Iš Ukrainos į Lietuvą atvykusi filmo herojė Anna pasirodė ne tik kino teatre, bet ir šalies scenose

Spaudos konferencija, net keletas pokalbių su filmo žiūrovais, kalba iškilmingame Kovo 11-osios minėjime Seime, nuo scenos pasakyti žodžiai Vilniaus Katedros aikštėje, paramos Ukrainai koncerte, – Anna pirmąją po ilgų karo metų taikos savaitę ilgai prisimins.

„Esu pasirengusi liudyti apie karo nusikaltimus Ukrainoje“, – dar prieš atvykdama į Lietuvą sakė pagrindinė Giedrės Žickytės prodiusuoto, ukrainiečių režisierės Irynos Tsilyk kurto filmo „Mėlyna kaip apelsinas žemė“ herojė Anna. Visą tą laiką ji nepaliauja dėkoti už tai, kad atsidūrė toli nuo karo, kad tylu, kad turi, nors ir laikinus, bet namus. Ir už begalinį žmonių rūpestį, gerumą, atjautą. „Esame svetimi žmonės, už ką mums tokia laimė?“ – klausė atvykusi į sodybą, kurioje šeimą apgyvendino renginių organizatorė Agnė Grigaliūnienė.

Šiandien Annai pačiai sunku patikėti savo drąsa. Kad ir drebančiomis kojomis, bet ji sutinka kalbėti kiekvienoje tribūnoje, į kurią yra kviečiama.

Jos širdies skausmo žodžių per susitikimą kino teatre „Forum Cinemas Vingis“ klausėsi prezidento Gitano Nausėdos žmona Diana Nausėdienė, pati nusipirkusi bilietą į filmo peržiūrą.

„Man didžiulė garbė būti su jumis tokią ypatingą dieną, – taip savo kalbą per Kovo 11-osios minėjimą Seimo salėje pradėjo ukrainietė. – Prieš aštuonerius metus prasidėjęs karas mūsų gyvenimą padalijo į iki ir po. Su vaikais ilgus mėnesius gyvenome rūsyje, kur nebuvo šviesos, šilumos, dujų, vandens.

Mes ne gyvenome, mes bandėme išgyventi, patyrėme tikrą karo siaubą. Tai – baisi patirtis, niekam tokios nelinkėčiau. Matote, kalbu rusiškai, tačiau Rusijos agresoriai kažkodėl už mane nusprendė, kad turi mus gelbėti. Ir jie tai daro naikindami mano šalį.

Daugybė Ukrainos miestų dabar subombarduoti, apšaudomi, trinami nuo žemės paviršiaus, griūna vaikų darželiai, mokyklos, gimdymo namai, žūsta niekuo nekalti žmonės, nes jiems neleidžiama pasitraukti net žaliaisiais koridoriais. Lietuviai kaip niekas kitas gerai žino, kaip sunku pasiekti ir išsaugoti laisvę, mes jaučiame jūsų paramą, solidarumą.

Mano vaikai ir aš per aštuonerius karo metus pirmą kartą kvėpuojame taikos oru, tačiau taikos sąvoka – labai trapi, tik kartu, tik vieningai, tik susitelkę mes galime laimėti. Šlovė Ukrainai! Šlovė Lietuvai! Šlovė didvyriams!“

Tą patį Kovo 11-osios vakarą filmo „Mėlyna kaip apelsinas žemė“ herojė su vaikais stovėjo ir Katedros aikštėje įrengtoje scenoje, kur vyko paramos Ukrainai koncertas.

Kelionę į Lietuvą Anna su vaikais seniai planavo. Jie ruošėsi filmo premjerai, kuri turėjo įvykti paskutinę vasario dieną, netgi sukneles su mergaitėmis naujas nusipirko, kad galėtų pasirodyti ant raudonojo kilimo. Filmo prodiuserė G.Žickytė ir „Moonmakers“ buvo suplanavę peržiūras įvairiuose Lietuvos miestuose, būtinai – pasivaikščiojimą prie jūros Palangoje. Juk mažiesiems vaikams tai – pirmoji kelionė į užsienį.

Kai mažame Krasnogorivkos miestelyje netoli Donbaso ir vėl prasidėjo neramumai, filmo prodiuserė G.Žickytė Annai pasiūlė į Kijevą atvykti šiek tiek anksčiau ir palaukti, kol pavyks sutvarkyti vieno iš berniukų kelionės dokumentus.

„Kijevas mus pasitiko tyla, nesigirdėjo šaudymų ir sprogimų, su kuriais mes gyvenome aštuonerius metus nuo 2014-ųjų. Mes vaikščiojome parke, vaikai pirmą kartą savo gyvenime pamatė žaidimų aikšteles, mūsų mieste jų tiesiog nėra“, – pasakoja Anna. Jos pasakojimuose labai daug skausmo, sunku klausyti apie tai, kad aštuonerius metus pafrontėje gyvenantys vaikai nebemoka svajoti, užtat moka džiaugtis kiekviena diena, kurios nereikia praleisti besislepiant rūsyje ar susispaudus mažame koridoriuje, – čia nėra langų ir stiklai, pabirę nuo šūvių ar sprogimų, nieko nesužeis.

Kai prasidėjo karas, Annos sūnui Vladikui buvo ketveri, turbūt, jis sunkiausiai tą laiką išgyveno, dabar dar bijo.

