Iš Šri Lankos grįžusi Laura Vagonė: „Atvira širdimi laukiu nuotykių“

Kiekvienais metais vestuvių sezonui ir svarbiausiems šventiniams žiemos renginiams pasibaigus Laura nedelsia – susikrovusi lagaminą, o dažniau – didžiulę kuprinę („keliaudamas su kuprine ant pečių turi daugiau laisvės“), pamoja žvarbiems Lietuvos orams ir išskrenda atostogų: „Čia – toks natūralus poreikis perkrauti vidines baterijas ir visiškai atsijungti nuo darbų, pakeisti aplinką, ko nors išmokti. Nors mėgstu kelis kartus vykti į tą pačią vietą, tarkime, Maroke buvau tris, Sicilijoje – gal net šešis sykius, šįkart norėjau „paragauti“ visai kitokios kultūros.“

Dar rudenį su fotografe Lina Aiduke ji sutarė, kad keliaus drauge. Kur – nė viena nebuvo sugalvojusi. Leido šio klausimo sau per daug neanalizuoti, todėl internete kasdien nekabojo ieškodamos pigiausių skrydžių, diktuojančių kelionės kryptį. „Pasvarstydavome apie Iraną, Indiją, Indoneziją... Bet viskas išsisprendė susitikus su bičiuliu keliautoju Mariumi Lucka, kai jis papasakojo savo įspūdžius iš Šri Lankos. Sutapimas ar ne, dieną prieš irgi buvau pagalvojusi apie šį Lietuvos dydžio kampelį Pietų Azijoje. „Gal Šri Lanka?“ – staigiai parašiau Linai. „O taip!“ – akimirksniu gavau atsakymą. Nudžiugau sužinojusi, kad tokiu metų laiku ten galima užsiimti banglenčių sportu, ir po kelių dienų jau turėjome lėktuvo bilietus“, – pasakoja.

Vykdama į kelionę Laura labai retai turi išankstinių lūkesčių. Užtat Lina visada išspausdina daug medžiagos, kad oro uoste galėtų pasiskaityti apie šalį, kurioje ketina netrukus apsilankyti. Ir tam jos šį kartą turėjo sočiai laiko, nes iš Kijevo į Šri Lanką skrendantis orlaivis vėlavo 14 valandų, o visa kelionė truko daugiau nei parą: „Tiek to! Gi niekur neskubame (nusijuokia). Pernakt voliotis oro uoste nelikome, nukeliavome į artimiausią viešbutį – pavalgėme, pailsėjome ir ryte vėl sėdėjome oro uoste, tikėdamosi kitą diena atsibusti tarp spalvų, kvapų, bangų, valgyti pigiai ir skaniai gražios gamtos apsuptyje, gėrėtis budistų šventyklomis, drambliais ir beždžionėmis, gal net banginiais... Taip ir buvo. Ne veltui vežiausi keturias fotoaparato juosteles, nes žinojau, kad fotografuoti tikrai bus ką.“

Tikslaus atostogų plano keliautojos neturėjo, bet, kaip pačios juokauja, nieko neveikdamos pamatė ir patyrė tikrai daug. Viešbutį iš anksto rezervavo tik dviem pirmoms nakvynėms, o dėl vėlavusio skrydžio jame tebuvo vieną. Netikėtai likti nakvoti lauke ant suoliuko irgi nebijojo. „Šri Lanka – turistinė šalis, todėl susirasti pastogę nakvynei – labai paprasta. Atrodo, kad kiekviena šeima yra pasiruošusi priimti keliautojus, o mes rinkomės tuos namus, kurie patiko iš išorės ir buvo tobulose vietose: mažai turistų, vandenynas – kone už slenksčio... Vengėme didelių viešbučių ir miestelių centrų, kur tikrą Šri Lanką rasti sudėtingiau – viskas pritaikyta eiliniam keliautojui. Pažįstantys mane žino, kad „viskas įskaičiuota“ kelionės tipas man skamba lyg koks prakeiksmas“, – nusijuokia Laura.

Kiekvieną rytą jos atsibusdavo ir pasitardavo, ką darys toliau. Iš pradžių šiek tiek daugiau keliavo, o vėliau sugalvojo apsistoti vienoje vietoje, pasimėgauti saule ir vandeniu, užmegzti pažinčių su vietos gyventojais, nes vos išlipusios iš lėktuvo užsibrėžė tikslą kasdien rasti „dienos žmogų“, su juo artimiau susipažinti ir išgirsti jo gyvenimo istoriją. Taip ne tik susibendravo su daugybe vietinių, bet ir užmezgė daug šiltų draugysčių: buvo pakviestos į svečius, vaišinamos tradicine arbata ir saldumynais.

„Kai kurie jų gyvena tikrai labai paprastai, gal net arti skurdo ribos, bet visi tokie laimingi, šypsosi! Nei man, nei Linai daugeliui įprasta atostogų prabanga nėra vertybės. Didžiausias turtas – niekur neskubėti ir mėgautis akimirka čia ir dabar, ką ir stengėmės daryti visų atostogų svetur metu, – apie dviejų savaičių atokvėpį Šri Lankoje pasakoja Laura. – Rytus pradėdavome joga nuostabiose vietose. Specialiai keldavomės auštant, kad dar su pižama išgertume puodelį kavos tiesiog paplūdimyje. Tada čiupdavau banglentę ir skrosdavau bangas... Popiet laukdavo ekspedicijos – taip vadindavome išvykas į miestelių gilumą, kur paprasto turisto koja retai atsidurdavo. Atsisakėme siūlomų masinių išvykų stebėti banginių, vėžlių ir džipų safario. Beždžiones, varanus, didžiulius šikšnosparnius, egzotiškus paukščius ir krabus stebėjome natūralioje gamtoje. Pusryčiaujant ant viešbutuko stogo kartais nutūpdavo povų patelės. Juokiamės, kad tie paukščiai Šri Lankoje – kaip pas mus kaimuose vištos – nieko keisto.“ Sykį užsimiegojusios Laura su Lina nukeliavo į žuvų turgų ir jame išvydo žuvis, matytas tik knygose. Turguje virė nesuvaidintas vietinių gyvenimas – vyko aukcionai, kuriuose keisčiausios jūrų gėrybės ir milžiniškos žuvys nudrėbtos tysojo tiesiog ant grindinio: „Gal ir neatrodė labai estetiškai... Tiesą pasakius, europiečiams įprastų higienos normų galiausiai nepaisiau ir aš: sekdama šrilankiečių elgseną stengiausi tuos pačius ryžius su kariu valgyti pirštais. Gana neblogai pavyko.“

Nuo tikslo artimiau pažindintis su vietos gyventojais Laura šiek tiek nukrypo, nes atostogaudama sutiko ir daug įdomių keliautojų iš kitų kraštų, Šri Lankoje kasmet praleidžiančių po kelis mėnesius. Viešint Mirisos mieste net susiformavo šiokia tokia tarptautinė bendruomenė, vakarais ji palydėdavo saulę ir čia pat paplūdimyje energijos naujai dienai pasisemdavo iš jogos pratimų: „Kartu gamindavome valgį, serviruodavome stalą, šokdavome ant smėlio, daug ir smagiai kalbėdavomės ne tik apie Šri Lanką, bet ir apie savas šalis: jų ekonomiką, politiką, kultūrą, buvo ir daug smagių bendrų išvykų po apylinkes. Visi atsisveikinome kaip tikri draugai, turėdami vilties dar kartą pasimatyti kitame ne mažiau už Šri Lanką nuostabiame pasaulio krašte...“