau kaip 7 kilometrų per sekundę greičiu. Dažniausiai tokio tipo nanopalydovų veikimo trukmė yra penkeri šešeri metai.

O kokią įrangą galima įdėti į tokius palydovus?

Įvairią: telekomunikacijų, žemės stebėjimo, „daiktų interneto“ (angl. internet of things). Kas tas „daiktų internetas“? Kai kasdien naudojami įrenginiai yra prijungiami prie interneto ir bendrauja tarpusavyje – pritaikymas tiesiog begalinis tiek pramonėje, tiek kasdieniame gyvenime. Nemažai mūsų naudojamų daiktų jau yra išmanūs. O viskas reguliuojama „iš viršaus“, per palydovą.

Mačiau jūsų įmonės puslapyje vaizdo siužetą: Julija su specialiu baltu kostiumu ir kepuraite (tik akys žybsi) steriliame kabinete ant stalo montuoja palydovą. Reikia didelio kruopštumo ir tikslumo...

Palydovą renkame specialiame kambaryje, reikia saugoti jį nuo dulkių ir žiūrėti, kad jokia blakstiena nenukristų. O kruopštumas, be abejo, būtinas. Ir ne tik kad ranka nedrebėtų renkant, pavyzdžiui, variklį, bet ir kad nepamirštum ko nors įdėti! Man visada smagu, kai daiktą, kurį kūrei, jau gali realiai pačiupinėti. Sunkiausia būna, kai konstruojant reikia sprendimo, kai tau vis nepavyksta jo rasti...

Kai palydovas jau sukurtas, reikia jį išbandyti. Kaip tai darote?

Yra įvairių testų – tai turbūt ilgiausias ir brangiausiai kainuojantis palydovo kūrimo etapas. Ar viskas veikia? Ar galima su juo „susišnekėti“? Pavyzdžiui, vienas iš pagrindinių testų yra toks: padedame palydovą ant vibracinio stendo ir gerai jį pakratome. Žiūrime, ar niekas nenulūžo, ar vis dar gerai veikia elektronika, nes keliančioje į orbitą nešančiojoje raketoje yra didelės apkrovos, reikia, kad palydovas jas atlaikytų. O jei kas nutiks raketoje ar orbitoje, jis jau bus nebepataisomas.

Jūsų palydovus iškėlė raketa iš Indijos kosmodromo, tik po pusantros paros su jais užmezgėte ryšį. Galėjote ramiai miegoti?

Beveik ne... Kankino mintys, ar palydovams viskas gerai. Gal ką nors pražiūrėjome? Gal tai mano klaida? Bet viskas baigėsi sėkmingai.

O kas vyksta toliau, kai jis jau skraido?

Pats įdomumas! Palydovas, per pusantros valandos apskriedamas visą Žemės rutulį, nuolat siunčia duomenis apie savo būklę. Iš jų, pavyzdžiui, sužinome, kad jam gali būti per šalta, tada siunčiame komandą, kad jis „pasišildytų“. Bendraujame su klientais, kurių krovinys skraidinamas, tikimės, kad palydovas gerai atlieka darbą, dėl kurio jis ir buvo iškeltas. O mes, mechanikos inžinieriai, toliau kuriame kitus palydovus...

Turbūt dauguma žmonių palydovus įsivaizduoja kaip didelius aparatus su saulės baterijų „sparnais“, o kosmosas, pasirodo, pilnas mažyčių skraidančių objektų.

Yra ir tokių palydovų, ir visai mažų, ir vidutinių – įvairovė tik didėja.

Jūsų darbas gana įtemptas. Kaip pailsinate galvą?

Tobulas savaitgalis man asocijuojasi su gamta. Vilniuje jos labai mažai, dėl to labai pasiilgstu Kuršių nerijos. Poilsiui man reikia paprastų dalykų: gamtos, skanaus maisto ir gero miego. Dar – sporto ir knygų. Į sporto klubus nevaikštau, bet turbūt jau daugiau kaip dešimt metų mankštinuosi namie ant kilimėlio su hanteliukais.

Aš irgi namie turiu kilimėlį, hanteliukų, bet...

Turbūt tai labai stiprus įprotis, todėl labai lengva laikytis disciplinos: tris keturis kartus per savaitę pasportuoji vien tam, kad geriau pasijaustum. Visą dieną sėdžiu, todėl judėti man būtina. Kartais išvargina ne mėgstamas darbas, o didelis susikaupimas – būna momentų, kai tiesiog negali padaryti klaidų, o kad maksimaliai susikoncentruotum, reikia pastangų. Gerai, kad apie darbą visada galiu pasišnekėti su Pauliumi: nors dirbame skirtinguose darbuose, jis yra inžinierius ir kartais, kai susiduriu su problema, kurią sunku išspręsti, paprašau pagalbos. Ir labai dažnai jis man padeda – tuo labai džiaugiuosi.

Yra kuo džiaugtis! Kokiam menininkui pasakok nepasakojusi, nebent užjaustų.

Tai jau taip...

Kada jaučiatės laiminga?

Prieš kelerius metus mane gatvėje sustabdė studentas, kuris darė apklausą, ir paprašė įvardyti tris dalykus, kurie man reiškia laimę. Trumpai pagalvojusi atsakiau: kai artimiausi žmonės yra sveiki, kai dirbu mėgstamą darbą ir dar... katės ir šunys. Dabar manau taip pat. Laiminga jaučiuosi ir tada, kai veikiu tai, kas man patinka: šoku, fotografuoju juostiniu fotoaparatu, mokausi naujų dalykų. Nuolat noriu naujų dalykų – neseniai pradėjau mokytis prancūzų kalbos, kartais groju gitara. Gyvenimas per daug įdomus, kad stovėtum vietoje!

Niekada nebuvote suabejojusi: o gal tikrai man bus per sunku?

Kartais, kai atrodydavo, kad vaikinai bendramoksliai ką nors supranta geriau nei aš, pagalvodavau, kad juk nesu vienintelė mergina kurse, jei gali kitos – galiu ir aš! Vienoje Vokietijos įmonėje rašiau magistro darbą ir mačiau, kiek moterų inžinierių ten sėkmingai dirba. Tokie pavyzdžiai įkvepia. Gal kurią nors abiturientę įkvėps ir mano istorija? Man labai patiko vienos moters pasakymas: „Aš ne kovoju už lygias teises, bet jomis naudojuosi.“ Labai pritariu šiai minčiai, norėčiau, kad daugiau merginų ir moterų taip jaustųsi.