Galerininkė Kristina MIZGIRYTĖ (34) savo gyvenimo istorijos neįsivaizduoja be gimtosios Nidos, studijų metų Bolonijoje ir Vilniaus senamiesčio, su kuriuo savarankiškai susipažino dar paauglystėje ir kuriame šiandien su šeima įsikūrė istoriniame name. Medinės XVII amžiaus jo sijos, glotniai nudailintos prabėgusio laiko, primena Nidos paplūdimiuose bangų nuskalautus pagaliukus.
Užaugote aplinkoje, kurioje visur viešpatavo gintaras: ir tėvų, Virginijos ir Kazimiero Mizgirių, namai Nidoje bei Vilniuje, ir jų įkurtos galerijos garsėja Baltijos jūros radiniais, tačiau pačios namuose tokios kolekcijos nematyti...
Smėlis, pušys ir vanduo – štai kas mane nuolat supo ir ko labiausiai pasiilgstu, jei savaitę kitą to nematau, nejaučiu, negirdžiu ir neužuodžiu. Kai kas nors klausia, kur gyvenu, nesusimąstydama atsakau, kad Nidoje. Neįsivaizduoju, kad laiką nuo gegužės iki spalio galėčiau praleisti kur nors kitur. Užaugau ne tik tarp gintaro, bet ir tarp nuolat namuose besisvečiuojančių menininkų. Tokioje aplinkoje besiformuojantis žmogus paprastai arba palinksta į meną, arba jaučiasi juo persisotinęs ir darosi priešiškas.
Man pavyko išlaikyti aukso vidurį: gyvenimo kryptimi pasirinkau meną, tiksliau – skulptūrą ir juvelyriką, o su gintaru nusistačiau gana saikingą santykį. Visa tai susiformavo natūraliai, todėl šįmet jau dešimtmetį švenčianti galerija „AV17“ labiau žinoma ne kaip gintaro, o kaip skulptūros ir meno instaliacijų erdvė. Taigi ir naujuose namuose, kuriuose šeimininkaujame keturiese – sutuoktinis Gytis, metukų dar neturintis sūnus Vėjas, mūsų gauruotoji Kopa ir aš, – tarp geros dešimties skulptūrų gintaro menui vietos kol kas neatsirado. Mano akiratį praplėtė ir pasirinkti meno rinkodaros kryptį paskatino meno istorijos užsienyje: Bolonijoje supo Romos ir Florencijos muziejai, Londone – šiuolaikinės galerijos.