Iš kvepalų istorijos

Nuo tos dienos, kai žmogus pirmą kartą pajuto magišką aromatų galią, prabėgo ne vienas tūkstantmetis. Spėjama, kad kvepalų istorija prasidėjo senovės Mesopotamijoje ir Egipte (daugiau kaip prieš 4 tūkst. metų) nuo magiškų ritualų, kurių metu buvo deginami sakai, dervos, įvairių augalų sultys ir šakelės.

Gilioje senovėje egiptiečiai maišė ir įvairius kvapius kūno tepalus bei balzamus, sukūrė tuo metu labiausiai išgarsėjusius kvepalus kyphi, kurių pagrindą sudarė net šešiolika augalinių sudedamųjų dalių (miros, kadagių uogos, ferulos sėklos, mastikinės pistacijos medžio derva ir riešutai, papiruso stiebai ir t. t.).

Šie kvapieji komponentai pirmiausia buvo sutrinami, persijojami, tada milteliai maišomi su vynu ir mišiniu, išvirtu iš medaus bei įvairių spygliuočių medžių sakų. Be abejo, tais laikais egiptiečiai nebuvo vieninteliai, atradę kvapų pasaulį. Žinoma, kad senovės graikai įvairiems riebalų pagrindu pagamintiems kvapiesiems mišiniams, smilkalams priskirdavo dievišką galią (iškvepinti mirusiųjų kūnai buvo laidojami kartu su asmeniniais daiktais, tarp kurių būtinai buvo įdedama ir kvepalų dėžutė).

Senovės Romos gyventojai dėl įvairių kvapių mišinių buvo tiesiog pamišę: jais gydė įvairias ligas, kvepino savo augintinius, o savo kūną jais trindavo net tris kartus per dieną. Kvapios maudynės, meilės žaidimai šiame krašte užimdavo didžiąją laisvo laiko dalį.

Žlugus Romos imperijai, kvepalai kuriam laikui tapo tuštybės sinonimu, o XII amžiuje (prasidėjus prekybiniams mainams) jie vėl susigrąžino aukso vertę. Rytų ir Vakarų šalių gyventojams pagaliau atėjo laikas išbandyti aromatinguosius vandenis, sukurtus iš etilo alkoholio ir kvapiųjų aliejų.

Ar žinote, kad ...

Viduramžiais didikai namus ir save nuo maro bei kitų epidemijų saugojo vadinamaisiais pomanderiais. Tai – metaliniai ažūriniai rutuliai, pripildyti muskusų, ambrų, kvapiųjų aliejų, dervų, medaus ir vyno mišinio.

Itrai – seniausi kvepalai pasaulyje

Pasak kvapų žinovų, būtent senovės Persijos dvarų gražuolių išrastus itrus (dar vadinami atarais) reikia vadinti tikraisiais kvepalais, parfumerijos perlais, o šiuolaikiškus kvepalus – kvapiais cheminiais junginiais.

Itrai, priešingai nei šiuolaikiški kvepalai, nėra maišomi – jie išgaunami milžiniškuose molio induose distiliuojant dažnai į jau išdistiliuotą santalų aliejų kvapiąsias įvairių augalų dalis (žiedus, lapus, žieves, šaknis ir kt.). Kartais atarai kuriami ir kitokiu būdu, t. y. molio inde arba vario katile lėtai distiliuojant gėles kartu su santalų milteliais ir drožlėmis. Šis ypatingas procesas trunka nuo trijų mėnesių iki dvejų metų, jo metu gimdavo ir tebegimsta kvapą gniaužiantys aromatai. Saldūs it medus, lengvi lyg ryto rasa, aitrūs kaip laužo dūmai, svaiginantys kaip švelnus rožinis vynas, karšti kaip deginantis dykumų smėlis...

Šiandien svaiginančius itrų kvapus galite užuosti lankydamasi Indijoje, Japonijoje, Tailande ir... užsukusi į mūsų šalyje garsėjančius „Kvapų namus“.

Ar žinote, kad ...

Santalo aromatas laikomas visų aromatų kvintesencija. Pasak kvapų žinovų, geros kokybės santalų aliejus kvepia lyg balta spalva. Jis itin tolerantiškai saugo ir puoselėja visus pasaulio kvapus.

