Iš Indijos grįžę Ieva Zasimauskaitė ir Marius Kiltinavičius nori greičiau iškelti vestuves

Pastaruosius metus I.Zasimauskaitė ir M.Kiltinavičius aktyviai domėjosi vedų filosofija, iš esmės pakeitė savo gyvenimo būdą: abu yra vegetarai, kategoriškai pasisako prieš bet kokius svaigalus – alkoholį, cigaretes. 

„Jau metus nevartoju jokių svaiginimosi priemonių – cigarečių, alkoholio, taip pat nevalgau mėsos, žuvies ir kiaušinių. Džiaugiuosi šiais pokyčiais. Nors aplink žmonės sako, kad dabar esu suvaržyta, nes negaliu daryti to, ano ar trečio, yra priešingai: jaučiuosi išsilaisvinusi. Anksčiau pati norėdavau išeiti iš paskaitos, laukdavau penktadienio, kad nueičiau į klubą... O dabar man kiekviena diena kaip savaitgalis. Kasdien jaučiuosi gerai, be streso, nerimo... Jaučiu vidinę ramybę“, – apie naują gyvenimo būdą Žmonės.lt pasakoja I.Zasimauskaitė. 

Tokių pat pažiūrų laikosi ir jos sužadėtinis M.Kiltinavičius. Maža to, abu įsimylėjėliai jau kurį laiką aktyviai gilinasi į vedų filosofiją, taigi kai bendraminčių būrelis ėmė organizuoti kelionę į Indiją, kur ši filosofija klesti, pora nutarė prisijungti. 

„Buvo likusios dvi vietos grupėje, kai Marius netikėtai pasiūlė važiuoti ir mums. Pradžioje spyriojausi: atrodė, kad Indija – kitas pasaulio kraštas, kad ten labai baisu, taip toli... Tačiau vėliau pamaniau, kad galbūt tai – vienintelis kartas gyvenime, kai galiu ten pabūti, todėl sutikau. O grįžusi taip džiaugiuosi, kad ten buvau, kad noriu į Indiją grįžti kasmet“, – džiaugiasi I.Zasimauskaitė. 

Su bendraminčių lietuvių grupe I.Zasimauskaitė ir M.Kiltinavičius išvyko į Vrindavaną, ten praleido visas tris savaites. „Šis miestas vadinamas šventu. Ten gyvenantys žmonės – vegetarai. Pasitaiko vos keli, kurie valgo mėsą, tačiau jie nesiafišuoja – būtų kaip Australijoje, kai pirštais rodo rūkančius. Be to, šiame mieste nepamatysite nė vieno žmogaus, kuris gertų alkoholį ar rūkytų cigaretę. Ten vyrauja ypatinga atmosfera: jaučiama ne išorinė, bet vidinė švara“, – potyriais dalijasi dainininkė. 

Neslepia: prieš kelionę buvo prisiklausiusi įvairių atsiliepimų apie tolimą ir egzotišką šalį, dėl to nerimavo: „Girdėjau, kad gatvėse tvyros didelė smarvė, kad būtina pasirūpinti antiseptikais, pasiskiepyti nuo virusų. Aplinkiniai ragino neišsigąsti pamačius gatvėse žmones be kojų, be rankų, sakė, kad visi aplink prašys pinigų. Iš anksto girdėjau vien tik apie neigiamus aspektus, tačiau atvykusi ten viską pamačiau visai kitaip.“

Keliaudami sužadėtiniai nekėlė sau tikslo kuo daugiau pamatyti – jiems svarbiausia buvo pajausti vietoje tvyrančią aurą, pasisemti dvasinės stiprybės. „Paprastai kur nors keliaudamas stengiesi kuo daugiau pamatyti, aplankyti. O čia svarbiausia buvo emocija. Visas miestas persmelktas kažkuo ypatingu – magija. Ten važiavome ne plėsti materialų akiratį, o pasisemti dvasinių dalykų. Jaučiausi kaip savo rogėse. Žinoma, jei žvelgsite tik į išorę, tada taip, matysite nešvarą – yra prastas kvapas, nes gatvėse yra kanalizacija, taip pat daug šiukšlių. Tačiau po kokių trijų dienų to tiesiog nebepastebi – viską užgožia šypsenos žmonių veiduose. Tiesą sakant, tada tas prastas vaizdas net ima atrodyti žaviai“, – įspūdžiais dalijasi Ieva. 

