Trijulės „Sheep Got Waxed“ muziką sunku statyti į žanrų rėmus, nes, kaip patys sako, į garso virvę pina elektroniką, džiazą, panką ir repą. Prieš kelias dienas grįžę iš intensyvaus koncertinio turo Azijoje, „vaškuotos avys“ jau planuoja koncertą planetariume. Simonas Šipavičius (saksofonas), Adas Gecevičius (būgnai) ir Paulius Vaškas (gitara) po ilgo skrydžio namo pasakoja apie tarpkultūrinę patirtį, meno ir garso sąsajas bei eksperimentinės muzikos ateitį Lietuvoje.
Azijoje turėjote 11 koncertų: septynis iš jų Kinijoje, tris Pietų Korėjoje ir vieną Taivane. Nors tarptautinė patirtis jums pažįstama (Europavox, Eurosonic, Match&Fuse festivaliai ir kt.), kuo koncertai Azijoje skyrėsi nuo rengiamų Lietuvoje?
Simonas: Kinijoje grojome nedidelius koncertus jaukiose studijose. Kinai šiek tiek atsargesni, ramesni, kartais netgi bijo ploti, kad nesudrumstų koncerto ramybės. Pietų Korėjoje truputėlį laisviau – garso prasme turėjome vieną geriausių koncertų vienoje iš Seulo hipsterių vietų, kur žmonės rengia avangardinius koncertus. Po 7 koncertų Kinijoje turėjome vieną laisvą dieną, todėl į tą koncertą ėjome atsikvėpę.
Paulius: Dar grojome džiazo festivalyje, ten susirinkusi publika jau žinojo, ko tikėtis. Simono juokeliai sugebėjo visus išjudinti. Bet publikos reakcija visur skiriasi, netgi Lietuvos miestuose.
Adas: Kausytojai ten vertina gerą muziką. Bet trijose aplankytose šalyse jaučiasi politinės santvarkos skirtumai. Pavyzdžiui, Kinijoje, kuri yra komunistinė šalis, žmonės santūresni, pripratę vaikščioti grupėmis. O P. Korėjoje jie laisvesni, individualesni. Apskritai šios šalies žmonės labai gražūs, turi švarios estetikos suvokimą. Man patinka žmonių liberalumas ten, jie daug keliauja. Dar P. Korėja – labai saugi šalis, nors sostinėje gyvena beveik 10 milijonų gyventojų. Tačiau net minties nebuvo, kad mus gali apvogti. Ten labai griežti įstatymai ir gilios tradicijos, susipina šiuolaikiška kultūra ir konservatyvumas.
Viename interviu sakėte, kad po koncertų laukiate klykiančios publikos. Ar koncertuodami Azijoje sutikote aistringų gerbėjų?
Simonas: Mes taip laukėme, kad viename koncerte surengėme žaidimą ir tikrinome, kas klykia garsiau: publika ar mes. Pernai koncerte Kinijoje publika mus nunešė nuo scenos savo balsais. Šiemet neturėjome tokio masyvaus koncerto, bet emociškai ir energetiškai buvo nuostabu, patys gerai jautėmės, po koncerto žmonės rašė ir dėkojo.
Kaip gimė idėja suorganizuoti turą Azijoje?
Simonas: Mūsų vadybininkė Gabrielė Tamutytė keliavo į Pekino muzikos mugę ir susipažino su vienu muzikos agentu. Kultūros atašė Agnės Biliūnaitės dėka buvome pakviesti koncertuoti Šenženio Oct-Loft džiazo festivalyje. Grojome Azijoje ir pernai, tada pasirašėme sutartį, kad ir šiemet atvažiuosime. Vyko ir Zandari Festa – svarbiausias muzikos industrijos festivalis Azijoje ir mes buvome pirma ten pakviesta grupė. Viskas taip ir susidėliojo.
Kalbant apie Lietuvos koncertus, vasarą apšildėte eksperimentinio džiazo grupę „BADBADNOTGOOD“. Ar laikote juos savo įkvėpėjais?
