Kai Alena Kollerova kalba apie prancūzišką konditeriją, jos akys degte dega. „Aš žinau, koks turi būti tobulas tortas“, – užtikrintai sako. Tik įdomu tai, jog prieš keliolika metų moteris nė neturėjo minties sieti savęs su desertų gaminimu bei verslu. „Tačiau žvaigždės susidėliojo taip, kad dabar esu konditerė, ir jaučiu, jog čia mano vieta“, – šypsodamasi prisipažįsta.
Iš nedidelio Baltarusijos miesto kilusi Alena sako visada buvusi tikra, kad neliks gimtinėje: jautusi, kad jos vieta – kažkur kitur. Lietuvoje ji gyvena jau daugiau kaip 10 metų ir džiaugiasi, jog Vilniuje jaučiasi puikiai.
„Miestas modernus, patogus, o lietuviai man labai patinka savo konkretumu, žinojimu, ko nori“, – negaili pagyrų už lietuvio ištekėjusi moteris.
Nors universitete studijavo biochemiją, pasakoja pagal specialybę nedirbusi nė dienos. Domėtis konditerija ėmė jau gyvendama Lietuvoje, visiškai į tai įsitraukė augindama mažą dukrytę.
„Žinojau, kad ne šiaip sau kepsiu naminius kepinius, bet nersiu visa galva, o labiausiai mane sužavėjo prancūziška konditerija – išvaizda, skonių deriniais, tekstūromis. Nė neabejoju, kad tokie tobulai atrodantys tortai, pyragėliai yra ateitis“, – sako puikiai lietuviškai kalbanti Alena.
Žinių apie konditeriją moteris sėmėsi iš daugybės pripažintų konditerių. Ją nepaprastai džiugina, kad šiuolaikiniame pasaulyje daugybė vertingų mokymų yra prieinami internetu, tiesa, šypteli, tam tenka skirti daug lėšų.
„Mokiausi ir praktikavausi ilgai, nuosekliai ir atkakliai. Kadangi konditerijos pasaulis neaprėpiamas, krypčių, stilių išties daug, nutariau susikoncentruoti į tai, kas man artimiausia, kas labiausiai traukia, – į prancūzišką konditeriją.“
Prieš kurį laiką sostinėje ji įkūrė konditerijos studiją „T.A.I.P. cake“. Čia užsakyti ar atsiimti jau pagamintų tortų atvyksta žmonės ne tik iš Vilniaus, bet ir iš kitų miestų.
„Kartą mūsų tortas keliavo net į Norvegiją“, – šypteli saldėsių meistrė, studijoje besidarbuojanti su dviem kolegomis.
Alenai nepaprastai smagu, kad, kartą išbandę studijos desertus, žmonės grįžta vėl ir vėl. Sako, jog tai suteikia pasitikėjimo ir skatina dar labiau stengtis.
„Esu perfekcionistė – viską stengiuosi daryti tobulai, o šiuo metu kartais pasijuntu dirbanti visą parą. Tačiau esu laiminga.“ Perfekcionizmas reiškia ir tai, jog desertams ji užsako aukščiausios kokybės ingredientus; įrangai, įvairioms konditerijos priemonėms irgi skiriamas didžiulis dėmesys.
Prancūziški konditerijos gaminiai ypatingi tuo, jog iškart patraukia akį. Alena tikina, kad estetika: spalvos, forma, netikėtumo efektas, jai labai svarbu. Tačiau tai dar ne viskas – pasigėrėjus nuostabiu konditerijos gaminiu, jis ragaujamas, tad skonis taip pat turi būti ypatingas. Anot pašnekovės, puiki išvaizda ir nuostabus skonis – toks turi būti tobulas prancūziškas desertas.
Alena nuoširdžiai džiaugiasi, kad jos skanėstų užsakovai yra drąsūs: išbando ir klasikinius, ir netikėtus derinius. Kaip vieną mėgstamiausių įvardija tortą, kuriame pirmuoju smuiku griežia mangai ir pasiflorai; taip pat itin mėgstami aviečių ir šokolado, aviečių ir kokosų, vyšnių ir pistacijų deriniai.
Ji sako, jog kai kurie duetai – tiesiog tobuli. Pavyzdžiui, gianduja, kur susitinka kepinti lazdynų riešutai ir pieninis šokoladas. Ne veltui šis derinys toks dažnas konditerijos pasaulyje: naudojamas ir saldainiams, ir tortams skaninti.
Moters galvoje sukasi nemažai planų, tačiau ji vadovaujasi nuostata, jog kartais verta neskubėti. Svarbiausia – iš visos širdies stengtis, neiti į kompromisus dėl kokybės, o aplinkiniai tikrai įvertins. Bent jau tai byloja jos ligšiolinė patirtis.
