Irenai Marozienei – 63-eji: apie unikalią dukros dovaną, audringą šventę ir sudėtingus metų išbandymus

„Puikus metas sugalvoti norą, kad karantinas kuo greičiau pasibaigtų. O tuomet – tik sėkmės. Ir jos ne tik sau linkiu, bet ir draugams, ir šeimai, ir visiems kitiems“, – kalbėdama su portalu Žmonės.lt nusišypso pašnekovė. 

Gimtadienio proga retai viešumoje matoma I.Marozienė sutiko pasikalbėti ne tik apie pastarųjų metų verslo išbandymus, asmeninius atradimus, praskaidrinusius karantino kasdienybę, bet ir atskleidė priežastį, kodėl ji vis rečiau sutinkama pramogų pasaulio vakarėliuose.  

Irena, 63-asis gimtadienis. Kaip planuojate jį paminėti?

Gimtadienį švęsiu su savo šeima. Visą savaitgalį praleisime sodyboje Molėtuose, bus ir šokiai, ir pirtis, ir maudynės, ir šampano bus (juokiasi). 

O ir jau pirmąją dovaną gavau – dukra Birutė išleido „Maroz Perfume“ namų kvapus „Madam Šampan by Irena“, tad jau galiu džiaugtis savo asmeniniu namų kvapu, kurį galėsiu dovanoti, o kas norės, galės jį ir nusipirkti… Labai pradžiugino ši dovana. 

O tas bėgantis laikas jūsų negąsdina?

Ne. Niekada neslėpiau savo metų, niekada nesibaiminau, kad senstu. Tikiu, kad metai yra mano turtas. Juo ir mėgaujuosi (šypsosi).

Daugeliui jūs esate stiprios moters pavyzdys. Ar pati save laikote stipria moterimi?

Manau, kad taip. Pažįstamų rate aš įvardijama kaip tvirta, stipri moteris, tačiau tuo pačiu ir labai švelni, ir labai moteriška. Aš galiu griežtai pasakyti „ša“, o po akimirkos galiu ir šveliai tarstelti: „Kaip faina, myliu“. Manau, kad jei būčiau silpna, nebūčiau tiek metų išbuvusi versle ir visko pasiekusi, nes tik stiprus žmogus gali eiti į priekį.

Šie metai verslams buvo labai sudėtingi, ne išimtis ir jums – restorano veikla nekart sustojo. Galbūt tas laikinas sustojimas davė kokių atradimų asmeniniame gyvenime? 

Kadangi sukamės versle, kuris pastaruoju metu buvo kone išvien uždarytas, tų atradimų tikrai buvo. Iš tiesų, labai daug laiko praleidau su šeima Molėtuose, savo sodyboje. Mes ten visa šeima leidome laiką. Tikriausiai jei ne uždarymas, tiek laiko visi kartu nebūtume praleidę – juk visi kuriame savo gyvenimus. 

Galiu tik pasidžiaugti turėjusi galimybę darkart įsitikinti, kad turiu ne tik dvi nuostabias dukras, bet ir puikius žentus. Juk sakoma, pagyvenus kartu – viskas pasimato (šypsosi). O ir pasimatė – mums penkiese labai smagu, tad tas karantino laikas, praleistas kartu, neprailgo. Tikrai galiu dėkoti likimui, kad mane supa tokie nuostabūs žmonės.

O kaip šiuo metu sekasi jūsų įkurtai „Amatininkų užeigai“?

Be jokios abejonės, šiame versle dabar viskas kur kas sunkiau nei prieš karantiną – darbo laikas trumpesnis, nes ir darbuotojų trūksta. Štai, daug kas išvažiavo dirbti į Palangą, tad sugrįš tik rudenį. Tačiau vis vien džiugu, kad dirbdami tokiu neapibrėžtu etapu, sugebėjome išlaikyti ilgamečius darbuotojus, o dar ir keletą naujų priėmėme. 

Iš tiesų, buvo smagu žiūrėti, kad kai atsidarėme po karantino, atėjo klientai ir džiaugėsi, jog čia dirba tie patys darbuotojai… Pastebiu, kad tiek metų dirbant, klientai čia sugrįžta tarsi aplankyti giminių (juokiasi). Bet kokiam restoranui didžiausias įvertinimas yra kai žmonės sugrįžta, o ypač, jei ateina pavalgyti bent kartą per savaitę. Mes net turime žmonių, kurie vis sugrįžta vieno ir to paties patiekalo… Dabar prisimenu, kad kai pirmą kartą po karantino atsidarėme, vienas žymus Lietuvoje žmogus visą savaitę kasdien ėjo pas mus pietauti. Sakė, kad buvo pasiilgęs (juokiasi). Tai man yra didžiausias džiaugsmas. 

Socialiniuose tinkluose restorano atsidarymą po pertraukos įvardijote kaip „vėl viskas nuo pradžių“. Ar dabar ir vėl užplūsta tas pats jausmas, kaip prieš 31-erius metus, kai įkūrėte šį verslą?

