Išdavystę patyrusi ir knygą apie tai parašiusi Jurga Adomonytė: „Noriu, kad kiti mokytųsi iš mano klaidų“

„Rašiau tam, kad žmonės mokytųsi iš mano klaidų, ne tik iš savo“, – paaiškina Jurga. Nors dažniausiai žmonės mokosi tik iš savųjų? „Tada gal bent jų darytų mažiau... – šypteli. – Juk ir aš aštuonerius metus laikiausi įsikibusi savo vizijos – mano gyvenimas turi būti toks, ne kitoks. Ką gali žinoti, jei tuomet būčiau sutikusi žmogų, kuris būtų papasakojęs panašią istoriją, gal kitaip viskas būtų pasisukę? O gal tik būčiau numojusi ranka – man taip nebus...“

Kai Jurga pajuto norą sėsti prie kompiuterio ir papasakoti, kaip viskas klostėsi įsimintiną rytą, nuo skaudžių įvykių buvo prabėgęs daugiau kaip pusmetis. Ji stengėsi būti visiškai atvira ir neslėpė netgi nemalonių smulkmenų: kaip teko lipti pro kaimyninio buto langą (!) – tik tada galėjo atidaryti draugo buto duris, kaip šviesiaplaukei varžovei išdidžiai mestelėjusi, jog su šiuo vyru jie kartu jau penkerius metus, išgirdo: „O aš – dvejus“, ir kaip bandė po likimo smūgio atsistoti ant kojų. Emocingi pasakojimai buvo skelbiami tinklaraštyje, ilgainiui susibūrė ne tiek mažai skaitytojų – buvo dienų, kai į jį užsukdavo per du tūkstančius asmenų, o sulaukusi Beatos Nicholson (ir jos pačios kulinarinių knygų bei televizijos laidų pradžia – receptų tinklaraštis) padrąsinimo Jurga pasakojimą pasiūlė leidyklai.

Knygos idėja primena populiarųjį amerikietės Elizabeth Gilbert romaną „Valgyk. Melskis. Mylėk“, pagal kurį Holivudas sukūrė filmą...

Šį filmą žiūrėjau dar su MB (taip Jurga savo pasakojimuose vadina buvusį mylimąjį, tai ne vardo ir pavardės pirmosios raidės, o pasakų herojaus Mėlynbarzdžio trumpinys – red. past.), knygos nesu skaičiusi. Nepasakyčiau, kad filmas būtų sužavėjęs. Tik vėliau atkreipiau dėmesį, jog herojės pasirinkta meditacijos mokykla ta pati, kurią ieškodama stiprybės lankiau ir aš. Aišku, tada, kai žiūrėjau šį filmą, dar nieko apie meditacijas neišmaniau ir tai man atrodė taip kvaila...

Nuo ko prasidėjo jūsų istorija – kaip užsimezgė pažintis su patraukliu, turtingu ir įtakingu MB?

Dvidešimt penktojo gimtadienio dieną iš sutuoktinio (draugavome nuo mokyklos laikų, buvome susituokę metus) išgirdau, jog jis myli kitą. Likau viena. Tada ir nutariau pabandyti panaršyti pažinčių portale. Niekada nevaikščiojau po barus, netikėjau, kad ten įmanoma susirasti gyvenimo draugą. Gal greičiau darbe... Bet kai vis sukiesi tame pačiame rate (juokiasi)?

Pažinčių tinklapyje ir susipažinome. Tuomet MB gyveno Amerikoje, į Lietuvą atskrisdavo retai. Toks ir romanas: susitinkame, kur nors nueiname ar nuvažiuojame, permiegame. Taip bendravome daugiau kaip dvejus metus. Kai MB pradėjo daugiau leisti laiko Lietuvoje, po kiek laiko pajutau, kad gal visai smagu būti pora... Todėl ir sunku pasakyti, kiek laiko truko mūsų istorija: nuo pažinties – aštuoneri metai, nuo tada, kai tapome pora – penkeri.

Bendra buitis jūsų niekada nesiejo?

Kiekvienas gyvenome atskirai, bet abiejų namuose buvo kito daiktų: dantų šepetukas, reikalingiausi drabužiai.

Skamba romantiškai – kiekvienas turime savo erdvę, bet esame palikę pėdsakų ir pas mylimą žmogų...

Dabar manau, kad tai yra pirmas ženklas, jog kažkas santykiams blogai. Taip gyventi galima tik neilgai, tačiau jei praeina metai, o nėra kito žingsnio – tai įspėjimas. Daug kas kartoja: ilgiau padraugausiu, geriau pažinsiu kitą žmogų... Buvome kartu aštuonerius metus, o taip ir nepažinau, su kuo esu.