Ji ligšiol negali atsistebėti pamatytais kontrastais: „Pavyzdžiui, nė vienas benamis ten nėra nešvarus. Antai pas mus priėjęs benamis, prašantis pinigų, gali skleisti alkoholio ar nesiprausimo kvapą... Nėra malonu prie tokio žmogaus būti. O Indijoje kitaip. Net jei toks žmogus tave apkabintų, nejaustum diskomforto. Net nėra tokios minties.“

Tos dvasinės stiprybės M.Kiltinavičius ir I.Zasimauskaitė sėmėsi skirtingose šventyklose, dalyvaudami apeigose, lankė vedų filosofiją nagrinėjančias paskaitas. 

Pamatytos šventyklos Ievai paliko neišdildomą įspūdį. „Jos labai išpuoštos, nuostabiai vaizduojamos dievybės, šventyklose ypač daug gėlių. Įspūdingas vaizdas... Man patiko matyti, kaip jie iš tikrųjų šlovina Viešpatį. Antai pas mus visi meldžiasi tyloje, laikosi rimties. Tai irgi gražu. Bet pas juos kitaip: vyksta šokiai, skamba dainos, vyrauja labai pozityvi nuotaika. Dievas jiems yra kaip draugas“, – pasakoja. 

Dalyvavo ir rituale: „Ten yra tradicija eiti parikramą – apeiti aplink šventą vietą. Kadangi Vrindavaną jie laiko šventa vieta, kasryt eina aplink miestą. Mes irgi ėjome. Atstumas – apie 10 km, užtrukome apie keturias valandas. Buvo smagu – anksti kėlėmės, bet man patiko.“

Ypač naudingos, anot I.Zasimauskaitės, buvo poros lankytos paskaitos. „Klausydavomės paskaitų apie laimę, moteriškumą, šeimyninius santykius, dvasinius dalykus. Viena paskaita trukdavo apie pusantros valandos, jos vykdavo anglų ir rusų kalbomis. Vedų filosofija pakeitė mano gyvenimą. Žinoma, mano būdo savybės išliko tokios pačios, tačiau vienos išryškėjo, o kitos sumenko. Pakeičiau požiūrį į šeimą. Vakarietiškos šeimos labiau primena draugus, nebėra pagarbos tėvams. Nevertiname jų. Vyrų ir moterų santykius taip pat kuria vien noras pasitenkinti, nėra noro padaryti kitą žmogų laimingą. Juk visada norime, kad tai mus padarytų laimingus... Skyrybų statistika pribloškia, žmonės tuokiasi tarsi sudarydami sutartį. Bet juk santuoka yra Dievo sąjunga, ji – žymiai aukščiau. Dabar aš išaukštinu visas nematerialias vertybes. Labai noriu toliau mokytis, kad būčiau tokia mama, kuri tai perduotų savo vaikams“, – šypsosi dainininkė. 

Vis dėlto I.Zasimauskaitė skuba nuraminti galvojančius, kad dabar ji pasikeis neatpažįstamai. „Yra žmonių, kurie sako, neva išvažiavau į Indiją, domiuosi vedomis, tai pakeisiu tikėjimą. Ne. Aš tikiu, kad Dievas yra vienas. Grįžusi iš Indijos visų pirma nuėjau į bažnyčią. Galų gale, galėčiau paklausti, ar save užkietėjusiais krikščionimis laikantys žmonės išties laikosi 10 Dievo įsakymų, kiekvieną savaitę eina į bažnyčią? Dabar esu didesnė krikščionė nei prieš tai, kol nesidomėjau vedomis. Paradoksas“, – juokiasi.

Tik negalvokite, kad viskas, ką ši pora veikė Indijoje, buvo susieta su tikėjimu. Laisvu laiku jiedu domėjosi vietos tradicijomis, mėgavosi atrakcijomis, stebėjosi kitoniška šalies kultūra. 

