Iš Dakaro grįžęs R.Baciuška – apie karjeros pradžią ir ralį: „Dar dvi savaites kosėji smėliu“
Apie Dakaro ralio užkulisius, begalinį šeimos palaikymą ir viską keičiantį vidinį nusiteikimą, leidžiantį skinti prizines vietas laidoje „Bus visko“ kalbėjo jaunasis lenktynininkas Rokas Baciuška, jau antrus metus iš Dakaro ralio grįžtantis su prizine vieta.
„Tu išvažiuoji būti pats geriausias. Neišvažiuoji būti antras ar trečias. Kam tada važiuoti į varžybas, nėra tikslo. Mano tikslas yra nugalėti. Atvažiavai, nugalėjai, išvažiavai iškelta galva ir viskas“, – kalbėjo R.Baciuška.
Tam, kad šiandien Rokas stovėtų tarp geriausių pasaulio sportininkų, daugiausia įtakos turėjo jo šeima, kuri nuo mažų dienų savo sūnų leido sėsti prie vairo ir skatino siekti geriausių rezultatų. Rokas ne tik tapo Lietuvos čempionu, vėliau geriausiu Baltijos šalyse, tačiau netrukus išplaukė į dar platesnius tarptautinius vandenis. Paauglystėje jam teko gyventi ir sportuoti Italijoje, bet grįžus į Lietuvą, laukė paprasto jaunuolio pareigos ir mokykla. Todėl šis etapas, kuris truko trejus metus, buvo ne tik smagus, bet ir pilnas iššūkių, mat, pajautus pergalių skonį, jaunuoliui greit užaugo sparnai, todėl mokykla ne visada rūpėjo.
„Varžybos pasibaigdavo, parskrisdavau atgal, mokiausi Lietuvoje ir tai nebuvo lengva daryti. Daug praleidi, sunku pasivyti draugus. Tėvai versdavo mokytis ir tai normalu, o aš sakiau, kam ta mokykla, aš būsiu sportininkas, milijonus uždirbsiu, kam čia dabar reikia mokytis, išmokys gyvenimas. Aš nėjau į privačią mokyklą, nors daug kas iš profesionalių sportininkų eina privačiai, Tauragėje tokių galimybių nebuvo, tačiau šiandien tuo džiaugiuosi.“
Laidos metu Rokas buvo itin atviras: buvo išdykęs ir aktyvus vaikas, todėl iššūkių kildavo ir per treniruotes, tačiau į vietas viską sustatydavo tėtis, kuris žinodavo, ką pasakyti. Taip Rokas Baciuška atsidūrė tarp stipriausių pasaulio sportininkų ir pradėjo skinti svarbiausius savo karjeros medalius, apie kuriuos dauguma vis dar svajoja. Tačiau ar bent nutuokiate, kaip atrodo kelionė per dykumos smėlį, kuomet virš tavo galvos nėra nei stogo, nei langų? Būtent taip atrodo bagiu važiuojančio Roko Baciuškos kasdienybė.
„Po Dakaro, kai grįžti, dar dvi savaites smėliu kosėji, nes tiek plaučiuose prisikvėpuoja. Kartais būna, kad tu važiuoji paskui automobilį ir tiesiog valgai smėlį. Arba kartais per kopą važiuoji, užstabdai, ir visas smėlis tau ant veido, pilnos akys smėlio.“
„Bus visko“ – antradieniais, 20 val., per LNK.