Iš perlų istorijos: kaip šie papuošalai tapo nepamainomu moters grožio akcentu
Moteris būtų ne moteris, jei retkarčiais negalvotų apie papuošalus. Kad ir kokius tekstus rašytume, ji vis tiek turės savo nuomonę. Todėl į nieką nepretenduojame. Tiesiog paplepėkime apie perlus, be jokių patarimų ir pamokymų.
Kodėl užkliuvo būtent perlai? Gal dėl to, kad juos įkyriai perša „Chanel“, kurios nekaltos fantazijos tampa mados įstatymais. O gal todėl, kad tai bene vienintelis papuošalas, kuris tinka visoms moterims nepriklausomai nuo ūgio, svorio, paso duomenų, banko sąskaitos. Ir nebūtina laukti vakaro, kad išsitrauktum mėgstamą vėrinuką. Antai Goldie Hawn stambių perlų karolius segi su maudymosi kostiumėliu, nesibaimindama, kad brangus daiktas gali „grįžti į pradžią“, kitaip sakant, nuskęsti.
Kažkur, ne Lietuvoje, yra gražus paprotys. Tėvai per gimtadienius ir Kalėdas dovanoja savo mažoms dukrelėms po vieną perlą (ir skubiai deda jį į saugią vietą). Kai mergaitės sulaukia pilnametystės, karoliukų jau būna tiek, kad pakanka geram vėriniui.
Agathos Christie romane „Paskelbta žmogžudystė“ platų dirbtinių perlų vėrinį kasdien nešioja kaimo senutė, ir tai nieko nestebina. Amo netenkama tik tada, kai pažiręs antkaklis atveria baisų randą, kuris ir tampa įrodymu, jog mieloji moteriškė yra žudikė. Tracy Chevalier bestseleryje „Mergina su perlo auskaru“ Vermeeris brangenybėmis puošia tarnaitę, tarsi tai būtų savaime suprantama. Galėtume priminti dar tuziną Christie (beje, visada segėjusios perlus) ar kitų autorių opusų, kurie įrodytų, kad perlai mėgsta ne tik gražias ir pasiturinčias moteris. Jie išvis nepripažįsta apribojimų. Na, nebent amžiaus cenzą, nors Velasquezo ir Bronzino portretų infantės puikuojasi perlais. Žinoma, pavyzdys nesektinas. Neduokdie jūsų atžala įtars, kad žirneliai turėtų būti saldūs, arba ims tikrinti, kaip jie atrodytų sukišti į nosį.
Kažkur, ne Lietuvoje, yra gražus paprotys. Tėvai per gimtadienius ir Kalėdas dovanoja savo mažoms dukrelėms po vieną perlą (ir skubiai deda jį į saugią vietą). Kai mergaitės sulaukia pilnametystės, karoliukų jau būna tiek, kad pakanka geram vėriniui. Idėja beveik geniali, kad ir kokiu kampu žiūrėtume. Ir išlaidos tarsi susmulkėja, ir daiktas įgauna vertę: tampa ne šiaip sau papuošalu, o relikvija, brandos metafora...
Teko matyti XX amžiaus pradžios karikatūrą: stovi fatališka madam, ištempusi gulbės kaklą, o iš nugaros pritykinęs vyrukas su didinamuoju stiklu tikrina, ar jos perlai autentiški. Sąmojis geras, bet kiek senstelėjęs. Šiais laikais dirbtinis vėrinys neturėtų nei piktinti, nei stebinti. Jei Jackie Kennedy daug metų nešiojo netikrus perlus, kuo mes blogesnės? Jei juos dabar reklamuoja „Chanel“, negi ignoruosime madą? Svarbiausia – turime pasirinkimo laisvę. Na, jei ne mes, tai bent garsios damos, kurių fotografijas žiūrint labai įdomu paspėlioti, tikri jų perlai, kultūriniai ar išvis plastikas. Pavyzdžiui, minėtosios po bangas nardančios Goldie Hawn: juk sakoma, kad sūrus ar chloruotas vanduo kenkia perlamutrui.
Galima įvardyti šimtą ir vieną priežastį, dėl ko vertinami perlai. Labiausiai jaudinanti – šių karoliukų prieraišumas: jie kaip naminis šunelis, kuriam mirtinai reikia kompanijos. Kuo rečiau jais puošiamės, tuo labiau jie blausiasi. Kadangi esame lyriškai nusiteikusios, prisiminkime dar vieną literatūros šedevrą. Yra nuostabi Carol Annos Duffy poema „Šildydama jos perlus“ (1987), kurios veiksmas nukeltas į XIX amžių. Kūrinio herojė, kambarinė, patarnauja poniai; viena iš jos prievolių – visą dieną segėti šeimininkės perlus ir tik vakarop juos perleisti savininkei. Aišku, anuomet ponios buvo lepios, galėjo ir pasiligoti nuo nepašildytų karolių, bet ne čia šuo pakastas. Jau tais laikais žmonės žinojo, kad geriausias būdas išsaugoti perlų grožį – be perstojo juos nešioti (ir, anot specialistų, drėkinti natūraliais kūno aliejais).
Tikri, gerai prižiūrimi perlai yra nemirtingi. Todėl apauga mitais. Tarkim, Elizabeth Taylor gali pasigirti, kad ilgą laiką nešiojo „La Peregrina“ – karvelio kiaušinio dydžio perlą, kuris kadaise buvo dovanotas „mėlynbarzdžio“ Henriko VIII dukrai (vėliau karalienei) Marijai. Tačiau tokių atvejų nedaug, istorines vertybes dažniausiai priglobia muziejai ir iždai. Todėl istoriją palikime ramybėje. Nors baisiai knieti prisiminti vieną jos epizodą.
Sunku įsivaizduoti straipsnį apie perlus, kuriame nebūtų linksniuojama karalienė Elžbieta I ir jos nepasotinama aistra perlamutriniams žirneliams. Barbora Radvilaitė niekur neminima, todėl mėginsime užpildyti spragą, juolab kad abi damos gali būti susijusios. Bala nematė jos brangenybių ir tualetų, kuriais piktinosi svečių kraštų diplomatai, sakydami, kad jų karalienės, palyginti su Barbora, atrodo kaip tarnaitės. Mus domina tik perlai, apie kuriuos Europoje sklandė legendos. Pakaktų paminėti vien gražuolės suknelę, išsiuvinėtą 900 žirnelių, ir gobtuvą, kuris tapo kone skiriamuoju Barboros ženklu. Yra versijų, kad pasimirus paskutiniam Jogailaičiui perlai buvo parduoti ir atsidūrė Elžbietos I rankose, vėliau keliavo per Anglijos monarchus… Kitos garsesnės LDK damos jų irgi neniekino. Sunku aptikti portretą, kuriame kokia nors Sapiegų, Oginskių, Zavišų, Pacų ar Pliaterių giminės moteris būtų be vėrinio (o kartais ir be žemiau talijos nukarusių kelių eilių karolių). Belieka mąsliai atsidusti: įdomu, kaip būtų atrodžiusi mūsų gimtinė, jei už tas puošmenas paklotas auksas kadaise būtų buvęs skirtas statyboms… Perlai visada buvo labai brangūs. Sako, romėnai, pardavę vieną žirnelį, apmokėdavo visą karo kampaniją…
Nuo to laiko niekas nebūtų pasikeitę, jei ne žvitrus japonų verslininkas Kokichi Mikimoto, kuris XX amžiaus pradžioje sumanė pats auginti perlus. Jį beveik galima vadinti žmonijos gelbėtoju. Elitinė prekė tapo įprastu daiktu, o tikrus perlus nuo kultūrinių dabar atskiria tik tas, kas žino, kiek jie kainavo. Natūralių kriauklių augintinių pasitaiko taip retai, kad apie juos nė kalbėti neverta. Iš trijų tonų geldelių (įsivaizduokite Gedimino kalną) geriausiu atveju išlukštenama pora žirnių. Tačiau nebraukime ašarų: kultivuoti perlai garbingai perėmė estafetę. Bent jau apaugo visais originalams skirtais prietarais.
Senovės indai ir graikai tikėjo, kad jei vestuvės bus be perlų, iš jaunavedžių nėra ko laukti: jiems brangakmenis reiškė turtus, ilgą, laimingą gyvenimą. Ir dabar daugelis prakutusių mergaičių prie altoriaus pageidauja būtent šių akmenėlių. Negi gaila? Tik prietarai kartais nepasiteisina. Antai princesė Diana, kai 1981 metais tekėjo už savojo Charleso, turbūt pasiekė rekordą: jos suknelė buvo apkibusi 10 000 perlų. O nesulaukė nei laimės, nei senatvės.
Kaip nepaminėsi, kad perlai neva neša sėkmę? Daiktinių įrodymų neturime, bet juos dažniausiai segi likimo nenuskriaustos moterys. Internete net esama galerijos „The Stars Wearing Pearls“, kurioje devynios galybės fotografijų (beveik galima išsigąsti, jog vengdama perlų prisišauksi nelaimę). Nors žvaigždė žvaigždei nelygu. Kažkada šia manija sirgo garsios Vienos kurtizanės; tai reiškė, kad jas išlaiko karaliai. Šiandien perlai kaip džinsai, jiems negalioja išskirtinumo pretenzijos. Ir Holivudo čiabuvės, drebančios, kad kažkas nusipirks panašią suknelę, ramiai reaguoja į perlų siūlais apkibusias konkurentes. Ką darysi, tai must have, – visoms reikia.
Dar manoma, kad perlai kažkaip siejasi su protu (senovės kinų idėja). Lyg ir daug laiko praėjo, bet atgarsių esama. Visos geležinės ledi segi jų vėrinius: Dalia Grybauskaitė, Vaira Vykė-Freiberga, Margaret Thatcher, Hillary Clinton, Condoleezza Rice. Žinoma, kirba įtarimas, kad dėl to kalti ne vien kinai. Tiesiog perlai atrodo oriai, solidžiai, santūriai; jie niekam nekliūva, tarsi būtų ne papuošalas, o masonų ložės ženklas. Galiausiai užimtoms moterims nereikia sukti galvos, ką su kuo derinti, ar tai tiks valstybės damai. Su perlais niekada neprašausi.
Ypač gražiai skamba: „Perlai – turto, prestižo garantas.“ Užburtas ratas? Jei turėtume pinigų, pirktume perlus; jei juos parduotume, pralobtume… Taip, galima paimti paskolą ir įsigyti vėrinį, kurio auginti perlai sumišę su deimantais (idant gaminys apglėbtų kaklą); gerai prižiūrimas, jis brangs. Arba nukulniuoti pas aiškiaregę: gal kur nors užsiliko vyras, dovanojantis istorinius perlus, kurių laukia nesulaukia senienų rinka (ajajai, Richardas Burtonas, pirkęs vieną tokį savajai Kleopatrai, pasimirė). Deja, pelenių istorijos tokios pat retos kaip Rytų perlai. Todėl kol kas ryšys vienpusis: kuo daugiau pinigų turi, tuo tikresni ir brangesni tavo papuošalai. Bet ir tai mažai kam berūpi. Geriau derinti melsvus sintetinius žirnelius su džinsais ir būti stiliaus ikona negu laikyti seife tikrą vėrinį, kad koks nors vagis ar maniakas neužsimanytų tavęs pasmaugti.
Kam adresuoti padėkos laišką už tai, kad perlai aktualūs? Daug kandidatų. Pono Mikimoto industrijai, kuri juos atpigino, padaugino, papildė spalvomis ir formomis. Madam Coco Chanel, be saiko piktnaudžiavusiai perlais (tad kėlusiai abejonių, ar kilogramus sveriančios puošmenos turi vertę). Audrey Hepburn, kurios kaklas ir vėrinys filme „Pusryčiai pas Tifanį“ buvo tokie žavūs, kad visiems laikams tapo elegancijos etalonu. Lindsay Lohan, kurios nė kiek netrikdo perlamutro ir suplyšusių kojinių ansamblis.
Ačiū ir madai. Ji stengiasi būti tolerantiška. Pasiūlo vieną kitą naujadarą, bet visada džiaugiasi tradiciniu perlų pritaikymu. Todėl ramia sąžine galime segėti princess (kaklą juosiantys karoliai, „apykaklaitė“), matinée (nesiekiantys krūtinės) ar ilgus opera: būsime madingos dabar ir per amžius. Priremkite prie sienos senelę ir ištardykite, ar neturi paslėpusi perlų. Tyli, suka į šalį akis? Tuomet pačios pirkite – jūsų proanūkės bus dėkingos. O jei pinigus taupote vulgariam automobiliui, atkreipkite dėmesį, ką „Chanel“ išdarinėja su perlais, ir paieškokite panašios pigios bižuterijos. Blogiausiu atveju surenkite vakarėlį „Pusryčiai pas Tifanį“ ir priberkite į šampaną plastikinių žirnių. Patikėkite, bus linksma.