„Kartą lankėmės tokioje vietoje, kur pietus valgėme rankomis. Į iš palmės padarytą lėkštę prikrovė įvairių troškinių, ryžių, tradicinių paplotėlių... Pirmąkart valgiau rankomis. Buvo sunku: visiškai nežinojau, kaip tai daryti! Bet man labai patiko – norėjau pakartoti. Labai egzotiška! Atrodė, kad susilieji su tuo maistu“, – juokėsi I.Zasimauskaitė. Pridūrė, kad tokia atrakcija vyko vieno vietos gyventojo namuose – kavinėse ar restoranuose šito neišbandysi.

Prakalbusi apie maistą I.Zasimauskaitė pastebėjo šiokių tokių tradicijų: „Jų pusryčiai labai gausūs. Ragavome daugybės skirtingų patiekalų ir dažniausiai nė nesupratome, ką valgome, nes beveik viskas patiekiama kaip troškiniai: viskas sumalta į košę... Pusryčiai ten susideda gal iš septynių patiekalų. Labai daug! Bet buvo smagu – prisivalgydavome. Viskas buvo nauja, todėl norėjosi išbandyti. Kalbant apie maistą, pastebėjome, kad pusryčius jie valgo saldžius, pietus – aštriai, o vakare viso labo išgeria pieno ir užkanda kokiu pyragu.“

Ieva mėgavosi tuo, kas Lietuvoje laikoma egzotika, o Indijoje – kasdienybė. „Šafranas Lietuvoje kainuoja didelius pinigus, o ten jie jį tiesiog beria į pieną. Moterims šis prieskonis ypač tinkamas, taigi labai džiaugiausi, kad tuo mėgautis galėjau visas tris savaites. Gal dėl to ir buvau tokia laiminga?“ – juokiasi.

Tam, kad dar geriau pajaustų vietos dvasią, Marius ir Ieva pabandė apsivilkti ir tradicinius indiškus drabužius. „Sarius ten nešioja visi. Lietuvoje taip nepasipuoši – tam tikroje vietoje vilki tam tikrus drabužius. Buvo smagu apsivilkti tą drabužį – norėjau pajausti tai, ką jaučia vietiniai. Bet grįžusi taip pasipuošusi tikrai nevaikščiosiu į universitetą“, – juokauja dainininkė.

Ji pastebi, kad ne tik lietuviams Indija pasirodė įdomi, bet ir indams lietuviai. „Ten jautėmės tikromis žvaigždėmis. Pavyzdžiui, ėjome su Mariumi gatvele ir mane gal 15 minučių sekė jaunimėlis. Jaudinausi, kas čia bus – gal ką paimti nori? O jie priėjo ir taip nedrąsiai paprašė nusifotografuoti... Ilgą laiką jie manęs nepaleido, o nusifotografavę labai dėkojo. Gyrė, kad esame labai gražūs, įspūdingi... Viskas dėl to, kad esu baltaodė. Jiems tai – neįprasta, keista, kai į jų šalį atvažiuoja vakariečiai. Kai kurie domėjosi, kodėl mes čia atvažiuojame. O kai vienai moteriai pasakiau, kad čia radau sielos ramybę, ji mane tiesiog labai stipriai apsikabino. Ypatingas jausmas“, – tikina. 

Tik ar trys savaitės svetimos kultūros apsupty – ne per daug? „Iš vienos pusės, atrodė, kad ten jau apsigyvenome – laikas prabėgo taip greitai. Kita vertus, esu labai prieraiši – po tiek laiko jau norėjosi grįžti namo“, – sako Ieva. Sugrįžo netuščiomis: „Draugams parvežiau smilkalų. Ten jie natūralūs, labai skaniai kvepia. Draugėms – juodų akių pieštukų. Jie tokie pat, kaip pas mus, tik tikima, kad teikia apsaugą. Sau įsigijau ir tų lipdukų ant kaktos – gal kada panaudosiu.“

Grįžusi į Lietuvą I.Zasimauskaitė tikina besijaučianti laimingesnė nei bet kada anksčiau. O ir Marius jaučiasi taip pat. Sužadėtinių pora nori kuo greičiau susituokti: „Indija mus ypatingai suartino. Panorome kuo greičiau susituokti. Anksčiau galvojome vestuves kelti vasarą, gal dar kitą... O dabar norime tai padaryti kuo greičiau. Kasdien Mariuje randu naujų, vis gražesnių savybių. Jis kasdien auga, tampa vis nuoširdesnis, rūpestingesnis. Apie jį galėčiau kalbėti labai ilgai. Jis – ypatingas žmogus.“