Iš močiute tapusios Irenos Starošaitės – neeilinė dovana anūkui Herkui: „Idėja kilo Žilvinui, o aš iškart pritariau“
Atlikėjos Irenos Starošaitės gyvenime – ypatingas etapas. Neseniai močiute tapusi dainininkė neslepia: anūko gimimas atnešė tiek jausmų, kad jie natūraliai sugulė į naują kūrinį. Daina, skirta ką tik gimusiam mažyliui, tapo ne tik muzikiniu sveikinimu, bet ir meilės laišku.
Rytai su šypsena ir bučiniu į telefoną
Paklausta, ar pasikeitė kasdienybė, Irena šypsosi – iš esmės viskas teka sava vaga, tačiau rytai įgavo naują ritualą.
„Kol kas niekas nepasikeitė, tik rytas prasideda nuo žvilgtelėjimo į bendrą šeimos pokalbių grupę, kur jaunimas deda anūko nuotraukas. Tai ryto pradžia su šypsena ir bučiniu į telefoną“, – juokiasi ji.
Nors anūką norėtų matyti kuo dažniau, Irena gerbia sūnaus ir marčios pasirinkimą patiems kurti ryšį su vaiku.
„Nelabai dažnai matomės, nes jaunimas labai savarankiškas. Jie patys džiaugiasi tėvyste ir nenori, kad kažkas maišytų ar patarinėtų. Nori patys kurti santykį su vaiku, pripratinti jį prie tėvų, o ne prie močiutės“, – šypsosi Irena.
Džiaugsmo ašaros ir lemtingas vaizdo skambutis
Būsimo anūko laukimas atlikėjos širdį pripildė džiaugsmu.
„Atrodo, lyg diena prašviesėjo, kai pranešė, kad laukiasi. Nebuvo svarbu, ar berniukas, ar mergaitė – tiesiog laukiau žmogeliuko pasaulyje. Mūsų kraujo dalelytės“, – prisimena ji.
Žinia apie gimimą ją pasiekė ypatingu momentu – ruošiantis „M.A.M.A“ apdovanojimams pas dizainerį Juozą Statkevičių.
„Ruošiausi apdovanojimams ir staiga gavau vaizdo skambutį – Herkus ką tik buvo gimęs. Džiaugsmo ašaros tiesiog pačios byrėjo“, – atvirauja atlikėja.
Irena neslepia – močiutės vaidmuo kitoks nei mamos.
„Nėra pastovios atsakomybės. Atsiranda visiškai besąlyginė meilė, kad ir kas bebūtų. Dar jo nebuvo, o jis jau buvo mylimas“, – sako ji.
Pirmasis susitikimas su mažyliu taip pat įsirėžė atmintin.
„Kai jau grįžo namo, atvažiavome aplankyti. Toks mažas mažas kleckas ant rankų“, – su šiluma prisimena Irena.
Šiandien ji sako besijaučianti kaip dainoje – „ant sparnų“.
„Esu ant žemo starto. Jei tik paskambintų ir pasakytų: „Atvaryk, reikia tavęs“ – iškart lėkčiau“, – juokiasi močiutė.
Daina, gimusi iš meilės
„Idėja sukurti anūkui dainą kilo Žilvinui, o aš iškart pritariau“, – pasakoja Irena.
Melodija jau buvo sukurta anksčiau ir skirta kitai dainai, tačiau kartu jie pajuto – ji per daug jautri, kad būtų panaudota kitur.
„Pamatėme, kad toji melodija labai tiktų šiai dainai. Tekstą parašiau jau anūkui gimus, perdavėme nuotaikas ir jausmus prodiuseriui, kuris išpildė visus orkestruotės pageidavimus“, – pasakoja ji.
Beje, tai ne pirmas muzikinis kūrinys šeimos atžalai. Gimus sūnui Vakariui, Irena jam buvo parašiusi lopšinę – tuomet gimė melodija, o tekstą sukūrė V.Sagaitytė. Šįkart viskas apsivertė: žodžiai gimė Irenai, o melodija – bendromis jėgomis.
„Nors jis dar visai mažas, bet jau dovanoja mums šypsenas. Greičiausiai nevalingai, bet vis šypsosi. Net nežinodama apie tai parašiau dainoje, o jis, atrodo, tai ir įgyvendina“, – šypsosi ji.
Vertybės – paprastos, bet svarbiausios
Paklausta, kokias vertybes labiausiai norėtų perduoti anūkui, Irena nedvejoja: „Gerumą, toleranciją, meilę gyvenimui.“
Apie santykius su sūnumi ir marčia ji kalba su ypatinga šiluma: „Iš savo pusės jaučiuosi labai laiminga – jie abu labai draugiški. Abu labai myliu, lyg abu būtų mano vaikai. Mano širdyje yra vietos ir Gabrielei.“
Anūko gimimas Irenai tapo dar vienu priminimu, kad gyvenime svarbiausia – šeima, meilė ir buvimas šalia. O muzika, kaip ir visada, tapo jautriausiu būdu tai išreikšti.
Daina galite klausyti čia: