Iš skrybėlių istorijos: nuo nepamainomo aksesuaro iki žudymo ir viliojimo įrankio
Skrybėlė – keistas daiktas, be kurio galima ramiai išsiversti. Milijonai žmonių nugyvena amželį, neužsukdami į jų parduotuvę, ir net tokio poreikio nepajunta. Juk ne visi orientuojasi į laukinius Vakarus, kur kaubojui skrybėlę nutrauktum nebent su skalpu, ir dar ne visi emigravo į smulkiaburžuazinę Angliją.
Žiemos kolekcijose – pilna skrybėlių, pavasario – taip pat. Reiktų pasakyti, kokie modeliai aktualūs, bet tai nerūpi nei mums, nei dizaineriams. Šiems svarbu pasiųsti žinią: „Nešiokite skrybėles. Be jų daug prarandate.“ Tikrai gaila, kad tas daiktas dabar neprivalomas. Skrybėlė – ypatingas aksesuaras, turintis socialinių ir simbolinių poteksčių, kupinas paradoksų, dvelkiantis paslaptimi, ritualais, magija. Christianas Dioras nėmaž neperlenkė tardamas: „Be skrybėlių nebūtų civilizacijos.“
Skrybėlės niekada nebuvo mūvimos tam, kad nešaltų pakaušis. Jų nešiojimas buvo arba prievolė, arba principo reikalas, arba mada. Neteko aptikti įstatymo, kuris verstų ką nors pirkti skrybėles (atmetame religinius, uniforminius ir panašius motyvus), tačiau, tarkim, XX a. pradžioje vaikščioti be jų atrodė tiesiog sarmata. Galvas vėdino tik nevykėliai, neturintys pinigų joms pridengti.
Coco Chanel ir Jeanne Lanvin pradėjo karjerą nuo skrybėlių, nes tai buvo lengva: visiems jų reikėjo ir visi pageidavo kažko savito. Anuomet dama buvo sutinkama pagal skrybėlę ir tik vėliau žvilgsniai krypdavo į suknelę. Agathos Christie detektyvuose nė vienas drabužis nepelno tiek dėmesio, kiek mūsų pasakojimo objektas: gerame tuzine jos nusikaltimų įpainiotos skrybėlaitės. O žavi aristokratė sprunka iš namų per langą šiai akcijai pasirinkusi rožinę galvos dangą.
Ryšių tarp skrybėlės ir nusikaltimo yra ne tik romanuose. Antai amžiaus pradžioje ponios nešiojo skrybėles geinsboro, kurių skersmuo siekė net 60 cm. Pabučiuoti tokią damą nebuvo jokios galimybės, ir kavalieriui tekdavo laikytis distancijos, kad bryliai nebadytų akių ar kaklo. Tačiau didžiausią pavojų kėlė smeigtai, kuriais skrybėlės buvo tvirtinamos prie šukuosenų. Sklido kalbų, kad viena poniutė tuo įrankiu nužudė neištikimą meilužį ir kad kelios kitos entuziastingai pasekė jos pavyzdžiu. Nesvarbu, tiesa tai ar melas, bet 1908 m. anglų teismo posėdyje teisėjas pareikalavo, kad moterys paliktų už durų skrybėlių smeigtus. O po metų JAV keliose valstijose išėjo įstatymai, kurie ribojo jų ilgį; motyvuota tuo, kad tai – mirtinas ginklas: virbas negalėjo viršyti 23 centimetrų. Kažin, ar vyrams palengvėjo.
Tarpukario kriminalinė kronika neįsivaizduojama be fedoros, fetrinės skrybėlės. Joks save gerbiantis gangsteris nebūtų kišęs nosies į gatvę be jos, patalpose irgi neskubėdavo užmesti ant pakabo. Skrybėlės buvo priaugusios prie pakaušių Alui Capone ir Meyeriui Lansky, o šie vyrai diktavo madą. Iki pat karo gangsteriai asocijavosi su prašmatniu gyvenimu: cigarais, deimantais, geriausiais automobiliais ir namais, o fedora vainikavo ansamblį. Tad kiekvienas liurbis, norėdamas įtikinti, kad jis – tikras vyras, pirmiausia įsigydavo fetro skrybėlę; ypač jas mėgo gangsterius gaudantys detektyvai.
Atrodytų, fedora – grynai vyriška tema. Juolab chrestomatinio jos modelio kaušelyje esama trijų įdubų – trims pirštams, kad džentelmenas, sutikęs mielą damą, galėtų kilstelėti skrybėlę ar užsmaukti ją ant akių, jei dama apsimestų jo nepastebinti. Tačiau kultinį aksesuarą sugalvojo ne gangsteriai. 1882 m. Victorienas Sardou aktorei Sarah Bernhardt parašė pjesę apie rusų princesę Fedorą Romanovą; šiame spektaklyje Sarah ir prezentavo naują modelį, o jį mikliai perėmė emancipuotos panelės. Dar XX a. pradžioje europietės mielai nešiojo fedorą, kol į skrybėlę pasikėsino kitos lyties atstovai. Dabar ji vėl atgimė: jau prieš keletą metų Sienna Miller, Kate Moss, Madonna, Keira Knightley sukėlė fedorų maniją.
Skrybėlės niekada nebuvo mūvimos tam, kad nešaltų pakaušis. Jų nešiojimas buvo arba prievolė, arba principo reikalas, arba mada.
Skrybėlės santykiai su mada gana migloti. Ji tampa geismo objektu ne dizaineriui panorus, bet kyštelėjus tą grožį kokiai nors išskirtinei personai. Skrybėles su smeigtais išpopuliarino Lily Elsie Brodvėjaus operetėje „Linksmoji našlė“ ir aktorė Camille Clifford. Šiaudinė skrybėlaitė pasidarė svaigiai madinga, kai kepurininkas Johnas P. Johnas ją užmovė Vivien Leigh – Skarlet O’Harai. Po „Kasablankos“ moterys ėmė reikalauti, kad jų vyrai būtų panašūs į skrybėlėtą Humphrey Bogartą. Hitais virsdavo kone visos Gretos Garbo skrybėlaitės, o tabletė pakerėjo ne tik amžininkes: po trisdešimties metų dizaineris Halstonas ją įteikė Jacqueline Kennedy. Beje, prieš tapdama aktore, Garbo triūsė skrybėlių parduotuvėje ir net filmavosi jų reklamai.
Tais laikais buvo populiarios ne tik skrybėlės, bet ir jų autoriai. Jie to nusipelnė. Johnas P. Johnas („gal net garsesnis už Diorą“), kurio klientės buvo Garbo, Marlene Dietrich, Marilyn Monroe, sutikdavo damas, vilkėdamas ilgą chalatą, su papūga ant peties; išvis jo studijoje buvo tiek egzotiškų paukščių, kad net galėjo kilti šventvagiška mintis, jog plunksnos skrybėlėms pešamos jiems iš uodegų. Tatjana Jakovleva (Tatiana of Saks) buvo Vladimiro Majakovskio meilužė ir Niujorko mados ikona, garsėjo dar ir tuo, kad kiauras dienas sėdėdavo prie veidrodžio: skrybėles ji modeliuodavo be eskizų, tiesiai ant savo galvos. Hedda Hopper, prieš tapdama skrybėlininke, suvaidino 120-yje filmų ir spausdino laikraščiuose Holivudo paskalas. Madam ne vienai garsenybei sugadino gyvenimą; aktorė Joan Fontaine jai net pasiuntė skunką su rašteliu: „Aš dvokiu, bet dvoki ir tu.“ Tačiau ryškios, žvaigždiškos Hopper skrybėlės turėjo didelę paklausą.
Gėda būtų nutylėti faktą, kad kaip tik tada atsirado pirmieji siurrealistiniai opusai. Paryžiuje, padedama Salvadoro Dali, darbavosi Elsa Schiaparelli. Amerikoje – „Čikagos pamišęs skrybėlininkas“ Benjaminas J. Greenfieldas, kuris krovė ant galvų šampano buteliukus, cigarečių pakelius, laikrodžius, skutimosi peiliukus, stalo įrankius. Holivude prancūzė Lilly Dache irgi kūrė ekscentriškas skrybėles, bet moterys su jomis niekada neatrodydavo kvailai ar juokingai, atvirkščiai – tiesiog pražysdavo. Kai Dache paskelbė paliekanti Holivudą, panikos apimta aktorė Loretta Young nupirko 30 jos skrybėlių – tiek, kiek šių buvo likę.
1938 m. Niujorke buvo užplombuota „laiko kapsulė“: į ją surinkti daiktai turėjo papasakoti, kuo gyveno prieškario pasaulis, tiems, kurie ją atvers po 5000 metų. Tarp mikrofilmų ir kitų svarių laiko dokumentų kapsulėje buvo palaidota ir Lilly Dache skrybėlaitė iš rudens kolekcijos.
Šiandieną į „laiko kapsulę“ skrybėlės niekas nekištų, tačiau be jos meto paveikslas nebūtų tikslus. Apstu ne tik stilingų panelių, bet ir žmonių, virtusių skrybėlių įkaitais. Pavyzdžių toli neieškodami prisiminkime kad ir Elizabeth II, kurios skrybėlės tampa parodų eksponatais ir lažybų objektais. Nūnai karalienė jų turi per penkis tūkstančius.
Ar kas nors dar atsimena, kaip atrodė Michaelas Jacksonas be skrybėlės? Kuo daugiau vyras darė plastinių operacijų, tuo labiau skrybėlė dengė veidą. Boy George’as taip įniko į Stepheno Joneso kūrinius, kad be jų jaustųsi kaip be kelnių. Dita von Teese prarastų pusę šarmo be vintažinių skrybėlaičių. Johnny Deppas vėl išrinktas Hat Person of the Year, tad privalo pateisinti vardą. Nors Vanessa Paradis jam skelbia ultimatumus ir verčia atsikratyti seno šlamšto: neva skirti du kambarius skrybėlėms – per didelė prabanga. Belieka spėlioti, kiek Bakingamo rūmų salių prireikė karalienės dėžutėms sukrauti. Bet tai – valstybės paslaptis, kurios Elizabeth II atstovai spaudai neišduotų net kankinami.
Sakoma, kad skrybėlė – tikra palaima droviems žmonėms, nes po ja galima slėptis. Tačiau, kaip rodo saldi patirtis, skrybėlių labiausiai geidžia tie, kurie nemėgsta tūnoti šešėlyje. Čia esti įvairių pamišimo laipsnių, bet nė vienas originalios kepurės savininkas nenori likti nepastebėtas. Rašytoja Margaret Atwood, pirkusi keliolika skrybėlių, aiškiai įvardijo, kam jų reikia: „Kiekviena atstovauja kitokiai asmenybei. Kodėl turėčiau būti tik savimi?“
O šiaip už skrybėlių renesansą ačiū Isabellai Blow, kurios namuose pradėjo siūti skrybėles Philipas Treacy. Jei reiktų Mirandos iš filmo „Ir velnias dėvi „Prada“ prototipo, Isabella puikiai tiktų šiam vaidmeniui. Jos, „Tatler“ mados redaktorės, paniškai bijojo visos pavaldinės: vos pamačiusios, išsilakstydavo kaip kurapkos dažytis lūpų ir ieškoti aukštakulnių batelių, nes madam nepakentė blankių mergaičių. Ir pati rytą pradėdavo su vakaro kvepalais ir ekstravagantiška skrybėle. Ji buvo tikra rakštis: amžinai sirgo, žudėsi, skendėjo depresijoje – bet gal kaip tik tai pasitarnavo žmonijos progresui. Blow sakydavo, kad nėra geresnės terapijos už apsilankymą pas Philipą Treacy, tad šis kūrė ir kūrė jai skrybėles: su omarais, kaktusais, lūpytėmis, šimtu šydų „ašaroms sugerti“…
Isabella vis dėlto nusižudė, bet jos iniciatyva išliko. Nūnai pareigas perėmė ir stropiai vykdo Lady Gaga, plius didėjanti skrybėlininkų armija: belgas Christophe’as Coppensas, Noelis Stewartas, Prudense, Neilas Moodie, patekęs į knygą „50 skrybėlių, kurios pakeitė pasaulį“. Visi jie teisėtai pretenduoja į trenktų skrybėlininkų titulą, bet nuo to pasaulis tampa tik gražesnis.