Paulius: Jie džiazo geekai, o mes džiazo pankai, esame labiau atsipalaidavę.
Simonas: Mes jų klausėmės. Buvo 2011 metai, mūsų grupės pradžia. Pamatėme, kaip laisvai jie jungia džiazą, repą ir elektroniką. Išgirdome juos, supratome, kad įmanoma su džiazu maišyti viską ir tai nėra nusikaltimas.
Kritikai sako, kad Jūsų sudėtinga klausytis, bet taip ir turi būti. Tai ar turi būti sudėtinga klausytis „Sheep Got Waxed“?
Paulius: Vieniems sunku, kitiems ne. Mūsų klausytojas nėra tas, kuris grįžta iš Laimos Vaikulės koncerto namo ir klauso „Sheep Got Waxed“. Žmogus turi norėti iššūkio, kreivų sąskambių, kuriuos reikia išgyventi. Tai žmogus, kuriam reikia įvairovės – paragauti aštresnio maisto muzikoje.
Adas: Džiazas yra muzika, kuri iš pradžių nepatinka ir kelia nemalonius jausmus. Bet su laiku emocijos keičiasi ir kažkas pamilsta šį žanrą. Tai priklauso nuo išprusimo, gyvenimiškos ir klausymosi patirties.
Ko patys klausotės?
Simonas: Klausomės daug ir įvairios muzikos. Srautas dabar toks didelis ir greitas, kad neleidžia stovėti vietoje, kasdien išgirstame kažką naujo. Būna, kad kažkoks albumas įstringa galvoje savaitei, bet kitą savaitę atsiranda naujas.
Adas: Noras ieškoti naujų sąskambių visada laimi prieš norą likti vietoje. Visada sekame tendencijas, kas vyksta muzikoje.
Parodoje „Kolekcionuojant hitus“ Nacionalinėje dailės galerijoje įgarsinote Antano Sutkaus fotografiją „Pionierius“. Kiek daug garsas suteikia vizualiniam meno kūriniui ir jo interpretacijai?
Paulius: Tokį klausimą norėčiau užduoti patiems žiūrovams. Tai pakankamai individualus reikalas, nes asociacijos su meno kūriniu, patirtis skirtingai veikia, kiek žmogų paliečia fotografija ar paveikslas.
Simonas: Mes A. Sutkaus fotografijos veikėją pavertėme tam tikru personažu, suteikėme jam blogiuko vaidmenį. Norėjome muziką pritaikyti ne tik tam sovietiniam laikmečiui, bet ir dabarčiai.
Adas: Konkrečiai šioje parodoje buvo svarbu, ar sukurta emocinė sąsaja tarp paveikslo ar fotografijos ir garso takelio. Vieni atlikėjai labiau atrado ryšį su meno kūriniais, kuriuos įgarsino, kiti tiesiog kūrė savo stiliumi.
O žiūrėdami kino filmus atkreipiate dėmesį į garso takelius?
Simonas: Žinoma, sergame profesine liga to nenorėdami. Kine muzika taip gerai kuria foną, kad kartais jos praktiškai negirdime, nes ji diktuoja emociją ir užima tuštumą, vakuumą.
Adas: Būna, kad atkreipiu dėmesį, tada pasidomiu, kas kuria garso takelį. Kartais režisierius nori, kad garsas specialiai trikdytų, sudomintų, pavyzdžiui, intensyvus būgnų garsas fone.
Neseniai minėjote, kad išbandote naujus garsus studijoje ir ruošiate naują dirvą albumui. Tai kada galima tikėtis naujos kūrybos?
Simonas: Tikriausiai pavasarį. Sausį ir vasarį norim daryti įrašus ir vėliau išleisti albumą, bet nesame užtikrinti. Dar patys nežinome, ko tikėtis. Plaukiame pasroviui, jaučiamės ramiai ir nespaudžiame savęs, tačiau norisi naujos muzikos, nes jau porą metų grojame tuos pačius kūrinius. Reikia atsišviežinti.
