Amžininkai RAPHAELĮ (1483–1520) garbino kaip Dievą. Bet ir mūsų laikus pasiekė jo legenda. Be tapytojo ir jo meilės Fornarinai Roma nebūtų toks romantiškas miestas.
DARBAS IR PRAMOGOS. Raphaelis – vienas iš italų brandžiojo Renesanso titanų, minimas greta Leonardo da Vinci ir Michelangelo. Tačiau du jo varžovai sulaukė gilios senatvės, o mūsų herojus tarsi juto, kad neturi laiko. Jis mirė vos trisdešimt septynerių, ir kolegos neabejojo, kad tapytoją pribaigė darbas. Bet jie pritarė ir kitai mirties versijai – Raphaelį numarino seksas; neva buvo kažkokia norma, kuri nekenkė vyro sveikatai, bet kartą jis perlenkė lazdą...
LEMTINGAS LAIŠKAS. Raffaello Sanzio da Urbino (tokie tikrieji menininko vardas ir pavardė) paveldėjo gerus genus, jo tėvas Giovanni Santi buvo Urbino rūmų poetas ir dailininkas. Vaikas nuo mažens padėjo savo dirbtuves turinčiam tėčiui ir svajojo sekti jo pėdomis. Jis buvo labai gabus, bet stokojo vaizduotės. Jaunystėje imituodavo visus patinkančius meistrus – Perugino, Fra Bartolomeo, Leonardo, Michelangelo. Raphaelis negalėjo išgarsėti kaip savitas menininkas, bet, atrodo, niekam to ir nereikėjo. Kai dvidešimt vienų metų vaikinas atkako į Florenciją, buvo niekas; turėjo vienintelį kozirį – kažkokios hercogienės rekomendacinį laišką. Bet netrukus moterys Raphaelį varstė aistringais žvilgsniais, vyrai norėjo su juo draugauti, apie jauną genijų buvo kalbama ant kiekvieno kampo.