Kadaise kapelai „Ventukai“ priklausęs Dovydas Kumpikevičius buvo tikra žvaigždė – žemas, sodrus paauglio balsas virpino ir liaudies muzikos mėgėjų, ir 13-mečių gerbėjų širdis. Vis tik vėliau tai staiga baigėsi: kapela iširo, iš viešumos dingo ir Dovydas. Daugiau nei dešimtmetį jis blaškėsi po pasaulį ieškodamas savęs, kol galiausiai išgirdo, kad šaukia Lietuva. O šaukė ji ne veltui – buvo paruošusi daug dovanų: tėvynėje jo muzikinė karjera atgimė tarsi feniksas, pažiro koncertų pasiūlymai, grįžo ir gerbėjai. Vis tik brangiausias jam yra mylimosios Elenos ir jos sūnaus Dominyko dėmesys. „Dabar yra ramybė“, – šypsodamasis portalui Žmonės.lt sako Dovydas.
Projekte „Lietuvos balsas“ su kolega Aurimu Švažu pasirodęs buvęs „ventukas“ Dovydas Kumpikevičius daug kam tapo malonia staigmena – jo išskirtinio balso Lietuvos publika nebuvo girdėjusi jau daug metų. Nors Dovydui dalyvavimas projekte buvo tiesiog avantiūra, akivaizdu, kad jam buvo lemta grįžti į sceną – duetas išplėšė kelialapį į projekto finalą. Interviu portalui Žmonės.lt davęs Dovydas neslepia, kad tai – nemažas iššūkis.
„Paskutinės dvi savaitės labai neįprastos – finalui iškelta daug visokių užduočių. Natūralu, kad reikia daug dirbti, repetuoti, važinėti į sostinę, bet tai yra finalas ir viskas suprantama. Patys čia atėjome ir šventvagiška būtų skųstis“, – kalbėdamas su Žmonės.lt šypsosi dainininkas.
D.Kumpikevičiaus gyvenimas projektu neapsiriboja – vienas po kito seka koncertai, o namie laukia šeima – širdies draugė Elena ir jos sūnus Dominykas. Tiesa, tokiu ritmu buvęs „ventukas“ gyveno ne visuomet – iki aukso amžiaus teko ilgai paklajoti po nežinomybės dykras.
Dovydai, kadaise Lietuvoje buvote labai garsus – jaunimo kapela „Ventukai“ buvo pavergusi daugybės klausytojų širdis. Vėliau iš viešumos dingote – daugiau nei dešimt metų gyvenote ir dirbote užsienyje. Kas tuomet paskatino išvažiuoti iš Lietuvos?
Užaugau dainuodamas „Ventukuose“ – save grupei atidaviau nuo aštuonerių. Visa mano vaikystė, paauglystė prabėgo koncertuose, repeticijose, kelionėse po Lietuvą ir Europą. Natūralu, kad kai visi užaugo ir pradėjo kurti gyvenimus, „Ventukai“ labai greitai iširo. Aš nebuvau tam pasiruošęs. Tuo metu jau studijavau, bet psichologiškai tai buvo nepakeliama – atrodė, kad pusės manęs nebėra, tarsi išpjautas gyvenimas. Nebežinodavau, ką daryti atėjus savaitgaliui, kažko trūkdavo.
Pasitaikydavo projektų televizijoje ir su kitomis grupėmis. Viskas buvo gerai, bet jaučiau, kad esu ne savo rogėse. Tada visiškai spontaniškai sumąsčiau, kad noriu važiuoti į užsienį, bet ne užsidirbti, o pamatyti – nuo mažens buvau įpratęs keliauti. Galvojau – gera proga: turiu laiko sau ir esu jaunas.
Vis tik užsienyje likote ilgam...
Paprasta istorija – nuvažiuoji pamatyti, gal pasimokyti, o tada lieki dirbti. Visada labai patiko britų kultūra, tad pirmiausia išvykau į Londoną. Čia – klasika (juokiasi). Londone prabuvau gal penkerius metus, tada grįžau į Lietuvą: vyko „Chorų karai“ ir su Juozu Butnoriumi atkūrėme neoriginalius „Ventukus“. Viskas buvo puiku, bet ne taip, kaip norėtųsi, tad pasukome skirtingais kelias. Po projekto vėl išvykau į Angliją, ten susituokiau, bet po dvejų metų išsiskyriau. Po skyrybų sugalvojau pakeliauti vienas, tad per porą trejetą metų aplankiau gan didelę dalį Švedijos, kur dirbdavau laikinus darbus, tada užsinorėjau pamatyti Nyderlandus, vėliau – Belgiją. Vyko savęs paieškos.