Dabar dar daugiau nežinomybės. Kai pats pradedi verslą, tai jo sėkmė – tavo rankose. Nors gali ir nepasisekti, tačiau kontrolę turi, gali planuoti savo veiksmus… Šiuo metu visi jautėmės tarsi nauji žaidėjai – viskas priklauso nuo valstybės, nuo viruso plitimo, o mes nežinome savo ateities. Iki šiol dirbame ir tiek. Nieko neplanuojame, o kaip bus, taip bus. Teks prisitaikyti.

Iš tiesų, labai gerai, kad bent turime savo patalpas, neturime paskolų bei subsidijų pagalba sugebėjome išsilaikyti.

O kas jums padeda atrasti ramybę tokiu neužtikrintu metu?

Karantino metu išlaikyti ramybę padeda šeima – mes esame kaip ramstis vienas kitam. Prisimenu, dar prieš pirmą uždarymą, kai iš vis nežinojome, kiek visa tai tęsis, susėdome, pasitarėme, nusprendėme, kaip elgsimės, ir toliau ramiai žiūrėjome, kas vyksta. Tada po kiek laiko ir vėl visi susirinkdavome, kiekvienas su savo idėjomis ir vėl spręsdavome. Tai duoda ramybės, kai gali su šeima pasitarti, pasišnekėti, priimti sprendimus. 

O ir esu laiminga, kad turiu didelį ratą pažįstamų ir draugų, iš kurių jaučiu palaikymą, kurie man nori padėti, jei tik reikia. Tikrai mano ramybės šaltinis – kiti žmonės.

Prieš kelerius metus „Amatininkų užeigos“ vadovavimą perėmė jūsų vyresnioji dukra Birutė, tačiau nuo verslo reikalų per daug neatsitraukėte. Kodėl? Seniai galėjote būti tiesiog gražų gyvenimą sau gyvenanti ponia, pavyzdžiui, išvien keliauti.

Restoranui vadovauja Birutė, o aš čia esu tik patariamasis balsas. Kai jai kyla klausimų, ji manęs vis ko nors paklausia, kai man kyla klausimų, aš pasakau savo nuomonę… Nesisuku šiame versle pilnu tempu. Tiksliau: kūnas jau nesisuka, bet galva – visada sukasi (juokiasi). Galvą atjungti yra labai sudėtinga.

Iš kitos pusės, jei ne dirbti, tai ką veikti? Man šis verslas yra svarbus, tad ir sukuosi.

Dirbti pandemijos metu – tikras iššūkis. Tikriausiai šiuo metu dukrai labiausiai ir reikėjo jūsų patarimų? 

Ne, Birutė labai tvarkingai dirba, pasirodo, jau viską per tuos metus buvo išmokusi (šypsosi). Kai po karantino jai reikėjo pradėti darbus, ji iš pradžių nerimavo ir sakė: „Tik nepyk, jei kažkas bus blogai“. Aš jai tuomet atsakiau: „Suprantu, visi mes darome klaidų“. Tačiau ji puikiai su viskuo susitvarko. Man tikrai nereikia dėl to sukti galvos ar nerimauti.  

Tai kaip dabar atrodo jūsų kasdienybė, kai restoranu rūpinasi dukra? Galbūt atsirado naujų kasdienių ritualų?

Ta kasdienybė įprasta, vis tiek darbų atsiranda. Vos atsikėlusi geriu kavą, tuomet prasideda skambučiai. Jų tikrai nemažai ir jie yra labai svarbūs. O toliau nieko neįprasto, kaip ir visiems žmonėms – pietūs, vakarienė… Oi, pamiršau svarbų ritualą – ryte, dar prieš kavą, man svarbu įsijungti muziką. Ji turi groti fone.

O kokių dainų klausotės?

Aš turiu grojaraščius, kuriuos pati susidariau. Pavyzdžiui, turiu grojaraštį, pavadinimu „Gėris“, kuris tęsiasi net 80 valandų. Net ir išvien klausant, per savaitgalį neišgirsi tos pačios dainos. 

Dabar irgi sudarinėjau vieną grojaraštį, skirtą šokiams, kad per gimtadienio vakarėlį galėtume pašokti (šypsosi).

Pastebėjau, kad dabar viešumoje jūs matoma retai, nors seniau būdavote dažnas pramogų pasaulio vakarėlių svečias. Kodėl?

Galbūt kai kurie vakarėliai man šiek tiek atsibodo… O, be to, aš turiu tiek daug draugų ir pažįstamų, kad tų gimtadienių gan nemažai ir taip, todėl į viešus renginius tiek eiti nesinori. Užtenka tų vakarėlių, patikėkite, užtenka (juokiasi).

Gimtadienio vakarėlis bus, tad kokį norą sugalvosite pūsdama žvakutes ant torto?

Tikriausiai puikus metas sugalvoti norą, kad karantinas kuo greičiau pasibaigtų. O tuomet tik sėkmės. Ir jos ne tik sau linkiu – ir draugams, ir šeimai, ir visiems kitiems.