Iš garsios šokėjų šeimos kilusi Eglė Visockaitė: „Dar yra vilties, kad bus ir trečia šokėjų karta“

Trumpa dosjė

• Mėgstamiausia spalva. Priklauso nuo nuotaikos.
• Geriausia knyga. K. Hosseinio „Bėgantis paskui aitvarą“.
• Gražiausias metų laikas. Pavasaris.
• Prietaras. Netikiu jais.
• Naminis gyvūnas. Šuniukas Uoga.
• Baimė. Aukščio.
• Niekada taip ir neišmokau. Italų kalbos.
• Svajonių šalis. Italija.
• Mėgstamiausias drabužis. Treningai.
• Erzinanti žmogaus savybė. Veidmainystė.

Neseniai teisėjavote šou „Šok su žvaigžde“. Ar sunku kritikuoti kitus šokėjus?

Kritikuoti visuomet lengviau, nei ką nors gerai padaryti. Man labai svarbu, kad kritika nebūtų tiesiog kritika, siekiant sudirbti, pasakyti, kad žmogus šioks ar anoks. Kritika turi būti konstruktyvi, kad iš jos šokėjas pasisemtų naudingos informacijos ir ją panaudotų tobulėdamas. Niekada nesiekiu tiesiog tuščiai kritikuoti, noriu pasidalinti patarimais, padėti eiti pirmyn.

Ar pati mokate priimti kritiką?

Teko išmokti (šypteli). Kritika labai naudingas dalykas. Žinoma, priklausomai nuo to, kas ją išsako ir kaip ją priimi. Jei kompetentingo žmogus išsakytą teisingą pastabą priimi, vadinasi, tobulėji. Jei viską praleidi pro ausis, lieki to paties lygio. Šią pamoką išmokau dar vaikystėje, dirbdama su treneriais, siekdama aukštų rezultatų. Jei nepriimsi kritikos ir galvosi, kad viską darai gerai, neisi pirmyn. Man tuo teko įsitikinti praktiškai, kai buvau maždaug dešimties metų.

Tėvai buvo mano treneriai, todėl ilgainiui ėmiau nebeklausyti mamos pastabų. Galvojau, kad viską šimtą kartų girdėjau, viską žinau. Bet žinoti ir daryti yra visiškai skirtingi dalykai. Mama nusprendė, kad reikia nufilmuoti ir parodyti mano daromas klaidas. Kai pamačiau save iš šalies, buvo šokas, labai nepatiko. Tada pasakiau tėvams, kad klausysiu kiekvieno žodžio, nes iš šalies viskas matyti tikrai geriau. 

Koks šokis yra jūsų mėgstamiausias?

Dar nuo varžybų laikų labiausiai patiko džaivas. Manau, šokį žmogus išsirenka pagal charakterį. Šokio nuotaika turi sutapti su vidiniu pasauli, tada maloniausia šokti. Žinoma, dėl greito tempo džaivas yra fiziškai sudėtingas šokis, bet man jis labai smagus. Be to, kiekvienas šokis yra fiziškai sudėtingas. Pavyzdžiui, atlikdamas lėtą valsą, turi labai stipriai kontroliuoti judesius, o tai yra sunku. Pabandykite minutę ramiai vienoje pozicijoje išlaikyti ranką (šypsosi). 

Esate antros kartos šokėja. Ar bus ir trečia karta?

Liko vienintelė viltis – mūsų mažasis sūnelis. Dukra jau šoka kitus šokius. Juos pasirinko pati. Negali vaikui primesti savo norų. Buvau atsivedusi į studiją, bet iškart pasakė, kad čia ne jos šokiai. Leidau išsirinkti kitus. Juk yra be galo daug stilių, todėl kiekvienas gali rasti, kas jį labiausiai traukia. Pabandžiusi kelis stilius, pasiliko prie moderniojo šokio. Mano sesers sūnūs šokėjais netapo – sportuoja. O mūsų mažylis jau dabar rodo norą, prašo vesti į studiją, noriai žiūri, kaip šokami sportiniai šokiai. Manau, vilties dar yra, kad bus trečia šokėjų karta (šypsosi).

Su tėvais ir seserimi turite šokių studiją. Kokia pedagogė esate?

Galiu būti visokia, priklausomai nuo mokinio. Reikia pajusti žmogų, kaip su juo bendrauti. Vienam gali pasakyti griežčiau, nes iš jo reikia išsireikalauti rezultato, o kitam negali rėžti jokio piktesnio žodžio, nes jis tuoj užsisklęs, nepajudės. Jei kas nors nepavyksta, turi rasti, kaip prieiti  prie kiekvieno vaiko. Kalbant apie visus, stengiuosi iš kitų niekada nereikalauti to, ko nereikalaudavau iš savęs, kai šokau. Esu patyrusi viską, žinau, kaip kartais sunku, norisi pasiduoti. Bandau įsivaizduoti, kaip vaikas jaučiasi, stengiuosi prisiminti, ką pati galvodavau tokiose situacijoje ir rasti efektyvių būdų, kaip jam padėti.

Su šokiais esate išmaišiusi daugybę šalių. Kokios kelionės įsiminė labiausiai?

Kelionių tikrai buvo labai daug. Įspūdingiausia šalis man buvo Singapūras, o didžiausi patirti nuotykiai – iš dviejų kitų kelionių. 

