Iš Ukrainos 150 vaikų į Lietuvą atlydėjusi psichologė Olena: „Vieni kalbėjo, kiti tiesiog verkė“

Į Lietuvą iš Ukrainos – su 150-ia vaikų

„Praėjus dviem savaitėms nuo karo pradžios, supratome, kad turime palikti šalį – nebeturėjome kitos išeities, nuolat vyko sprogimai, apšaudymai. Dar po dviejų savaičių atsirado galimybė išvykti kartu su evakuacijos grupe. Joje – į frontą pakviestų karininkų vaikai. Turėdama vaikų psichologės išsilavinimą ir ilgametę patirtį, padaviau paraišką vykti drauge, lydėti be tėvų išvykstančius vaikus. Taip kartu su 150 vaikų ir 20 suaugusiųjų prieš metus, kovo pradžioje, atvykome į Kauną, Kulautuvą“, – pasakoja Olena, į Lietuvą tuomet kartu atsivežusi devynerių dukterį bei keturiolikmetį sūnų.

Artėjant rudeniui, buvo priimtas sprendimas, jog dėl įvairių priežasčių karininkų vaikai turi grįžti į gimtinę. Kartu į Ukrainą parvažiavo ir Olena su vaikais, tačiau neilgam: „Buvo labai sunku emociškai, nebuvo jokių galimybių Ukrainoje normaliai dirbti ir gyventi – darbo buvo labai mažai, atlyginimai taip pat labai maži, vaikai negalėjo mokytis, todėl nusprendėme vėl išvažiuoti ir antrą kartą atvykau į Lietuvą.“ Tik šį kartą Olenai teko grįžti be sūnaus – dieną prieš suplanuotą išvažiavimą jam atliko operaciją ir kelionės jis nebūtų pakėlęs. Dabar sūnus atsisako palikti vieną tėtį. Olena su Ukrainoje likusiu vyru ir sūnumi kiekvieną dieną susiskambina, palaiko ryšį, bet sako, jog labai sunku, nes nepavyksta įkalbėti sūnaus atvykti į Lietuvą.

Tuo tarpu Olenos duktė Lietuvoje lanko ukrainiečių mokyklą ir „Gelbėkit vaikus“ tinklo dienos centrą Kaune. „Kai atvažiavome pirmą kartą, duktė lankė lietuvišką mokyklą, tačiau, nors labai stengėsi padėti, mokytojos su dukterimi galėjo kalbėti tik rusiškai, o mes iš Ukrainos regiono, kur rusiškai nekalbame. Dukra šios kalbos nemoka, jai buvo sunku. Nuo rudens ji lanko ukrainiečių mokyklą, o po pamokų atvyksta į dienos centrą, kur susitinka su daug panašaus amžiaus vaikų, taip pat – iš Ukrainos, su kuriais tarpusavyje bendrauja ukrainiečių kalba, žaidžia, dalyvauja įvairiuose užsiėmimuose. Ji čia jaučiasi labai patogiai“, – pasakoja Olena.

Norint padėti vaikui svarbiausia – saugumo jausmas

Patogiai organizacijos „Gelbėkit vaikus“ globojamame dienos centre jaučiasi visi jį lankantys vaikai iš Ukrainos, bet tam, kad taip jaustųsi, reikėjo įdėti daug darbo. „Mačiau vaikus, kuriuos pasodinome į autobusą Ukrainoje be tėvų, stebėjau juos visą kelią į Lietuvą, bandžiau padėti, dirbau su jais, kol buvome Lietuvoje. Tuomet vaikų savijauta buvo labai bloga. Kiekvienas vaikas individualiai reagavo į stresą – kažkas labai daug kalbėjo, kažkas užsisklendė, kažkas tiesiog verkė ir negalėjo iš viso kurį laiką nė žodžio pratarti. Stengėmės tiems vaikams padėti“, – prisimena psichologė. Tuos kelis mėnesius, kuriuos buvo grįžusi ir praleido Ukrainoje, į ją taip pat kreipėsi daug tėvų su prašymu padėti: „Konsultavau ten vaikus, bet tai padaryti labai sunku, nes nuolat skelbiamas oro pavojus, kuris pertraukia konsultacijas, o svarbiausia sąlyga darbui su vaiku, kad jis jaustųsi saugus.“