Labai nesijaudinau, kad esu ne Lietuvoje – tai pasirinkau savo galva ir niekas manęs nevertė. Užsienyje buvo faina, viskas kitaip. Čia niekada neieškodavau Lietuvos – dirbdavau, o po darbo eidavau atrasti to miesto įžymybių, pažinti kultūrą, bendraudavau su vietiniais, valgydavau vietinius patiekalus.
O kaip muzika – ji jūsų gyvenime dar vaidino kažkokią rolę ar buvote ją apleidęs?
Muzika nebuvo visiškai dingusi iš mano gyvenimo, tačiau buvau labai išsekęs nuo intensyvaus koncertavimo ir turėjau psichologinių iššūkių – buvo sunku suprasti, kad viskas baigta. Laisvalaikiu padainuodavau, bet tik sau ir savo grupei draugų. Taip pat kartą per mėnesį grįždavau į Lietuvą su SSG projektu. Savaitgalį Vilniaus klubelyje pagrodavau ir sekmadienį greitai parskrisdavau...
Dirbdamas sandėliuose vairuodavau autokrautuvą. Tai darbas, kuris reikalauja daug meno (juokiasi). Važinėdamas dainuodavau – man tikdavo, kad įlipęs į savo mašinytę būdavau vienas. Bet kažkur kitur – ne ne... Aš metro stotyse ir gatvėse prisižiūrėjau tokių muzikantų, kad pagalvodavau: „Okei“ (juokiasi).
Šis gyvenimo laikotarpis gerokai skyrėsi nuo „Ventukų“ šlovės laikų. Ką jis jums davė? Ką supratote apie save, pasaulį?
Tai buvo labai gera patirtis. Aišku, nelinkėsiu kažkam būtinai taip daryti, jei gyvenime yra neaiškumų, bet mano atveju tai buvo labai į naudą. Subrendau kaip žmogus – supratau, kas aš esu, ką dariau ne taip, išmokau, kaip reikia elgtis visokiose situacijose. Kai vienas gyveni Europos megapoliuose, natūralu, kad turi išmokti skirstyti finansus, laiką ir gyventi taip, kad ryte prabudus nebūtų didelių nesklandumų.
Vėliau mano galvoje ėmė dėliotis, ką aš norėčiau daryti ateity. Prasidėjus baisingiems karantinams, kai didžiosiose šalyse viskas užsidarė kaip filmuose apie zombių apokalipsę, aš buvau vienas. Pagalvojau – reikia varyti namo, Dovydai, viskas. Natūraliai sugrojo jausmai, sentimentai – mačiau, kaip Lietuvoje faina, kaip ji auga, kad kolegos, net jei ir neprofesionaliai, bet muzikuoja. Taigi, prieš porą metų vos ne paskutiniu lėktuvu grįžau į Lietuvą ir nors čia irgi tęsėsi karantinas, buvo šeimos nariai, turėjau, kur gyventi, o visi ženklai rodė, kad tai vis tiek praeis. Tai buvo vienas geriausių mano gyvenimo sprendimų.
Grįžus gyventi į tėvynę, į jūsų gyvenimą sugrįžo ir muzika.
Tai įvyko natūraliai. Visada bėgau nuo savęs, o tada dariau tai, ką liepė mano širdelė. Širdis gal jau, o nebe širdelė (juokauja). Viskas dėliojasi gerai, o gal net per gerai – gyvenu pilnavertį muzikanto gyvenimą su daug koncertų, daug gerbėjų, daug kelionių ir daug dėmesio. Aišku, nenoriu piešti, kaip viskas faina, sekasi, kaip mes daug koncertuojam – viskas yra laikina, bet reikia tą išlaikyti ir eiti į priekį.
Geru tramplinu tapo ir dalyvavimas „Lietuvos balse“. Kaip kilo mintis bandyti laimę šiame projekte? Juk anksčiau televizija jus ne itin žavėjo.
Duosim dabar truputį dėmesio Aurimui. Kai grįžau į Lietuvą, man pasiūlė ateiti į chorą. Aurimo tada nepažinojau, bet žinojau, kad jis dešimt metų už mane jaunesnis, aktyviai dainuoja ir dalyvauja rajono kultūriniame gyvenime. Galvodavau, kad jis klonuotas (juokiasi). Choro vadovė mums kartais skirdavo solinius kūrinius – jis dainuodavo boso partijas, aš tenoro. Po jų chebra sakydavo, kad mus reikia kažką daryti kartu, nes dera balsai. Pradėjome dainuoti ir keletą kartų per mėnesį pasirodydavome uždaruose renginiuose.
Vasarą besiruošiant vienam renginiui, Aurimas repeticiją nufilmavo ir sąmoningai tą įrašą nusiuntė į „Lietuvos balsą“. Buvo kažkokia labai kvaila daina. Pamenu, esu darbe, ir jis man sako: „Važiuojam į „Akląsias“, mus pakvietė“. Į „Akląsias“ kur? Jis sako: „Į „Lietuvos Balso“ „Akląsias“, taigi žinai, kad šiemet ir duetai, ir trio, ir kvarterai gali būti“. Mano natūrali reakcija buvo blemba, vėl šitas telikas. Sakau jam: „Rimtai, seni? O jeigu aš nevarau, kas tada? Esu nepasiruošęs, Aurimai“. Labai nebemėgau tų projektų, bet visgi ryžausi sudalyvauti: žinojau, kad jei dabar nevažiuosiu, tai turbūt jau niekada. Kartu galvojau, kad jeigu niekas neatsisuks, tai irgi niekad gyvenime niekur nebedalyvausiu.
Vis tik, kai nulipom nuo scenos, pagalvojau: wow – va to man trūko, to gerojo adrenalino su stresu. Būdamas užsienyje niekada netikėjau, kad mano gyvenime vėl bus kameros, žmonės, tas užkulisių grimas. Labai geros emocijos, kad vėl viskas grįžta. Ačiū Aurimui, kuris iškrėtė man tokią šunybę (gerąja prasme).
Aišku, aš negalvojau apie jokį finalą, tenorėjau pasilabinti su savo senais gerbėjais ir pasakyti – viskas gerai, aš čia (juokiasi). Bet va, Justinas per pjūvį mus paėmė ir viskas ėjo kaip iš pypkės.
Į priekį keliaujate tikrai užtikrintai – netrukus susikausite superfinale. Kokie jūsų lūkesčiai?
Visų pirma – ištverti pasiruošimą finalui ir kad šeimos mus pakęstų. Esu jautrus žmogus – galiu daug galvoti, nebemiegoti, o nemiegojęs žmogus – ne žmogus, tad norisi nesugriūti iki sekmadienio.
Turėsim gražią Vaido Baumilos dainą ir truputį kitokį amplua – daug įnirtingo, intensyvaus judesio. Gal intensyvus šokis atrodo tik man. Aurimui geriau sekasi, o aš per šokio stovyklą galvojau pasiųsti visus – šokti ir dainuoti man nepavyko. Taigi, rytais važiuodavau į laukinį paplūdimį, pasidėdavau telefoną, pasijungdavau savo dainą ir gerą pusvalandį be sustojimo šokdavau, kol viskas atsidurdavo galvoj. Grįžęs žiūrėdavau, kad šoku kaip sukumpęs durnelis, tad kitą dieną galvodavau, kaip pasitiesinti tą nugarėlę.
Labai slegia ir įpareigoja tai, kad finalas vyks tiesiogiai ir viskas, kur suklysime, bus ištransliuota. Vis tik norisi eiti pilna koja ir negalvoti, kad viršijom lūkesčius, tad finale tik padainuosim, pastraksėsim ir nulipsim. Ne – dabar yra azartas.
Jūsų sugrįžimas į sceną tiek mokytojams, tiek žiūrovams tapo malonia staigmena. Kaip jus veikia atgimęs susidomėjimas?
Dėmesys kartais vargina, bet ko daugiau tikėtis. Matome, kad vyksta peržiūros, yra komentarų. Mano kolega dar bando pasipešti, o aš jau nebe – tai praėjęs laikotarpis. Tam nebėra pradžios ir galo. Gali būti, kad žmogus tiesiog su netikra anketa pila tą purviuką. Aišku, gera kritika – visada gerai, juk ne viską darom tobulai.
Tiesa, nepasakyčiau, kad dėmesys yra kaip „Ventukų“ piko metais. Gerbėjai mano – nebe trylikos metų merginos, bet man labai patinka, kad atsirado tikrų, teigiamų žmonių, kurie nuoširdžiai parašo, susistabdo gatvėje ir džiaugiasi, linki sėkmės. Vis tik nulipęs nuo scenos vėl tampu paprastu Dovydu. Nebe tie laikai, kad eiti kažkur atšvęsti.