Adas: Norime edukuoti savo publiką, nes jie patiria emocijas tada, kai gauna kažką netikėto. Reikia ieškoti naujo skambesio ir neužsidaryti patogioje zonoje. Norime išeiti iš savo „kiemo“. Gal ten laukia pelkė, bet ją perbrisime. Arba kaip tik nuskęsime.
Kitą penktadienį grosite Vilniaus universiteto planetariume. Kaip kilo mintis koncertuoti tokioje vietoje?
Paulius: Mums patiko ta idėja. Niekada nebandyta raudona salė be žvaigždžių šiek tiek primena sovietinius laikus ir Kiniją. Mėgstame ieškoti naujų erdvių, nes visur jau išgrota. Norime padaryti šventę, kad būtų įdomu ne tik mums, bet ir klausytojams.
Kaip jūsų trijulė kuria muziką? Užsidarote studijoje savaitei?
Paulius: Būna, kad kažkas atsineša melodiją, tada improvizuojame iškart. Kai įrašinėjome „PUSHY“ albumą, buvo nemažai improvizacijos. Mūsų grupės pradžia buvo tokia, kad pusmetį kiekvieną dieną susirinkdavome ir grodavome. Dabar tai leidžia daug ką daryti spontaniškai.
Simonas: Buvo tokių kūrinių, kurie gimė įsivaizduojant, kaip musė trenkiasi į dangoraižį, arba kaip žaidžia katė su pele.
Adas: Įsirašinėjame visas repeticijas, viską, ką grojame. Tada perklausome ir nusprendžiame, ar buvo gerų vietų, ar verta jas naudoti.
Ar nebūna, kad atsibostate vienas kitam?
Paulius: Žinoma, būna visko. Dabar Azijoje visą laiką buvome kartu ir nejautėme diskomforto. Jei įvyksta kažkoks ginčas, viską užgesiname, nes žinome, kad reikia tai spręsti, kalbėtis, išmokti klausytis.
Adas: Pradėjome toleruoti ir pliusus, ir minusus. Neverta vystyti konflikto, nes visada dirbame dėl bendro tikslo.
Eksperimentinio džiazo ateitis Lietuvoje. Kokią ją matote? Ar šis žanras gali būti dažniau pasirenkamas jaunų muzikantų?
Simonas: Manau, kad tradicinės muzikos formos su laiku turėtų atsibosti, todėl eksperimentinis džiazas labai parankus. Jis bus kitoks nei dabar. Nemanau, kad taps masinio populiarumo muzika, bet yra sauja žmonių, kuriems to reikia. Ir jų po truputį daugėja.
Adas: Viskas priklauso nuo kokybės. Pavyzdžiui, viena P. Korėjos grupė tradiciniais instrumentais groja metalo muziką ir pasirodė Olimpinių žaidynių uždaryme. Atrodo, kaip metalas galėtų skambėti tokiame renginyje? Bet muzikantai tą daro kokybiškai. Jei Lietuvoje atsirastų koks nors geras industrinės muzikos projektas, jis pradėtų populiarėti. Reikia tik pirmo kokybiško pavyzdžio.
Kokie dar tarptautiniai grupės „Sheep Got Waxed“ planai?
Paulius: Važiuosime į Japoniją, grįšime į kitas Azijos šalis. Bet viso šito nebūtų įvykę be Lietuvos kultūros tarybos, kuri finansiškai ir morališkai mus palaikė, pasitikėjo ir padėjo.
Adas: Esame labai dėkingi visiems kultūros atašė, žmonėms, kurie ateina į koncertus ir mūsų klauso. Lietuvos kultūra dirba tinkamai, todėl galime nuveikti daug dalykų. Dabar žmonės Azijoje sužinojo, kur yra Lietuva ir nori čia atvažiuoti. Turėsime būti turo gidais...
Simonas: Dabar jau prisižadėjome (juokiasi).