Iš kur atėjome ir kaip pasikeitėme

Pasak dešimtąjį dešimtmetį tyrinėjančio Manto Pelakausko, daiktai to laikotarpio Lietuvoje buvo labai vertinami, saugomi ir kaupiami / Gabrielės Kutkevičiūtės nuotrauka
Pasak dešimtąjį dešimtmetį tyrinėjančio Manto Pelakausko, daiktai to laikotarpio Lietuvoje buvo labai vertinami, saugomi ir kaupiami / Gabrielės Kutkevičiūtės nuotrauka
JŪRATĖ RAŽKOVSKYTĖ
Šaltinis: Žmonės
2020-11-04 13:04
AA

Komunikacijos specialistas, vienas iš MO muziejaus parodos „Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“ kuratorių Mantas PELAKAUSKAS (34) sako, kad vis dažniau ir pačiais įvairiausiais rakursais prisimename praėjusio amžiaus dešimtąjį dešimtmetį, kurį visi įpratę ne visai taisyklingai vadinti devyniasdešimtaisiais. Būtent tas laikas formavo šiandieninę šalį, žmones, madas ir žiniasklaidą...

Galėtumėte apibūdinti to laikotarpio paveikslą: žmonių gyvenimą, namus, pomėgius?

Vieni prisimena mažus pilką kasdienybę paįvairindavusius stebuklus – importinius šokoladus, kurių pakuotėje galėjai rasti paslėptų dolerių, ar kavą, Gariūnuose pirktus treningus ir magnetofonus, piratinius filmus nuomojančius punktus. Kiti mena komiškus įpročius: tuščių alaus skardinių kolekcionavimą ar tikrą antausį Italijos kulinariniam paveldui – makaronus su pienu. Prisiminti įdomu, pagaliau nebėra gėda, smagu matyti, iš kur atėjome ir kaip pasikeitėme.

Eiti į svečius kokiais 1994 metais galėjai iš anksto nepranešęs ir net iki galo nebūdamas tikras, ar kas nors namuose yra. Durys prasiverdavo gražiai sugrojus „Karmen“ ir – tik šiek tiek, mat jas saugojo specialios grandinėlės, kurios it kokios pilies vartų grandinės garantavo šiokį tokį saugumą tais neramiais laikais. Į vidų žmogus buvo kviečiamas svetingai, mandagiai pasiūloma nesiauti, bet visada nusiaunama, nes – gražu pas jus.

„Gražu“ skiriasi nuo dabartinio „gražu“ supratimo. Jeigu skaitydamas šį tekstą pakėlėte akis nuo žurnalo ir prieš save matote baltai dažytas sienas, natūralaus medžio grindis, nedaug daiktų, suderintas spalvas – sveikinu, jūsų butas šiandien standartiškai gražus. Ar apie tokius namus svajojome devyniasdešimtaisiais? Tikrai ne. Svajojome apie daiktų, baldų, detalių gausą – visko daug. Daug – gerai. Santykį su daiktais galime laikyti vienu iš to dešimtmečio simbolių. Daiktai reiškė gerovę. Daiktai reiškė statusą. Daiktai tapo kelionių įrodymais, pasaulio pažinimo simboliais: virtuvėje ant spintelės sukrauta tuščių alaus ir limonado skardinių kolekcija rodė plačius ryšius su užsienio valstybėmis. Atėję iš pilko, niūraus ir vienodo sovietmečio norėjome išsiskirti, suasmeninti erdves. Net autobusų vairuotojai išpuošdavo priekinį langą įvairiais vimpelais ar kitomis dekoracijomis. O plakatais nukabintos sienos geriau nei išmaniausias dabartinis feisbuko algoritmas aiškiai piešė kambario savininko portretą: kuo domisi, kokiai subkultūrai ir socialiniam sluoksniui priklauso.