Tai, rodos, jums visai nebereikalinga – juk namie laukia brangi šeima. Akivaizdu, kad grįžimas į Lietuvą buvo lemtingas ne tik dėl atgimusios muzikinės karjeros, bet ir dėl čia sutiktos mylimosios Elenos. Kokia yra jūsų istorija?
Nesu tas žmogus, kuris sėdi prie lango ir verkia, kad negali dainuoti, tad grįžęs iš karto radau darbą – tapau sandėlininku, vairavau krautuvą. Labai romantiškas darbas (juokauja). Ilgainiui pradėjau bendrauti su savo tiesiogine vadove Elena, kuri mane ir priėmė į darbą – ji mane apmokydavo, mes kalbėdavomės. Ji buvo atvykusi į Naująją Akmenę ieškoti darbo iš Plungės, tad pasiūliau jai papasakoti apie miestą ir leidau klausti, ko nori – čia mano namai. Bendravome kolegiškai, bet ryšys gilėjo, tad vėliau nuvažiavome į filmą. Nuostabiai praleidome laiką ir pajutau, kad noriu dar kur nors su ja nueiti. Labai natūraliai, romantiškai pradėjome susitikinėti, o po dviejų mėnesių pasiūliau jai kartu gyventi. Nusprendėme tai padaryti.
Dabar jau dvejus metus labai gražiai gyvename. Vienas kitam padedame nesustoti, nepalūžti, o ryte pabudus, gražiai priverčiame pamiršti praeitį ir pradėti kurti, daryti, eiti. Ir ji, ir aš metėme darbus bei pradėjome daryti tai, kas mums patinka. Elenai grožio srityje kiekvieną dieną sekasi vis geriau, ji daug mokosi, dirba, stengiasi. Aš visiškai ją palaikau ir duodu visą laisvę. Lygiai tą patį ji duoda man – leidžia kurti, nes nors projekte esu matomas, tai išlaikyti yra be galo sunku.
Jūsų širdies draugė turi sūnelį Dominyką. Nebijojote prisiimti atsakomybės už mylimosios vaiką?
Iki pažindamas Eleną žinojau, kad ji yra vieniša mama ir turi sūnelį. Buvo pavarstymų: supratau, kad negalėsime kada panorėję kažkur išvažiuoti – gi bus vaikas, kuriam lygiai taip pat reikia dėmesio ir netgi daugiau. Neturiu savo biologinių vaikų ir patirties, tačiau tai man visiškai nebuvo problema – labai norėjau rimtų, tikrų, nuobodžių santykių, atsibusti ne vienas, nes kokius dvejus ar trejus metus buvau visiškai vienišas.
Kai pradėjome bendrauti, Dominykui buvo gal trys metukai, tad jis jau buvo subrendęs kaip vaikiukas – viską suprasdavo, turėdavo savo minčių ir nuotaikų. Reikėjo jam patikti, nes vaikai nelabai nori dalintis tėvų meile, bet tarp mūsų atsirado nuostabus ryšys. Tiesa, nenoriu, kad jis mane vadintų tėčiu – kaip norės, taip.
Dominykas – nuostabus, labai žingeidus, hiperaktyvus berniukas. Jeigu aš grįžtu 3 valandą nakties, jis pirmas atbėga prie durų ir turiu viską jam išpasakoti, o ryte dar pakartoti. Jis viską atsimena, tad jei pameluosi, būsi prigautas. Vis tik manęs tai nevargina. Kaip vyras esu subrendęs šimtu procentu. Gal banaliai skambės, bet gyvenimas iš tikrųjų prasideda 40-imties: tu dar nesi visiškai nurašytas, gali sveikai, pilnavertiškai gyventi, bet dar turi patirčių bagažą ir žinai, ko nebegalima daryti.
O ką norėtumėte daryti? Galbūt pasvajojate apie vestuves ir gausesnę šeimą?
Be abejo. Norėčiau paskutinės, jaukios, kuklios santuokos. Mano Elenai ji būtų pirmoji. Natūralu, kad visos moterys nori žiedų, piršlybų, vilkėti vestuvinę suknelę. Labai tikiuosi, kad man viską netolimoje ateityje pavyks sukurti.
Niekada nesakau, kad santykiai truks iki mirties, bet aš to noriu, tad dirbame, kad taip ir būtų. Blogos patirtys mano gyvenime turbūt verčia daryti gerus sprendimus, o ne tai, ką anksčiau. Tuomet santykiai neužtrukdavo ir buvo blaškomasi, o dabar yra ramybė.
Fotogalerija:
