Iš Graikijos grįžusi Milana Jašinskytė pataria: kaip atrasti neturistinį Atėnų žavesį

Papasakokite, kokia buvo ši kelionė į Graikiją, kurioje jau ne kartą lankėtės?

Šį kelionė buvo kitokia – gal todėl, kad važiavau ne ko nors naujo pamatyti, o aplankyti man labai brangaus žmogaus. Žmogaus, kuris savo gyvenimą yra paskyręs menui, todėl man leido pamatyti tai, ką dažniausiai „ant žemės vaikščiojantys“ turistai aplenkia iš tolo. Miegojau nedidukėje meno galerijoje, pilnoje įspūdingų metalo skulptūrų, kartu su baltu katinu Demonu, kuris kaip tikras džentelmenas buvo ramus ir prisitaikė prie mano ramesnio nei graikų būdo.

Valgiau tikrą žuvį, tikras graikiškas salotas su mėlynaisiais svogūnais, mirkiau duoną į alyvuogių aliejų, skanavau tikrus graikiškus, draugės mamos keptus saldėsius, klausiau istorijų apie gėjų ir lesbiečių teises, apie nuolat vykstančias riaušes, apie ekonominį nuosmukį.

Graikija man labai artima šalis, nes joje teko mėnesį pagyventi, kai buvau septyniolikos. Studijuodama Vokietijos universitete gyvenau su graike mergaite, su kuria iki šiol esame labai artimos, todėl jau antrą kartą važiavau jos aplankyti. Susirašiusios su graike drauge, nutarėme, kad dešimtmečio nelauksime, užteks ir septynerių nesimatymo metų, todėl tiesiog nusipirkau bilietus ir išskridau šešioms dienoms aplankyti artimo žmogaus. Tai buvo tikros katino atostogos su daug tikro graikiško maisto ir mergaitiškomis kalbomis.

Užsiminėte apie galimą bendradarbiavimą – gal pamatysime bendrus projektus su lietuviais?

Kelly viena stipriausių ir, tenka pripažinti, išmintingiausių mano kada sutiktų jaunų moterų. Baigusi rinkodaros ir politikos mokslus universitete ji pasuko kitu – menininko keliu. Šiuo metu ji garsi ir pripažinta Graikijos skulptorė, taip pat įspūdingos Atėnų senamiestyje įsikūrusios meno erdvės direktorė. Minčių ir idėjų jai netrūksta, todėl nemažai diskutavome apie galimybę dalyvauti bendruose projektuose. Ji pažįsta Lietuvą, aš – Graikiją. Kaip ten bus, pamatysime ateityje.

Kokias vietas šįkart aplankėte Graikijoje?

Gyvenau Plaka rajone, Atėnų senamiestyje, įsikūrusiame visai šalia Akropolio. Tai labai tradicinė vieta, tobula norint aplankyti graikiškas tavernas. Viena iš jų, prie daržovių turgaus, apgriuvusiame pastate įsikūrusi „maitinimo įstaiga“. Net ne visi vietiniai ją žino, nes joje renkasi Atėnų intelektualai ir menininkai.

Kodėl vadinu šią taverną taip oficialiai? Tikrai ne dėl to, kad taverna neturi oficialaus pavadinimo, tiesiog pirmas įspūdis neleido net pagalvoti, kad tarp aptrupėjusių sienų, apipelijusių vyno bačkų ir metalinių stiklinių gali rasti bent ką nors valgomo. Čia negali net užsisakyti, vietinis pagyvenęs šefas net nepasisveikinęs prikrauna visą stalą šios dienos siūlomų patiekalų. Tiesa, po pirmojo kąsnio užmiršti viską, kas tave supa ir tiesiog pasineri į skonių jūrą. Čia ruošiamas maistas tiesiog nepakartojamas. Ranka prie širdies pridėjusi sakau, kad šioje tavernoje nuolat apsilaižai pirštus ir netardamas nei žodžio valgai iki negalėjimo.

Kita slapta vietelė, kurioje teko pabuvoti buvo TAF (The Art Foundation). Mažas duris, vedančias į jaukų vidinį Atėnų architektūros kiemelį, lengva praeiti nepastebėjus. Kiemelyje veikia kavinė, o beskanaujant frappe kavą malonu klausytis gyvos muzikos ir stebėti aplink sukurtas meno instaliacijas.

Na ir, žinoma, vėl aplankiau Akropolį – jo niekada negana. Tiesa, šį kartą ant šlaito, nuo kurio atsiveria nuostabi Atėnų panorama, stovėjau ne ant kojų, o ant galvos, todėl gyvybę pulsuojanti miestą pamačiau „kitu kampu“.

Žinoma, šalia stūksanti „Arios Pagos“ vietovė nereikalauja ieškoti „naujų kampų“: šios vietos turi ypatingą energetiką – viskas aplink dvelkia antika. Dūlantys akmenys primena kadaise čia veikusį aukščiausiąjį teismą, taip pat ir „Phyla“, kur politikai iki šiol sako kalbas liaudžiai. Dievinu istorines ir reikšmingas tautai vietas. Žvelgdama į tūkstantmečių palikimą galvoje susidėlioju mozaiką, kaip ir kas kadaise čia vyko.

Taip pat apsilankiau „The Loft“ meno erdvėje, kuri mano draugės dėka tapo nuostabi įvairių meninių ir kultūrinių renginių vieta. Čia teko sugrįžti ne vieną kartą – tai į Kalėdų mugę, tai į poezijos rinkinio pristatymą.

Atėnai be naktinio gyvenimo nebūtų Atėnai. Gazi rajonas, kuriame mažai kas gyvena dėl triukšmingų pravažiuojančių traukinių priglaudė apie 200 barų ir naktinių klubų. Atėniečiai juokaudami rajoną vadina „Gay’zy“ (nuo žodžio gėjus), nes čia renkasi ir didžiulė homoseksualų bendruomenė, turinti savo vieteles.

Teko pabuvoti dviejuose – vyresnių moterų klube (nebuvo nė vieno vyro ar jaunesnės kaip 40 metų moters, išskyrus mus) bei vyrų klube, kuriame bent 90 procentų buvo vyrai. Kadangi keliaudama niekur nevakaroju, buvau apstulbusi dėl žmonių atvirumo.

Pasidalinkite patarimais, ką, jūsų nuomone, verta aplankyti susiruošusiems į Graikiją?

Net jei nutartumėte Atėnuose praleisti visą savaitę, ten tikrai bus ką veikti. Tai viena iš itin aktyvių Europos sostinių, tačiau smagiausia tai, kad nesijaučiau, jog esu Europoje – žmonių mentalitetas ir gyvenimo būdas man labiau priminė Pietų Ameriką. Nepaisant akivaizdžios šalies ekonominės krizės, atėniečiai daug laiko praleidžia mieste, kavinėse, parkuose ir leidžia sau pasimėgauti gatvės užkandžiais ar kavos puodeliu.

Taigi, keletas smagių vietelių puikiam laikui Atėnuose:

• Akropolis, istorinė vieta, kurią visi žino ir visi aplanko – tikrai ne veltui.
• TAF, „Normanou“ gatvė – gyvos muzikos ir meno instaliacijų mėgėjams.
• Teatras. Atėnai garsėja teatrais, geriausia paprašyti vietinio, jog padėtų išsirinkti. Man pasisekė aplankyti itin mažą, tačiau puikaus pastatymo šokio teatrą „PK Theatre“. Šis apsilankymas man buvo labiausiai įsiminusi kelionės dalis.
• Graikiškos tavernos. Manau, svarbu vengti turistams skirtų restoranų, ten tikrai negausite tikro graikiško maisto. Tikrai graikiškai virtuvei puikiausiai tiks apsilankymas „Thisio“ rajone.
• Plaka rajonas pirkiniams nuo tarptautinių prekinių ženklų, beverčių kiniškų daikčiukų iki graikų dizainerių grožio. Nuostabūs drabužiai dizainerės Loanna Kourbela parduotuvėje, o papuošalams siūlau pasižvalgyti Konstantino parduotuvėje (grynų pinigų neužteks, teks traukti kreditinę).
• Vyno taurei šilta vietelė „Jokers“ prie „Ermou“ gatvės arba „Heteroklito“ prie „Mitropolio“.
• „The Loft“ – minėtoji meno erdvė centriniame Plaka rajone, prie pat bažnytėlės. Pirmame aukšte veikia modernus restoranas, o antrame kas kartą vis kiti menui skirti renginiai ar parodos.
• Pašėlti nėra geresnės vietos už „Gazi“ rajoną. „Shamone“ naktinis klubas jau dvejus metus numeris vienas Atėnuose, verta pamatyti. Vieta draugiška homoseksualams ir ne tik: jame nuostabiai šoka gražuolės aplink stulpą – estetika garantuota. Tik po vakarėlių nepamirškite suvalgyti „Sufliaki“ artimiausioje užeigoje.
• „Ghetto“ rajonas tiems, kas nori aplankyti Aziją Europoje. Indai ir pakistaniečiai sudaro didžiąją dalį gyventojų ir, beje, būtent čia valgiau itin gerą indišką maistą nebrangiame indų restorane. Jei damos pasiruošusios būti vienintelėmis damomis restorane, ši vieta nuostabi.

Graikija šiandien ir prieš septynerius metus, kuomet lankiausi paskutinį kartą, skiriasi kaip diena ir naktis. Šalis vargsta, žmonės skundžiasi ir dievagojasi, kad Graikija labai nuskurdusi finansiškai, tačiau ši krizė privertė žmones ieškoti alternatyvų, kaip praleisi laiką pigiau, bet kokybiškai, todėl meno ir kultūros populiarumui Graikijoje dabar prasidėjęs aukso amžius.