„Gelbėkit vaikus“ tinklui priklausančiame dienos centre saugumą randantys ukrainiečiai vaikai atvykę iš skirtingų Ukrainos regionų, kur šiuo metu vyksta intensyvūs karo veiksmai. Pasak vaikų psichologės Olenos, nuo jų taip pat labai priklauso vaikų savijauta. „Jie patiria labai didelę įtampą. Reikėjo daug laiko, kad surasčiau su vaikais kontaktą. Kai kurie nenorėjo kalbėti arba atvirkščiai, kalbėjo nesustodami. Kai kurie nieko neprisileido, o buvo tokių, kurie nuolat laikėsi įsikibę rankos. Po trupučiuką, po mažą mažą žingsnelį su vaikais dirbome ilgą laiko tarpą, nuolat, ir tada pamatėme rezultatą. Tikslas – palaikyti, pripildyti vaiką tuo, kas jam suteikia jėgų“, – sako Olena.

Dienos centrą lankančiam vaikui – 4 centai per dieną

Tai, kad vaikams būtina išsikalbėti, liudija ir dienos centro, kuriame dirba Olena, vadovė Romualda Naučiuvienė: „Vaikams labai reikia išsikalbėti. Jie labai mėgsta, kai jų išklausai. Dažniausiai jiems nereikia patarimų, pamokymų, reikia, kad tiesiog girdėtum“. Pasak jos, dažniausiai atvirai kalba ir išsipasakoja tie vaikai, kurie namuose nėra išklausomi, kuriems tėvai neranda laiko, ar dar blogiau – kurie šeimose yra nesuprasti, ant kurių šaukiama. „Skurde ar net smurtaujančių tėvų šeimose augančių vaikų pasakojimai labiausiai paliečia. Vienas labiausiai įsiminusių atvejų, kai ir taip uždaras vaikas, staiga vieną dieną liovėsi lankyti dienos centrą. Nuėjome jo aplankyti į namus – paaiškėjo, kad jiedu su seserimi palikti vieni, be elektros, dujų, šaldytuvas tuščias“, – prisimena Romualda.

Norėdama padėti vaikams iš su sunkumais susiduriančių šeimų Romualda ir ryžosi prieš šešerius metus atidaryti vaikų dienos centrą viename Kauno miesto rajonų. Iš pradžių centras įsikūrė mažesnėse patalpose, jas susiremontavo. Daugėjant centrą lankančių vaikų, gavo pasiūlymą plėsti centrą – išsinuomoti didesnį plotą. Jam reikalingo remonto sąnaudoms padengti kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administraciją, bet atsakymo ilgai negavo. Per tą laiką nusidėvėjo ir pirmosios patalpos – ir joms reikia remonto, o lėšų tam visiškai nelieka. „Kylant kainoms, labiausiai nukenčia vaikai, nes pinigai iškeliauja buitinėms reikmėms. Atėmus visas išlaidas už patalpų nuomą, komunalines paslaugas, darbuotojų atlyginimus, vienam dienos centrą lankančiam vaikui dienai lieka 4 centai.“

Kas vaikų dienos centro vadovę džiugina labiausiai, kokiomis savybėmis turi pasižymėti žmogus, norintis dirbti su vaikais ir kodėl ukrainietei Olenai vaikų dienos centras buvo atradimas – pašnekovės atskleis „Gelbėkit vaikus“ paramos koncerte, kurį LNK rodys jau kovo 24 dieną. Viena iš paramos koncerto vedėjų bus Rūta Mikelkevičiūtė.

Paremti „Gelbėkit vaikus“ dienos centrus galima jau dabar telefono numeriu 1407 – auka 3 eurai,

1416 – auka 5 eurai, 1415 – auka 10 eurų. Vaikų dienos centrams skirti didesnę sumą galima portale aukok.lt, pasirinkus projektą „Už vaikystę“.