Iš Londono mados savaitės grįžusi dizainerė Dovilė Šopytė: „Trendai“ niekada nebuvo mūsų tikslas“

Praėjusią jūsų kolekciją – skirtą šiam šaltajam sezonui – įkvėpė apšerkšniję žiemos rytai Lietuvoje. O kur ieškojote įkvėpimo kurdama kitų metų šiltojo sezono kolekciją?

Kurdama šią kolekciją daug galvojau apie šiuolaikinį žmogų, didžiuosius pasaulio miestus, gamtą bei žmonių atšalimą vienas kito atžvilgiu. Besaikis vartojimas ir švaistymas yra šiuolaikinio žmogaus kasdienybė. Dangoraižiai, miestų blizgesys bei plačios galimybės mus svaigina, tačiau ar pakankamai galvojame apie jų daromą žalą? Ar nėra taip, jog mes patys save po truputį naikiname? Pradedant smogu miestuose, baigiant klimato kaita. Tai – šalutinis mūsų patogumo poveikis.

Daugiau galvokime apie gamtą, ypač miškus, juk jiems esame skolingi už galimybę kvėpuoti. Kadangi skolas reikia grąžinti, nusprendėme prisidėti prie medžių atsodinimo – pasodiname po vieną medį už kiekvieną nupirktą mūsų rūbą. Visi kartu galėtume pamėginti sutaisyti kas sugadinta, užuot toliau naikindami dar nesugriautus dalykus. Ir nesvarbu, ar tai mados industrija, ūkininkystė ar tiesiog šiukšlių rūšiavimas – mes visi esame atsakingi.

Šiuo metu ant podiumo karaliauja neoninės spalvos, logotipai ir žėrintys žvyneliai. Kaip į mados pasaulį įsipaišo jūsų minimalistiniai darbai?

Trendai niekada nebuvo mūsų tikslas. Siekiu, kad mūsų sukneles moterys mielai dėvėtų ir dabar, ir po kelių metų. Nenoriu, kad po sezono jos nugultų spintos gilumoje ar šiukšlių dėžėje. Kuriu moterims, kurios yra atsakingos ir sąmoningos.

Jau ne vienus metus nebegyvenate Lietuvoje, tačiau gimtinės toli gražu nepamirštate – kodėl jums taip svarbu pabrėžti savo šaknis?

Aš labai myliu Lietuvą ir didžiuojuosi būdama lietuvė. Čia stengiuosi grįžti bent kartą per porą mėnesių. Lietuva visada yra mano širdyje ir mintyse, todėl manau, kad yra natūralu, jog kartais tai atsispindi ir kūryboje.

Mūsų šalis gal ir neturi gilių mados tradicijų, tačiau šiuolaikinės lietuvaitės stiliumi tikrai neatsilieka nuo didžiausių pasaulio miestų stileivų.

O kaip jūs atsidūrėte Ispanijoje?

Su savo vyru Gediminu susipažinau Italijoje, slidinėjimo kurorte. Susižavėję vienas kitu ir Italija nusprendėme pasilikti šioje šalyje. Kurį laiką dirbau padavėja vietinėje šeimos kavinėje, bet po metų supratome, kad Italijoje įsitvirtinti bus ganėtinai sunku ir brangu, todėl pasirinkome Ispaniją – čia žiemos tokios pat šiltos.

Tradicinės emigrantų duonos neteko ragauti – gal dėl to, jog nevažiavome čia užsidirbti. Važiavome vedami smalsumo pažinti kitas kultūras bei trokšdami kuo daugiau saulės. Dabar pasaulis yra labai mažas ir lengvai pasiekiamas, pora valandų – ir tu jau kitame Europos krašte. Ne taip, kaip buvo mūsų tėvų laikais, dabar gali laisvai pasirinkti šalį, kurioje nori gyventi. Džiaugiuosi, kad mano vaikai turi galimybę eiti į tarptautinę mokyklą, kurioje mokosi daug kitataučių: jie gali pažinti vieni kitus ne tik kaip asmenybes, bet ir kaip skirtingų kultūrų atstovus. Esu laiminga, jog mūsų vaikai auga pasaulietiški ir laisvi žmonės.

„Shopyte“ – tai šeimos verslas, į kurį įtraukėte ir vyrą, ir mamą. Kokie iššūkiai kyla dirbant su artimaisiais? Kaip pasakyti mylimam žmogui, kad nepritariate vienai ar kitai idėjai?