Manyje buvo neapykantos vyrams programa. Nekenčiau vyrų, bet to nemačiau. Ir pritraukdavau tokius, kurių galėčiau nekęsti. Kas yra tavo pasąmonėje, tokią programą ir skleidi, tokius žmones ir pritrauki.

Tiek laiko nekilo jokių įtarimų?

Iš pradžių buvo nuojauta, vėliau – ir akivaizdžių neištikimybės įrodymų. Tačiau MB viską paaiškindavo, o aš galų gale juo patikėdavau, nes kodėl mylimas žmogus turėtų meluoti? Arba tikiu, arba braukiu viską ir einu kita kryptimi. Tarkim, esu radusi jo lovoje ilgą plauką... Nuramino, jog buvo užleidęs butą seseriai. Kitą kartą kilus įtarimui paaiškino, kad davė raktą draugui, gal jis kažką buvo atsivedęs. Kartą jau buvau užtikusi su moterimi, tik tąsyk jos nepamačiau. Tuomet įtikino, kad pasidavė silpnumo akimirkai, paprašė mano atleidimo ir pagalbos. Kaip nepadėsi mylimam žmogui...

Kai užklupau su kita moterimi dar sykį, tuomet jau nepavyko išstumti manęs pro duris, pamačiau ir ją. Ir paraginau išsireikalauti iš MB mano telefono numerio. Laima paskambino, mes susitikome ir išsiaiškinome, kaip abi buvome vedžiojamos už nosies. Iš pradžių ir ji prisidėjo prie mano sumanymo ir drauge rašėme savo istorijas į bendrą tinklalapį, ketinome kartu išleisti knygą. Bet netikėtai Laima persigalvojo ir pareikalavo išimti iš tinklaraščio tai, ką buvo parašiusi. Ji ir liko su MB...

Lyg iš filmo scenarijaus skamba pasakojimas, kaip MB kartą išsiruošė į išvyką prie jūros su jumis dviese: ir vienai, ir kitai savo dingimą pusdieniui paaiškindavo kaip darbą konferencijoje...  

Svarbiausia, jog kiekvienoje situacijoje jis buvo tikras ir šiltas. Kai viskas išaiškėjo, jis abiejų vienodai stengėsi atsiprašyti. Ir abiem kartojo, kad „aš ir daug gero padariau“. Iš tiesų MB esu dėkinga. Jis išmokė daug dalykų, kurie praverčia karjeroje, jo padrąsinta drauge su partneriu įkūriau savo studiją. Nesuverčiu visos kaltės tik jam, supratu, jog kalta buvau ir aš. Juk galėjau ryšį nutraukti jau po mėnesio, kai tik supratau, kad kažkas neatitinka mano vertybių, – per pirmuosius susitikimus paaiškėjo, jog jis neišsiskyręs. Pačiai dabar keista, į kiek kompromisų leidausi.

Pirmasis žingsnis, padėjęs išsilaisvinti iš manipuliatoriaus – manau, jog taip būtų galima pavadinti MB – įtakos, buvo pažintis su sėkmės mokytoju Styvu, kuris padėjo susivokti savyje ir rasti drąsos palikti mylimąjį. Jo vardo nepakeitėte, nesunku suprasti, jog tai – Vilniuje žinomas gyvenimo būdo mokytojas Steve’as Stepanoffas...

Jis neprieštaravo, nesunku suprasti – juk toks atviras pasakojimas jam naudingas. Knygos gale surašiau viską, kas man padėjo: ir jo profilį socialiniame tinkle, lankytų ir lankomų meditacijų tinklalapius. Jei tai padėjo man, galbūt pagelbės ir kitiems.

Mano išsivadavimo pradžia buvo pokalbiai su Styvu, jie paskatino plėsti savo sąmoningumą. Su jo pritarimu ryžausi badauti daugiau kaip dvidešimt dienų. Vėliau susidomėjau meditacijomis. Kai pradedi pasikliauti savo intuicija, tiesiog pajunti, ką ir kada turi daryti. Klausantis atrodo, kokia čia nesąmonė, ezoterika... Bet kai pradedi daryti, patikrini praktiškai, kaip tai veikia.

Kada pasijutote subrendusi priimti kitą meilės istoriją?

Taip pat po pusmečio. Nutariau, kad esu atsigavusi ir jau nieko prieš pasidairyti. Pasidairiau, bet greitai supratau, kad dar kažkas ne taip. Supratau, kad tik paviršiuje esu atsigavusi. Ir dar suvokiau, kad reikia pajusti, ką reiškia būti vienai, ir kad galiu būti viena, jei taip gyvenime skirta.

