Vaida Žūsinaitė-Nekriošienė – Ir stadione tvyro meilė

Vaida Žūsinaitė-Nekriošienė ir Ričardas Nekriošius / Renatos Nedzveckaitės / „Plukė Foto“ nuotrauka
Vaida Žūsinaitė-Nekriošienė ir Ričardas Nekriošius / Renatos Nedzveckaitės / „Plukė Foto“ nuotrauka
VALDAS PUTEIKIS
Šaltinis: Žmonės
A
A

Stajerės ir maratonininkės Vaidos ŽŪSINAITĖS-NEKRIOŠIENĖS (32) bei baidarininko Ričardo NEKRIOŠIAUS (33) pora – viena žaviausių mūsų sporto pasaulyje. Šiltais šių žmonių tarpusavio santykiais, užsimezgusiais sporto aplinkoje dar prieš Rio de Žaneiro olimpines žaidynes 2016-aisiais, netenka abejoti nei stebint juos su dukrele Gabija sporto renginiuose, nei gėrintis jų privataus gyvenimo nuotraukomis socialiniuose tinkluose.

Kaip jaučiasi sportininkas, kai jam per trisdešimt: džiaugiasi tuo, ką padarė, gailisi to, ko padaryti nepavyko, ar dar planuoja bent vieną olimpinį ciklą?

Vaida: Ilgų distancijų bėgikai turi didelę privilegiją – bėgdamas dešimtis kilometrų gali pamąstyti, kas esu, ką darau, kokios perspektyvos. Įvykdyti olimpinį normatyvą ir iškovoti teisę dalyvauti olimpinėse žaidynėse – jau yra maratonininkės laimėjimas. Prisimenu, likus metams iki Rio žaidynių, patyriau stresinį šeivikaulio lūžį, laidojau olimpines viltis, tačiau pavyko pasveikti ir Hanoverio maratone, kankinama baisios įtampos – stresas net ausis užgulė ir viena akis ėmė trūkčioti, – laimėjau kelialapį. Anksčiau su kolegomis pasvarstydavome, kad sportuosime turbūt ne ilgiau, nei visiems sueis trisdešimt, o dabar šis amžius – pats karjeros pikas: ir fizinė forma, ir mentalitetas, ir patirtis – viskas pasiekę aukščiausią tašką.

Manau, jeigu pavyktų išvengti rimtesnių traumų, kurios labiausiai silpnina motyvaciją, išlaikyti tokį lygį įmanoma dar bent aštuonerius metus. Šį sezoną kol kas pavyko laimėti visas Lietuvoje planuotas varžybas (tarptautinės dėl koronaviruso buvo anuliuotos). Kai šalia – mylimas žmogus, beveik metukų dukrelė, kai yra mėgstamas darbas ir sportas, atrodo, kad iš gyvenimo daugiau norėti ir nereikia: laimingiausi metai, laimingiausios dienos ir laimingiausios valandos. Ričardas – geriausias mano saugiklis nuo sportinių perkrovų, nes esu linkusi save išgręžti iki paskutinio lašo, taigi vyro dėka supratau, kad tokie krūviai kenkia ir kūnui, ir psichikai. Prisimenu, iš pradžių ant jo labai pykdavau, neva ko čia taip vadovauja, kol pati neįsitikinau, kad kartais ilgas pasivaikščiojimas naudingiau nei intensyvi žudanti treniruotė. Varžybų rezultatai – akivaizdūs šios tiesos liudininkai.