„Išjunk šviesą“ lyderis Valdas Burnys: „Vieną mėnesį gyvenu iš muzikos, kitą – iš česnakų“

Kokiomis nuotaikomis gyvenate? 

Nuotaikos prastos. Kai apribotas judėjimas, galimybės ir veiklos, vienareikšmiškai reikia saugotis, to džiugesio mažoka. Situacija išlieka nestabili, atšaukta daug koncertų. Vis dėlto optimizmo nestokoju, tikimės, kad pasaulinis įvykis, paženklintas COVID-19, ir visi kiti baisumai liks už nugaros. Reikia mokėti susitaikyti, nes gyvenime būna visko – ir pakilimų, ir nuolydžių. Ir niekur čia nesidėsi.  

Sakoma, kiekvienai kartai tenka savų išbandymų. Ar manote, kad po šios pandemijos pasaulis pasikeis negrįžtamai?

Manau, jau pasikeitė ir labai smarkiai dar iki pandemijos: ta robotizacija, dirbtinis intelektas, virusai, visokie eksperimentai... Savo vaikams sakau, kad jau daug kas iš to, ką matome fantastiniuose filmuose, tapo realybe. Anksčiau mėgau žiūrėti siaubo filmus, dabar jau nebe – to siaubo  užtenka ir realiame gyvenime.

Kai prasidėjo pandemija, didelės nuostabos nebuvo, nes jau anksčiau maniau, jog kas nors tokio gali atsitikti. Sunku visa tai suvokti, bet kaip yra, taip yra. Vieni žmonės psichologiškai sunkiau išgyveno šią pandemiją, kitiems – nė motais. Kai pabendrauji, matai, kad daugelis sukrėsti, jiems nėra lengva atsigauti. Pažįstu tokių, kurie dėl baimės užsikrėsti virusu rankas plaudavo iki kraujų. Daugelio psichikoje šis virusas paliks ryškų pėdsaką, pakeis požiūrį į gyvenimą.  

Turbūt karantinas buvo įrodymas, kad atlikėjams gerai turėti kelias veiklas, – juk koncertai buvo įšaldyti...

Ši pandemija dar kartą patvirtino mano įsitikinimą, kad šiais laikais reikia turėti kelias veiklas ar net skirtingas profesijas arba bent jau turėti atsidėjus finansinių resursų juodai dienai, nes viskas gali labai greitai pasikeisti. Pasaulis labai nestabilus.

Susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, mes su žmona karantiną praleidome užsienyje. Buvo kurioziška situacija, kai nuotoliniu būdu teko vadovauti žemės ūkio darbams, konsultuoti ir tartis su sūnumi, ką ir kur šiemet sėsime, braižyti pasėlių planus, kas ir kur bus. To dar nebuvo tekę patirti. Labai džiaugėmės sugrįžę į tėviškę.

Dabar visu tempu dirbame savo ekologiniame ūkyje ir pilnais plaučiais ir kvėpuojame tyru oru (šypsosi). Gamtos apsuptyje nesijaučia tiek daug to negatyvumo, įtampos. 

 Kuris titulas jums tinkamesnis – atlikėjas, grupės „Išjunk šviesą“ lyderis ar ūkininkas?

Jeigu reikia pasakyti tiesiai šviesiai, tai laikau save šou pasaulio atstovu, atlikėju, kompozitoriumi ir muzikantu. Ūkį statyčiau į antrą vietą. Man patinka kūrybinis procesas. Beveik visos mūsų repertuaro dainos yra kurtos mano, išskyrus vieną kitą liaudišką.

Sakyčiau, karantino privalumas buvo tas, kad tuo pasyviu metu kilo kūrybinių idėjų, gimė trys naujos dainos. Su įrašų studija sutarėme įrašyti dvi iš jų. Viena daina pavadinta „Drugelis“. Ji apie tai, kaip mylimuosius staiga išskiria karantinas: jie myli vienas kitą, ilgisi vienas kito, bet negali susitikti, todėl siunčia laiškus drugeliu... Šis kūrinys yra labai lyriškas, kiek kitoks nei įprastos mano dainos apie alų ar degtinę (juokiasi). 

Kas jus, scenos žmogų, atviliojo į kaimą?

Juokaudamas sakau, kad visi lietuviai kilę nuo žagrės. Tai – jau mūsų kraujyje. Tiesą sakant, čia gyveno ir dirbo mano proseneliai, seneliai, tėvelis. Kai tėtis jau nusprendė pailsėti, be jokių svarstymų, ar tai apsimoka, ar ne, sutikome perimti, tvarkyti, investuoti ir tęsti ekologinio ūkio tradiciją – tėvukas pasakė, ir šventa. Labai aktyviai įsitraukė ir sūnus.

Po armijos jis ėmė studijuoti žemės ūkio mokslus, jau tuoj taps diplomuotu specialistu. Turėjo pasiūlymų dirbti ir Švedijoje, ir kitose užsienio šalyse, bet pasirinko tokį kelią. Labai džiaugiamės. Visa, kas susiję technika, yra jo sritis, jis ten puikiai tvarkosi.