Pirmas nuotykis nutiko, kai buvau dar visai vaikas. Dviem automobiliais vykome į varžybas Paryžiuje. Pasirodymui skirti drabužiai buvo sudėti didesnėje kitos transporto priemonės bagažinėje. Deja, jis Belgijoje pasiklydo ir į varžybas neatvyko. Mobiliųjų telefonų tuo metu nebuvo, todėl susisiekti negalėjome. Teko šokti su kelionės drabužiais. Rezultatai nebuvo džiuginantys.

Kitas nuotykis įvyko, kai keliavome į Italijoje, nedideliame miestelyje prie jūros, rengtas varžybas. Atskridus dar 500 km reikėjo važiuoti traukiniu, pernakvoti viešbutyje ir ryte šokti varžybose. Traukinių stotyje sužinojome, kad vyksta streikas ir planuotos kelionės traukiniu 20 val. nebus. Naktį praleidome stotyje ant lagaminų drauge su daugybe kitų žmonių, laukiančių savo kelionės. 6 val. pagaliau pajudėjome. Sausakimšame traukinyje šukavomės, darėmės makiažą. Išlipę skubėjome į viešbutį pasidėti daiktų, bet sužinojome, kad vakare mums neatvykus kambariai išnuomoti kitiems. Taigi, su visais daiktais – į varžybas. Nors be poilsio, lydimi streso, bet susiėmėme ir pasirodėme gerai.

Koks yra jūsų laisvalaikis?

Visą savo laisvą laiką (nors vyras sako, kad jo neturiu) stengiuosi skirti šeimai, vaikams, nes jie nukenčia dėl mano darbo grafiko – savaitgaliais dažniausiai esu varžybose. Žinoma, karantinas pailgino laiką, leidžiamą su šeima, galiu jiems skirti daugiau dėmesio. Vakarais po darbo visuomet pabūnu su atžalomis, pabendrauju, paskaitau pasakų. Kad ir kaip neturėčiau jėgų, šių tradicijų nelaužau, nes tai kone vienintelis laikas jiems. 

Dėl to vadovų, trenerių vaikai dažniausiai šoka, nes taip visa šeima nuolat gali būti kartu.

Jūs būtent taip ir augote. Ar iki šiol santykiai su tėvais artimi? 

Be abejo. Labai džiaugiuosi, kad esame kaip kokia italų šeima – kartu gyvename, valgome, dirbame. Mūsų santykiai labai artimi. Mus vienija šokiai. Tiesa, mano vyrui kartais nelabai patinka, kad visos kalbos visuomet sukasi apie juos. Susėdę prie šventinio stalo galime pradėti kalbėtis apie orą, bet galiausiai viskas vis tiek pakryps šokių link (juokiasi).

Ar daug laiko praleidžiate socialiniuose tinkluose?

Stengiuosi socialiniams tinklams neskirti daug laiko, nors, kaip ir visus, jie kartais įtraukia. Bandau naršyti kuo mažiau – tik tiek, kiek būtina: atsakyti į laiškus, žinutes. Jei atsisėdus pradėčiau tiesiog skaitinėti, visai neliktų laiko šeimai. Taigi socialinių tinklų vengiu. 

Kokių moteriškų silpnybių turite?

Nėra taip, kad kam nors negalėčiau atsispirti. Valios man pakanka. Bet, kaip ir dauguma moterų, mėgstu kvepalus, apsipirkti. Bet kai laisvo laiko maža, to malonumo atsisakau. Juk vaikštinėdama po parduotuves, laiką pavogčiau iš savo vaikų. Tai bėgte apibėgu. O nuvykusi ko nors nusipirkti sau, dažniausiai namo grįžtu su dviem pilnais maišais vaikiškų drabužėlių. Tuo ir baigiasi mano pramogos (juokiasi).

Kaip manote, kokios charakterio savybės jums padeda, o kurios kenkia?

Turiu savybę, kuri ir padeda, ir kenkia. Esu labai meniškas žmogus, pastebiu pasaulio grožį, dažnai jį stebėdama užsisvajoju, būnu išsiblaškiusi, paskendusi mintyse. Užsigalvojusi, net neatsimenu, ką man kažkas sakė, ką turiu daryti. Mano vyras sako: „Vėl plaukioji...“ Nemanau, kad tai labai didelis minusas. Beje, tą pačią savybę paveldėjo ir dukrytė.

Norėčiau nebūti tokia jautri. Negaliu ramiai žiūrėti į jaudinančius, graudžius dalykus. Kartais norisi, kad įsijungtų blaivus protas, bet emocijos paima viršų. Tada būna sunku. Pavyzdžiui, kai išsiskiria šokėjų pora ar išeina vaikas, į kurį esu įdėjusi daug darbo, išgyvenu taip, tarsi mano atžala būtų iš namų išėjusi. Jei būčiau ramesnė, šaltesnių nervų, gyvenčiau lengviau. 

Kada būnate laimingiausia?

Kai viskas gerai, kai visi sveiki, laimingi, niekas nesipyksta, visiems sekasi. Svarbiausia, kad visi šeimos nariai, artimieji, draugai būti sveiki. Manau, sveikata kiekvienam turėtų būti pats svarbiausias dalykas. Darbas, pinigai, materialinė gerovė – viskas praranda prasmę, kai neturi sveikatos.