Kvapniu šydu apgaubtas Grasas

Šis Prancūzijos miestas nuo senų senovės pripažintas pasaulio parfumerijos sostine. Ir šiandien būtent čia pagaminama didžioji dalis kvapniųjų aliejų, kurie naudojami kuriant daugelį prancūziškų kvepalų. Kvapų sostinės titulas Graso miestui suteiktas dar XVII amžiuje. Tais laikais čia klestėjo kvapių pirštinių ir muilų parduotuvėlės, itin dėmesingai buvo tobulinami kvapų distiliavimo įrenginiai. Sparčiai kūrėsi ir didieji kvepalų fabrikai („Lantier“, „Chiris“, „Roure Betrand Dupont“, „Sozio“ ir kt.).

XIX amžiuje Graso miestą gaubė ypač tiršti kvapų debesys. Daugelis šio miesto gyventojų nuo ryto iki vakaro plušo apelsinmedžių ir jazminų giraitėse, rožių ir tuberozų laukuose, o patyrę parfumeriai milžiniškais kiekiais kūrė ypatingus aromatus, tuoj pat iškeliaujančius už Graso ribų. Čia sparčiai kilo kvepalų fabrikai, eteriniai aliejai iš augalų jau buvo ne tik distiliuojami, bet ir išgaunami kaitinant juos vandens voniose.

XX amžiaus išvakarėse Graso parfumeriai savo patirtį perdavė Paryžiuje veikusių atskirų kvepalų fabrikėlių darbuotojams – šis miestas tapo pagrindiniu kvepalų gamybos centru. Tiesa, čia suklestėjo sintetiniai aromatai, o Grase ir toliau kilo tiršti dūmai iš sparčiai modernėjančių eterinių aliejų distiliavimo aparatų.

Šiandien Grasas ir toliau didžiuojasi jį supančiomis milžiniškomis kvapiųjų augalų plantacijomis, moderniausiomis pasaulyje kvapų distiliavimo laboratorijomis (čia itin profesionaliai senieji kvapų atradimo metodai derinami su šiuolaikiškais), mokslinių tyrimų centru, turtinga itin brangia parfumerijos biblioteka.

Ar žinote, kad ...

Nuo 1989 metų Grase veikia tarptautinis parfumerijos muziejus (Musee International de la Parfumerie), kuriame eksponuojama itin gausi labai puošnių seniausių kvepalų buteliukų kolekcija, supažindinanti su kvepalų kūrimo procesu.

Garsusis Kelno vanduo „Eau de Cologne“

Šis gaivus milijonų pasaulio žmonių uosles pavergęs skystis buvo sukurtas XVIII amžiuje iš spirito ir apelsinų žiedų, rozmarinų, bergamočių ir citrinų kvapiųjų aliejų. Kad ir kaip būtų keista, jo autorius – ne vokietis, o italas Gianas Maria Farina.

Kvepalų istorija byloja, kad šis Kelne smulkmenų parduotuvėlę turėjęs žmogus garsiojo kvapiojo vandens receptą iškaulijo iš XIV amžiuje Florencijoje veikusio vienuolyno vyriausiosios. Jį kiek patobulinęs, G. M. Farina sumaišė kelniečiams žadą atėmusį kvapųjį skystį skambiu pavadinimu „Nuostabusis vanduo“.

Kiek vėliau, atsižvelgdamas į miestiečių norus, šį kvapų šedevrą autorius pervadino „Kelno vandeniu“ ir pasiūlė jį naudoti ne tik kūnui kvepinti: jo lašinti ant cukraus, į vyną, naudoti burnai skalauti, žaizdoms gydyti, maudynėms. Per Europą drebinusį vadinamąjį Septynerių metų karą (1756–1763) apie universalųjį „Kelno vandenį“ prancūzų, portugalų, švedų, anglų, rusų ir kitų Europos valstybių kariai garsą paskleidė po visą pasaulį.

Tada įvairiose šalyse ėmė rastis žmonių, pradėjusių kurti kažką panašaus į garsųjį „Kelno vandenį“ ir populiarinti jau su etilo spiritu gaminamus kvepalus.