Mano žmona Aušra – kaip viso šio žemės ūkio verslo generatorius: atsakinga už buhalteriją, viską skaičiuoja, tvarko popierius. Saugome nepriekaištingą reputaciją, mat ekologiniams ūkiams keliami nemaži reikalavimai, nuolat atvyksta tikrintojų.

Vienoje laidoje esate sakęs, kad iš ūkio uždirbate tiek pat kiek ir iš koncertų. Bet juk, būna, tenka koncertuoti ir už dėžę alaus, ir už kelis tūkstančius eurų...

Daug lemia tai, koks sezonas, gamtos kataklizmai (Lietuvoje jie dažnėja). Jei užklumpa liūtys, viskas užmirksta, su jokia technika neįvažiuosi į laukus. O jeigu sausros, viskas išdžiūsta. Kai žurnalistai paklausia, ar galima iš to pragyventi, atsakau: vieną mėnesį gyvenu iš muzikos, kitą – iš moliūgų, trečią – iš česnakų. Taip ir laviruoju. Nesiskundžiame. Lietuvoje kol kas esame vieni didžiausių česnakų augintojų. Jie gerai dera. Auginame ir moliūgų, svogūnų, kitų daržovių, jas tiekiame restoranams, ekologiniams turgeliams. Tie, kurie išbando mūsų produkciją, tampa nuolatiniais užsakovais.

Muzikanto ar ūkininko duona lengvesnė?

Be abejo, muzikanto: valandėlę pagrojai, padainavai, tau sumokėjo pinigėlius, grįžęs gali sau šast ant pečiaus ir miegoti. Na, o ūkininko darbo diena prasideda šeštą ryto ir baigiasi vienuoliktą vakaro. Jeigu nori gero derliaus, nepatinginiausi: čia, žiūrėk, vienas laukas jau piktžolėmis apaugęs, turi jungti ravėtuvus, kitur praretinti – iki vėlyvo rudens vyksta nesibaigiantis procesas, todėl atostogaujame žiemą. Bent iki karantino šaltuoju metų laiku vykdavau pas žmoną: Aušra dirba tarptautinėje medicinos kompanijoje, taigi jai tenka lankytis įvairiose užsienio šalyse. Ypač pamėgome Ispaniją, Prancūziją, kur ir žiemą šilta.

Kiek metų su žmona esate kartu? Kas padeda išsaugoti gerus santykius?

Jau švęsime dvidešimt aštuntąsias bendro gyvenimo metines. „Taip“ vienas kitam ištarėme 1993-iųjų žiemą. Kas padeda išlikti kartu? Manau, tai, kad esame labai skirtingi, – sakoma, priešybės traukia viena kitą, papildo. Be abejo, svarbu tarpusavio supratimas.

Tiesiog prabudus reikia pagalvoti, kas tave šiandien gali padaryti laimingą, – juk tam ir gyvename.

Kodėl toks skyrybų bumas tarp pramogų pasaulio porų? Mano nuomone, galbūt vienus apakina šlovė, žmonės pernelyg sužvaigždėja ir jiems atrodo, jog nereikia investuoti į santykius, nes jie visų trokštami, tobuli, kiti, gali būti, tai daro dėl savireklamos (esu girdėjęs tokių dalykų), na, o trečių sprendimus turbūt lemia nestabili psichika. Šiais laikais žmonės psichologiškai neatsparūs, jų galvose vyksta daug negerų dalykų – maža kas kam susišviečia. 

Nauja karta yra visai kitokia, jos vertybės – taip pat, nes gyvename išmaniųjų technologijų amžiuje, jos užkariauja mūsų protus. Juokaudamas sakau, kad elektroninė vaikystė smarkiai keičia žmones. Mes augome visai kitokiomis sąlygomis.

Jūs visada šypsotės, atrodote linksmas ir laimingas. Kokia jūsų gyvenimo filosofija, iš kur tiek optimizmo?

Tiesiog prabudus reikia pagalvoti, kas tave šiandien gali padaryti laimingą, – juk tam ir gyvename. Mano gyvenimo filosofija – užsiimk tuo, kas tau teikia laimės, džiaugsmo. Galima džiaugtis ir mažais dalykais. Būna,  dar gulėdamas lovoje pagalvoju, kaip šiandien ant žarijų kepsime antienos kepsnį, koks jis bus skanus ir koks žiauriai laimingas būsiu (juokiasi).

Vienas mano pomėgių – ruošti grilio kepsnius. Čia tiek improvizacijos, kūrybos: galima kepti ir iš avienos, ir iš antienos, ir iš vištienos...

Arba pasvajoju, kaip po savaitės kitos važiuosiu į kokią nors kelionę, aplankysiu vieną ar kitą draugą (tikėkimės, greitai galėsime judėti laisvai, be suvaržymų), ir tai praskaidrina nuotaiką, visai dienai nuteikia pozityviai.

Žinoma, būna, kad virš galvos susikaupia ir tų pilkų debesų, nuotaika subjūra. Tada truputį paliūdi, bet paskui vėl pabandai sau priminti, koks esi laimingas.