Supratau, jog manyje buvo neapykantos vyrams programa. Nekenčiau vyrų, bet to nemačiau. Ir pritraukdavau tokius, kurių galėčiau nekęsti. Kas yra tavo pasąmonėje, tokią programą ir skleidi, tokius žmones ir pritrauki. Buvo mano gyvenime ir normalių vyrų, kurie sąžiningai pripažino savo jausmus. Neaprašiau knygoje, bet kai tik ryšys su MB mezgėsi, buvo toks žmogus, kuris siūlė nutraukti tą romaną ir tekėti. Aš pabėgau, nes išsigandau, koks čia pamišėlis...  

Kaip pagrindinis knygos herojus reagavo į jos pasirodymą knygynų lentynose?

Manęs jokia jo reakcija nepasiekė. Kai knyga jau buvo išspausdinta, ištryniau jį iš savo „Facebook“ draugų, kad niekas nebandytų atsekti tapatybės. Buvo tinklaraščio skaitytojų, kurie panaršę mano paskyrą socialiniame tinkle padarydavo išvadą, kas slepiasi po MB. Kai ištryniau jį iš draugų, dingo ir paskutinis ryšys.

Bet gal savo nuomonę išsakė bendri jūsų draugai?

Kai pasirodė knyga ir daviau interviu vienai televizijos laidai, atsirado jo aplinkos žmonių, kurie susisiekė su manimi. Netgi buvome susitikę.

Nekirbėjo mintis, kad nori susitikti, nes nori išgirsti, kas liko tarp eilučių?

Apsidžiaugiau tais skambučiais, man tai mieli žmonės, bet buvo nedrąsu pačiai palaikyti ryšį, nes tai – jo draugai. Ne vienas norėjo daugiau pasiaiškinti, kas gi tarp mūsų nutiko.

Kaip į viešą išpažintį reagavo jūsų artimieji?  

Visada giminėje buvau tokia balta varna... Ir dabar jei kas nors ir stebisi – neišsiduoda. Mano tėvai visai atsipūtę, laikau juos pusiau užsieniečiais, nes daug laiko praleidžia Norvegijoje. Tad ir užsikrėtė skandinaviška ramybe. Mama netgi pirko knygas ir dovanojo bičiulėms! Juk mano knyga ne tik apie tą meilės trikampį... Greičiau tai pasakojimas apie tai, kaip išlipau iš sunkios situacijos. Mano patirtį gali prisitaikyti daug kas: ir patyrę neištikimybę, ir išgyvenantys kitokių sunkumų.  

Namiškiams turėjo skaudėti širdį, skaitant apie jūsų kelius ir klystkelius?  

Jiems labiau skaudėjo, kai matė, jog esu su žmogumi, kuris man netinka. Juk bėgo metai, mes nei kartu gyvenome, nei jokių ateities planų puoselėjome.  

Dabar jūsų tinklaraštyje gerbėjai seka naują istoriją, kaip jūsų gyvenime atsirado Rytis...

Rytis skaitė mano tinklaraštį, kai mes dar nedraugavome (juokiasi). Susipažinome vienoje iš meditacijos stovyklų, jis ten lankėsi su mergina. Bendravome visi trys. Vieną dieną sulaukiau Ryčio prisipažinimo, jog jis nori skirtis su drauge ir būti su manimi.

Ne kartą savęs klausiau, ar esu kalta, ar aš sugrioviau jų porą. Kaskart sau esu atsakiusi – ne. Aš nieko nedariau. Jokio žvilgsnio. Jokio sakinio. Tik persikėliau gyventi į Kauną, į tėvų butą. Tai buvo tarpinė stotelė, brandinau mintį persikelti į pajūrį. Tiesa, tos minties atsisakiau dėl kvailos priežasties: pasidariau asmeninį horoskopą ir paaiškėjo, jog man geriausia vieta gyventi – gimtasis Kaunas.

Kaip reagavo Rytis, kai suprato, kad dabar jūsų tinklaraštyje veiksmas suksis apie jį?

Kai paklausiau, ar nenori, kad pakeisčiau vardą, jis tai paliko spręsti man. Iš pradžių bandžiau rašyti pakeitusi, bet nelipo.

Minėjote, kad tai, ką dabar aprašote tinklaraštyje, vyko prieš pusmetį. Sau pasiliekate saugų atstumą, iš kurio matyti, kurie įvykiai verti pasakojimo, kurie – vienadieniai. Bet vis tiek – viešinti savo asmeninę patirtį labai drąsus žingsnis...

Taip tik atrodo. O kas čia tokio? Ypač kai matau, jog mano istorija gali kažkam padėti, – sulaukiu daug laiškų su pasakojimais ir padėkomis. Tai labai stipri motyvacija. Aš noriu parodyti, kad po visokiausių išgyvenimų galima gyventi. Kai labai sunku, reikia žengti drąsų žingsnį ir tik tada viskas pradeda keistis. Ir į gerą pusę. Bet ką, kas ištinka, reikia priimti kuo pozityviau ir... eiti toliau.