„Dvejų Stasikas mažai ką suprato, bet aiškiai žinojo: jei reikia bėgti, bėgs, pasakyta slėptis – slėpsis. Vaikų intuicija stipri, jie intuityviai žino, kad vyksta kažkas siaubingo, kažkas, ko neįmanoma paaiškinti. Pamenu, ruošiu mums rūsį, kad kažkaip jame galėtume sėdėti, ateina Vladikas, klausia, ką darome?

Aiškinu, kad mums reikės šiek tiek pabūti rūsyje, kol viskas praeis. O jis: „Mama, jie turbūt mus visus užmuš, o aš taip noriu gyventi, nenoriu mirti.“ Mano nė vienas veido raumuo nekrustelėjo. Mama turi būti stipri, susikaupusi, ryžtinga, rasti vilties ir paguodos žodį. „Ne, – sakau, – viskas mums bus gerai, tiesiog pasėdėsime rūsyje, kol viskas praeis.“

Tomis dienomis įtampa tvyrojo ore, visi ruošėsi, aš irgi pripirkau produktų, pridėjau pilną šaldymo kamerą mėsos ir žuvies.

Bet liepos 11 dieną, kai pradėjo bombarduoti kaimyninį miestą, o žemė pas mus ėmė vibruoti, tiesiog dingo elektra. Ir viskas! Dar niekada per keletą dienų tiek šašlykų nesame suvalgę... Po kelerių metų, prisimenu, nuvažiavome į Kijevą. Prasidėjo lietus, trenkė griaustinis. Vaikai pritūpė ant žemės ir užsiėmė ausis“, – ano karo istorijas pasakoja iš Ukrainos nuo karo pabėgusi penkių vaikų mama.

Ji pasistengė, kad karo siaube vaikai augintų ne baimę, o kūrybiškumą – jie visi groja muzikos instrumentais, Anastasija mokosi kalbų, ruošiasi studijuoti kino režisūrą. Jei ne karas, vyriausioji Miroslava šį pavasarį būtų baigusi kino operatoriaus studijas Kijeve. Būtent šis mamos sugebėjimas, ypatinga dovana apgaubti savo vaikus meile, rūpesčiu ir karo traumą paversti kūryba ir sužavėjo filmo „Mėlyna kaip apelsinas žemė“ režisierę I.Tsilyk. Tik ji niekada negalvojo ir patikėti negalėjo, kad realybė iš kino persikels į tikrą šeimos gyvenimą. Kad jiems teks palikti namus, mesti lagaminus ir vos su dviem rankinėmis ir vaikišku vežimėliu atkeliauti į visiškai jiems svetimą šalį.

Šeimos evakuaciją į Lietuvą organizavusi filmo prodiuserė G.Žickytė sako, kad prisidėjo visi, kas galėjo, o ypač Lietuvos ambasada Ukrainoje.

„Esame nepaprastai dėkingi Lietuvos ambasadoriui Ukrainoje Valdemarui Serapinui ir Lietuvos pareigūnams, kurie šiuo įtemptu metu padarė viską, kas įmanoma ir kas neįmanoma, kad pasirūpino saugiai atvežti šeimą iki Lenkijos. „Kiekvieną kartą, kai apie tai galvoju, negaliu sulaikyti ašarų. Jūs išgelbėjote nuo pražūties visą mūsų šeimą“, – telefonu Lietuvos ambasadoriui Ukrainoje ir filmo komandai Lietuvoje dėkojo Anna.

Ji gali papasakoti, kaip šiomis dienomis atrodo Ukrainos miestų stotys – daugybė verkiančių vaikų, moterų, pagyvenusių žmonių. „Toji kančia – nepakeliama“, – susigraudinusi kalba penkių vaikų mama. Traukiniai perpildyti, jos šeima turėjo spaustis kartu su dar dešimt žmonių paprastai šešiems keleiviams skirtose vietose.

Atvykėliams kol kas sunku įsisąmoninti naują realybę, jie gali tik dėkoti, vadinti aplinkinius angelais ir tikėti Dievo malone, kad kada nors turės, kur grįžti. „Aštuoneri metai kare užgrūdina, šiandien aš žinau, kaip jaučiasi ukrainiečių šeimos, aš visa tai išgyvenau. Kol kažką veiki, mintys šiek tiek pabėga į šalį, bet vos tik jos grįžta, užplūsta siaubingas skausmas – mano šalis niokojama, naikinama, ją nori nutrinti nuo žemės paviršiaus. Už ką?!“ – su ašaromis akyse klausia Anna.

Fotogalerija:

Lėšos už filmą – filmo herojams ir Ukrainoje likusiems kūrėjams

Visas už filmo rodymą „Mėlyna kaip apelsinas žemė“ surinktas lėšas filmo prodiuseriai skiria nuo karo nukentėjusiems filmo herojams ir Ukrainoje likusiems kūrėjams.

Prestižiniame „Sundance“ kino festivalyje JAV debiutavęs ir geriausio režisieriaus prizą dokumentinio kino kategorijoje pelnęs, kelią Europoje pradėjęs Berlyno kino festivaliu, apsukęs 70 tarptautinių festivalių, susižėręs daugiau nei dvidešimt tarptautinių apdovanojimų bendras ukrainiečių ir lietuvių kūrėjų kino dokumentikos darbas „Mėlyna kaip apelsinas žemė“ („The Earth is Blue as an Orange“) rodomas Lietuvos kino teatruose.

Kartu su ukrainiete režisiere I.Tsilyk filmą kūrė ir lietuvių komanda – garso režisierius Jonas Maksvytis, koloristas Jonas Sunklodas ir studija „Madstone“, montažo režisierius Danielius Kokanauskis. Filmo prodiusere tapo dokumentinių filmų kūrėja G. Žickytė.