Žymiausi XX amžiaus aromatai

XX a. pradžioje Prancūzijos kvapų kūrėjai pasaulyje buvo pripažinti profesionaliausiais parfumeriais „nosimis“, suuodžiančiais devynias galybes subtiliausių aromatų. Jie itin rūpinosi ne tik kvepalų kokybe, bet ir prekės pateikimu, t. y. flakonu, įpakavimu, reklama. Taigi nieko keista, kad pasaulis netruko sulaukti kvapą gniaužiančių aromatų, kuriais dieną galima pradėti jau daugiau kaip šimtą metų. Elegantiškieji CHANEL „Chanel No 5“ (1921 m.). Tai garsiausi žymaus parfumerio Ernesto Beaux ir dizainerės Coco Chanel sukurti kvepalai gėlinių-aldehidinių kvepalų grupėje. Šie kvepalai unikalūs tuo, kad juose itin meistriškai natūralūs augalų aromatai suderinami su stipriomis anuomet dar paslapties šydu gaubtomis sintetinėmis medžiagomis aldehidais.

Solidieji GUERLAIN „Jicky“ (1889 m.). Šie kvepalai – žymiausio XIX amžiaus pabaigos parfumerio Pierre‘o Francois Pascalio Guerlaino kūrinys. Gimęs nemėgdžiojant gamtos kvapų, neišskiriant gėlių puokštės į atskirus elementus, derinant gyvūninės kilmės cibeto kvapą su tokiais sintetiniais komponentais kaip linolis, vanilinas, kumarinas. „Jicky“ – pirmasis pasaulyje vyriškas aromatas, unikalus itin sodriu gėlių aromatu ir solidžiu stačiakampiu flakonu.

Geidulingieji GUERLAIN „Shalimar“. Tai vieni pirmųjų rytietiškų kvepalų, iki 2001 metų rinkoje išsilaikiusių autentiškame flakone. Šiam aromatui žavesio teikia unikalūs vanilės ir balzamo atspalviai.

Mistiniai JEAN PATOU „Joy“. Šis aromatas – garsaus to meto dizainerio dovana moterims, neišgalinčioms puoštis aukštosios mados apdarais. Šių brangiausių ir prabangiausių pasaulyje kvepalų pagrindas – rečiausios rūšies jazminų ir geriausių rūšių Graso rožių kvapų kompozicija.

Universalieji ESTEE LAUDER „Youth Dew“. Pirmieji amerikietiški kvepalai, tinkami dienai ir vakarui. Gana sunkūs, tačiau pripažinti ir europiečių. Daugiau kaip prieš penkias dešimtis metų „Youth Dew“ pasaulį nustebino ne tik ypatingu aromatu, bet ir flakonėlyje įtaisytu pulverizatoriumi.

Ar žinote, kad ...

• • Senovės Egipte kvapieji skysčiai ir tepalai buvo saugomi alebastrinėse vazose arba puodeliuose be ąselių. Senovės Romos gyventojai kvepalus laikė jų pačių išrasto pūsto stiklo induose.

• • 1656 m. aromatų sostinėje Venecijoje buvo įkurta kvapių pirštinių siuvėjų ir parfumerių korporacija, iškėlusi sau ypatingą uždavinį: sukurti kuo daugiau malonų aromatą skleidžiančių natūralios odos pirštinių.

• • Prancūzijos imperatorius Napoleonas Bonapartas kvapiuoju vandeniu „Eau de Cologne“ šlakstydavosi net kovos lauke. Be to, kasdien juo stiprindavo organizmą, t. y. kelis lašus šio skysčio užlašindavo ant cukraus gabalėlio ir saldindavo juo rytinį gėrimą. Per mėnesį Napoleonas Bonapartas sunaudodavo net iki šešiasdešimties flakonų kvapaus skyčio „Eau de Cologne“.

• • 1868 m. buvo sukurtas pirmasis sintetinis aromatas, pavadintas kumarinu (kvepėjo šviežiai nupjauta žole). Po dvidešimties metų buvo išrasti natūralių muskusų, vanilės ir žibuoklių kvapų cheminiai analogai.

• • Eterinių aliejų distiliacijos proceso išradėju laikomas arabų gydytojas, alchemikas, filosofas Avicena. Šis žmogus savo kurtu įrenginiu pirmiausia išgavo eterinį rožių aliejų.

• • 1870 m. Rašytojas ir astronomas B. Savarinas išrado pulverizatorių, kuris netrukus buvo pastebėtas ir palankiai įvertintas garsiausių XIX amžiaus kvepalų kūrėjų.

• • XX amžiaus šeštajame dešimtmetyje vyriškų kvepalų buvo sukurta gerokai daugiau nei moteriškų, o septintajame dešimtmetyje jau buvo galima kvepintis kvepalais iš „pret-a-porter de lux“ linijos.