„Dirbti reikia protingai. O jeigu dar ir darniai, kaip vienas kumštis, tuomet karavanas važiuoja ir niekas jo nesustabdys. Net kalėdinis chaosas mūsų negąsdina“, – šypsosi Jūratė Afanasjeva, dešimt metų dirbanti įmonėje „Maxima“ ir sėkmingai kopianti karjeros laiptais.
Į darbą vienoje Kauno „Maximos“ parduotuvių J.Afanasjeva atėjo po motinystės atostogų, paauginusi dvi dukras. Dešimt metų su šeima gyvenusi Amerikoje, gimus pirmajai dukrai, kuriai dabar jau 14-a, grįžo į Lietuvą.
„Gimtinėje dar nebuvau dirbusi jokio darbo, todėl į šią įmonę atėjau šiek tiek nedrąsiai, bet su amerikietiška šypsena, – juokiasi Jūratė. – Sekėsi gerai, mane priėmė dirbti vadybininke, o jau po trejų metų tapau parduotuvės direktorės pavaduotoja.“
Moteris įsitikinusi, kad siekti tikslų jai padėjo optimizmas ir užsispyrimas. „Šiems metams buvau sau išsikėlusi užduotį viskam sakyti „taip“! Turbūt tai padėjo kopiant karjeros laiptais ir asmeniniame gyvenime. Su šiuo nusiteikimu man pradėjo daug geriau sektis, todėl visiems labai rekomenduoju pabandyti: sakykite galimybėms „taip“, net jei jos iš pradžių ir kelia baimių“, – ragina ji.
Prieš mažiau nei pusmetį J.Afanasjeva tapo vienos Kauno „Maximos“ parduotuvių direktore, taigi, galima sakyti, kad optimistiškas požiūris jai išties padeda siekti tikslų.
„Šias pareigas einu dar neilgai, bet jaučiuosi labai gerai ir tikiu, kad viskas seksis. Kolektyvas mane priėmė labai šiltai, gal todėl, kad esu komandos žmogus, puikiai jaučiuosi dirbdama būtent su kolektyvu“, – patikina.
Jūratė su darbuotojais visada stengiasi rasti draugišką ryšį, o matydama, kad kuriam nors diena sunkesnė, nevengia pasikviesti arbatos ir pasikalbėti. Neabejoja, kad paprastas žmogiškas ryšys komandoje – itin svarbus ir vadovas to neturėtų pamiršti.
„Laikausi taisyklės, kurią kartoju ir savo darbuotojams: kol dirbsime kaip vienas kumštis, tol viskas bus gerai. Stengiuosi motyvuoti žmones, su jais kalbėtis. Noriu, kad visi jaustumės savi, galėtume išsakyti savo problemas ir lūkesčius, bendrauti atvirai. Nors esu vadovė, nesėdžiu kabinete užsidariusi, nes džiugūs rezultatai būna tada, kai žmonės gerai dirba, todėl svarbiausia mano užduotis – geri darbuotojai.“
Šventėms, apie kokias svajoja
Jūratė pasakoja, kad parduotuvė jau gyvena šventinio laikotarpio aktualijomis, kolektyvas dirba pasiraitojęs rankoves ir negailėdamas jėgų.
„Jau pradėjome ruoštis Kalėdoms, gauname daugybę šventinių prekių. Pradarome vieną kitą dėžutę ir aikčiojame: koks grožis! Parduotuvės prisipildo kalėdinės dvasios, o visi tie šventiniai dalykai tokie mieli ir keliantys šypseną, kad, nepaisant su šiuo laikotarpiu prasidėjusio darbinio chaoso, šis laikas yra magiškas. Tikiu savo komanda ir neabejoju, kad mums viskas pavyks, pirkėjai nieko nepritrūks – norisi, kad jų šventės būtų tokios, apie kokias svajoja.“
Parduotuvės vadovė įsitikinusi, kad žiemos šventėms turi nestigti blizgesio, malonių kvapų, muzikos: „Norisi, kad žmonės vos užėję į parduotuvę pajustų, jog šventės jau visai čia pat, todėl dirbame, kad šis įspūdis lydėtų visu šiuo laikotarpiu. Puošiame dekoracijomis, išstatome kuo daugiau šventinės atributikos – Kalėdos tarsi pasitinka kiekvieną pas mus atėjusį.“
Direktorė pasakoja, kad galvoje nuolat sukasi įvairios mintys apie esamus ir būsimus užsakymus, kad tik parduotuvėje nepristigtų nieko, kas žmonėms asocijuojasi su šventėmis, be ko jie neįsivaizduoja šventinio stalo ar Kalėdų ryto.
„Mąstome kelis žingsnius į priekį, nes ne laikas galvoti, kai lentyna jau tuščia, – juokiasi ji. – Saldainiai, karštas vynas, aguonos, pyragai, dovanos, dekoracijos... Visko tiek daug, ir visko norisi! Juk todėl ir vadinasi didžiosios metų šventės – tai proga susikurti stebuklą, kurio vėl teks laukti net metus. Mums didelis džiaugsmas tapti dalele šio stebuklo kūrėjų!“
Jūratė pasakoja, kad planuoja su kolektyvu pasidžiaugti Kalėdomis susirinkę prie miesto eglutės, draugiškai bendraudami išgerti arbatos ar suvalgyti vaflių, – juk sakoma, kad reikia mokėti ir sunkiai dirbti, ir gerai ilsėtis.
„Jeigu tiek stengiamės, kad kiti pajustų šventinę dvasią, turime ir patys jos turėti, būti pilnomis širdimis to jausmo“, – šypsosi J.Afanasjeva.