Irūna Puzaraitė – apie didelius pokyčius po Naujųjų ir per Kūčias nutikusį „fiasko“: „Labai nudegėme“

Kaip ir daugeliui scenos žmonių, ikišventinis ir pošventinis periodas jai – didelis darbymetis.

„Su Mariumi (Jampolskiu – aut.past.) sugalvojome aplink šventinį laikotarpį pasidaryti koncertinį turą, jį pratęsti nuo pavasario. Dabar lankome tuos miestus, kuriuose nespėjome apsilankyti tada. Maratonas ypač didelis – ne tik privačios šventės, bet ir koncertinis turas. Ir kitas dalykas – mūsų šeima nuo Naujų metų ruošiasi naujam startui. Per daug nenoriu apie tai šnekėti, bet faktiškai gyvename dėžėse“, – Žmonės.lt atskleidžia žinoma moteris.

Portalui Žmonės.lt užsiminusi apie kraustymąsi, Irūna neslepia, kad jai šis procesas – stresinis ir dėl to, kad viską reikia suspėti vienu metu.

„Permainos ir didelis darbymetis tikrai kelia daug streso. Naujų metų startui planų tikrai turiu“, – šypteli ji.

Prabilo apie tradicijų svarbą

Nors įprastai Irūna su šeima didžiąsias metų šventes pamini pas senelius, šie metai – kiek kitokie.

„Mums šeima yra šventas reikalas ir įprastai Kūčias švęsdavome pas senelius Dzūkijoje. Bet šiemet Kūčias nusprendėme paminėti namuose pas mano mamą ir ten atsivežti senelius, kad būtų kiek kitaip. O dėl Kalėdų – net neįsivaizduoju. Anksčiau darydavome labai dideles šventes, net sodybas imdavome, suvažiuodavo visa giminė. Dabar viskas kažkaip ramiau, paprasčiau, nesureikšminame švenčių.

Kūčios – kur kas ramesnė šventė ir artimesnis susitikimas. Be Kūčių šventinio periodo neįsivaizduoju, be Kalėdų, Naujų metų – taip. Per Kalėdas šiemet pasirinkau nedirbti, o Nauji metai bus darbo diena“, – atvirauja Irūna.

Nuolatinio švenčių, šviesų ir garso šurmulio išvarginta atlikėja atvira – kasmet šventėms pradedama ruoštis vis anksčiau, tad per tiek laiko pradingsta tikrasis noras švęsti. Nepaisant to, komerciniai dalykai dabar, anot pašnekovės, aptemdo tai, kas išties svarbu.

„Sakyčiau, kad ta kalėdinė nuotaika slopsta, ir tradicijos darosi ne tokios svarbios dėl to, kad nėra tos tikros kalėdiškos žiemos. Tokios, kuri buvo vaikystėje – su pusnynais, su Kūčių vakarą ateinančiu Seneliu, nešinu mandarinais. Dabar viskas labai supiginta, iš anksto. Šventės pasidaro ne tokios laukiamos, nes nuo jų spėji pavargti – nuo visų eglučių, lempučių ir blizgučių.

Aš būčiau už tai, kad grįžtume prie senovinių tradicijų – eglę puošti Kūčių rytą ir panašiai. Manau, kad šventinė nuotaika ir dingsta dėl to – tiesiog atsibosta. Vertimasis per galvą, dovanų pirkimas baisulinėmis sumomis... Mūsų šeimai tai darosi nepriimtina. Ir jei šiemet vienas kitą sveikinsime vieni kitus – minimaliai, simboliškai, vos ne po šokolado plytelę, kaip senais laikais. Pažiūrėsime, kaip vaikai reaguoja į tokius dalykus. Norisi grįžti prie šaknų – mes esame labai nukrypę nuo tradicijų“, – šypteli ji.

Moteris neslepia, kad net prie Kūčių stalo dažnai pamirštame tai, kas tikrai svarbu.

„Mes kaip besočiai, prisidedame visko ant stalų, prie eglių... O juk mums reikia labai labai nedaug. Maisto kultą mūsų šeima bando išspręsti – susitariame, kas už ką atsakingi, pasidarome maisto tiek, kad suvalgytume, kad jo nešvaistytume. Nes anksčiau tikrai pilvai plyšdavo... Sakyčiau, kad dabar reikia grįžti prie didesnės kultūros ir šventinio stalo“, – Žmonės.lt pasakoja Irūna.

Kūčių „fiasko“

Daugiau į tradicijas, buvimą su artimaisiais pastaruoju metu besikoncentruojanti I.Puzaraitė-Čepononienė tikina, kad jų šeimos Kūčių stalas – suneštinis. Visgi taip buvo ne visada.

Irūna prisimena ir vienas Kūčias, kuomet ji su šeima vos neliko be vakarienės.

„Vienais metais, kai buvome pas senelius, nusprendėme Kūčioms maisto užsisakyti. Labai nudegėme – maisto laukėme beveik iki vidurnakčio. O dabar pasitariame – kažkas atveža vaisių, kažkas žuvies, kažkas gėrimais pasirūpina. Nenorime kartotis ir prisivežti pilnų krepšių“, – sako moteris.

Pašnekovės Kūčių stalas – visiškai tradicinis. Šeimos nariai vežasi silkės patiekalus, tradiciškai – kūčiukus, ant stalo visada turi būti ir duonos riekelių.

„Ant stalo būna tie patiekalai, kurie dar iš mūsų močiučių atėję. Kūčių vakarienę pradedame su duona, obuoliu, po stalu padedame šieno. Kuo ilgesnį šiaudą ištrauksi, tuo ilgesnis ir sėkmingesnis gyvenimas laukia. Tokių gražių tradicijų stengiamės laikyti“, – šypteli ji, ir atskleidžia, be kokio patiekalo Kūčių vakarienė neapsieina:

„Ant mūsų stalo visada būna silkės suktinukai. Ši idėja atėjo iš močiutės, ji mokėdavo kažkaip susukti silkės suktinukus. Jei jau jų nebūna, visada mamos paprašome, kad ji pagamintų.“

Irūna atvirauja, kad į vaišių gaminimo procesą kasmet bando įtraukti ir vaikus: „Bandom, bet jie vis dairosi pro langus ir laukia, kada ateis tas Kalėdų senelis. Bet tikrai stengiamės ir juos įtraukti – mano vaikai labai mėgsta virtuvėj suktis. O prie kulinarijos esu labiau aš, bet ir vyras neatsisako padėti.“