Dirbti su artimu žmogumi yra labai sunku, dažnai mūsų nuomonės išsiskiria. Jei susipykstame darbe, namuose tai atsispindi. Ir atvirkščiai – kartais iš namų problemas atsinešame į darbus. Būna abiem su vyru sunku nusileisti, bet suprantame, jog abu norime tik geriausio.

Ši Londono mados savaitė – jau antra iš eilės. Toks produktyvumas reikalauja nemažai jėgų ir laiko – ar dar lieka jo pomėgiams, kelionėms, bent tapybai, kurią taip mėgstate?

Mados savaitės reikalauja labai daug darbo, turime paruošti ne tik komercinę, bet ir podiuminę kolekciją, bandome tai suderinti tarpusavyje, o tai atima daug jėgų. Darbas tampa namais, o namai – darbo vieta, todėl tokiais laikotarpiais vienintelis hobis, kurį turiu, – siuvimas.

Kuriate socialiai atsakingą madą – kodėl einate tuo sudėtingesniu ir brangiau kainuojančiu keliu?

Mados industrija – viena iš labiausiai teršiančių aplinką. Todėl mes norime bent kažkiek prisidėti prie teigiamų pokyčių: kreipiamės į audinių tiekėjus, kurie atsakingai renkasi savo žaliavas, siuvame ten, kur neišnaudojami darbuotojai, pakavimui naudojame perdirbtą popierių, o už taršą, padaromą transportuojant prekes, mokame papildomą mokestį, kad išnaikintume po savęs paliktą žymę. Nuolatos domimės ir ieškome būdų, kaip kuo mažiau teršti aplinką. Taip, tai yra sunkesnis kelias, bet tikiu, kad teisingesnis. „Shopyte“ – mano gyvenimo dalis, aš ja tikiu ir negalėčiau be jos. Kūryba man – didžiausias malonumas, tad nesvarbu tai atneša pakankamai pajamų ar ne.

Londone jūsų podiumu žengė Madeline Stuart – pirma Dauno sindromą turinti mergina pasaulyje, prasimušusi į mados žurnalų viršelius, Niujorko ir Londono mados savaites. Kodėl savo kolekcijai pristatyti pasirinkote būtent ją? specifiniai darbo ypatumai, ruošiantis madų šou su žmogumi, turinčiu specialiųjų poreikių?

Tiesa sakant, jos komanda mus susirado pati – dėl to esame be galo laimingi. Kai mums pranešė, kad Madeline norėtų dalyvauti mūsų kolekcijos pristatyme, labai apsidžiaugėme. Juk tai supermodelis, kuri taip puikiai įsipaišo į bendrą pasirodymo idėją! Šiek tiek jaudinausi dėl to, kaip mums seksis dirbti kartu, bet susipažinus supratau, kad nerimavau be reikalo. Ji – tikra profesonalė ir be galo miela asmenybė.

Pažintis su Madeline buvo nuostabi patirtis ir viliuosi, jog tai ne paskutinis kartas. Su jos mama jau pradėjome kalbėti apie bendrus darbus ateityje. Susitikimas su ja išties atnešė daug gėrio!

Dar neseniai ant podiumo nebuvo vietos ne tik tokiems modeliams kaip Madeline, bet ir apkūnesnėms merginoms, o kai kuriuose mados namuose – ne baltaodėms. Konservatyvieji mados kūrėjai ir gerbėjai į atėjusius pokyčius žvelgia skeptiškai ar net niekinančiai – kaip manote, kiek laiko prireiks, kol visuomenė taps atviresnė kitokiems nei jie?

Manau, kad visuomenė jau darosi vis tolerantiškesnė. Jau dabar galime pamatyti nestandartinių modelių ant podiumo ar žurnalų viršelių. Mes visi tokie skirtingi, o dizaineris ir turi gebėti kurti įvairiems žmonėms. 90/60/90 – tai tik iliuzija ir klaidinga siekiamybė, kuri, labai tikiuosi, jau tapo atgyvena. Juk sąmoningas žmogus neskirsto kitų pagal kategorijas.

Kaip manote, mada gali pakeisti pasaulį?

Mada visada atspindėjo ir atspindės pasaulio aktualijas. Per madą galima kalbėti apie opiausias visuomenės problemas ir atkreipti žmonių dėmesį. Tai galima padaryti labai subtiliai arba šokiruojančiai. Tikrasis grožis – daryti gera. Todėl, manau, mada tikrai gali pakeisti pasaulį.