Vasario 23-ąją grupės „Išjunk šviesą“ lyderis Valdas Burnys švenčia 50-metį. Anksčiau triukšmingus gimtadienius rengęs atlikėjas šią sukaktį sutinka kitaip – saulėtoje Ispanijoje su žmona Aušra ir keliais artimais draugais ketina vaišintis pietiečių patiekalais. Valdas šypsosi – tokį jubiliejų padiktavo kitas gyvenimo etapas.
„Kitaip mąstau, vertinu aplinką, kitoks požiūris. Jis – truputį lėtesnis, dabar norisi daugiau sporto, gamtos, o praėjusių metų grąžinti nenorėčiau“, – kalbėdamas su 15min sakė žinomas vyras.
Valdai, ką naujo atradęs sutinkate 50-tą jubiliejų?
Žinot, pasakysiu, brandą (juokiasi). Bent jau man taip atrodo, kad atsirado daugiau brandos. Labai pasikeitė požiūris į daugelį dalykų, matyt, šie aplink mus vykstantys įvykiai turėjo tam įtakos. Prasidėjęs karantinas leido kitaip pažvelgti į pasaulį.
Atradau turbūt vieną iš banalesnių dalykų – darbą per nuotolį. Bet, manau, tai tapo daugelio žmonių kasdienybe. Dabar per atstumą galima rengti repeticijas, pasitelkus kompiuterį dainuoti dainas, o anksčiau nė minčių tokių nėra buvę. O toliau viskas bėga sava vaga. Vasara vyksta ūkininkavimas, žiemą daugiau poilsio (šypsosi).
Stereotipiškai teigiama, kad vyresni žmonės ne visada spėja su išmaniosiomis technologijomis. Kaip sekasi jums?
Stengiuosi eiti koja kojon su visomis technologijomis, todėl iššūkių nekyla. Tai, manau, priklauso nuo žmogaus. Pavyzdžiui, mano mama, į išmanųjį telefoną žiūrėdama klausė, kam jo reikia, bet kai įkalbėjome naudotis, ji pradėjo daryti videopasimatymus, labai greitai išmoko naudotis ir dabar, manau, žiniomis gal net pralenktų kokį penkiolikmetį (juokiasi). Juokauju, paaugliai daug imlesni, bet pagrindinius dalykus ji išmano, supranta, kas yra „Skype“ ir „WhatsApp“. Sakyčiau, jei yra noras, viską įmanoma išmokti.
O kaip tas skaičius 50 – negąsdina?
– Mane gąsdina, velniškai daug (juokiasi). Kai buvau 20-metis galvojau, kad 40-mečiai – jau seni žmonės. Dabar 50 – iš vienos pusės, baugina, nes pastebiu jau vieną kitą žilesnį plaukelį, bet, galvoju, ką darysi, taip sukasi žemė, taip eina laikas, reikia ir šį periodą prieiti bei juo mėgautis.
Sakoma, kad per gyvenimą vyras turi pastatyti namą, užauginti sūnų ir pasodinti medį. Jūsų visi darbai nudirbti, o kokią dar svajonę norėtumėte įgyvendinti?
Taip, kaip sakoma, namas pastatytas, dukra ir sūnūs jau dideli, turi savo verslus, medžių irgi daug prisodinta (juokiasi). Buvo svajonių, kurios išsipildė, o dabar belieka prilėtinti tempą, nebe taip skubėti, pasimėgauti pražydusia gėlyte, praskridusiu paukščiuku. Žinoma, apie tai reikėtų kalbėti sulaukus 60-ties, bet, manau, geriau anksčiau atrasti tokį gyvenimo džiaugsmą, nes daug jau nuveikta, dabar reikia mėgautis.
O svajonės išsipildė, tik dar liko viena, bet nenoriu jos įvardyti, nes sakoma, jeigu atskleisi, neišsipildys. Geriau paskambinkite, kai man bus 60 metų, tuomet pasakysiu, ar išsipildė (šypsosi).
Prieš kurį laiką buvo publikuota daug interviu, kuriuose kalbėjote apie savo ūkį. Kokią vietą jūsų gyvenime dabar jis užima?
Pirmiausia, viskas prasidėjo nuo to, kad mano garbaus amžiaus tėvelis jau prieš kelerius metus perdavė ūkį, paklausęs, ar mes norėtumėme. Su šeima nusprendėme, kad reikia imtis ekologinio verslo, dabar auginame česnakus, turime agurkų, pupelių, kviečių. Su didžiuliu noru po truputį plėtėmės, investavome. Laikui bėgant supratome, kad geriau turėti daugiau įvairių veiklų, nes tokie laikai – koncertų vieną dieną yra, kitą jau nebe. Dabar ūkininkavimas, renginių organizavimas ir koncertai – įvairios veiklos, viena kitą papildo. O ir suderinti viską puikiai pavyksta, tai labai džiugina.
O ūkis dabar mano gyvenime užima pirmą vietą, tik vėliau koncertai. Šiuo, koronaviruso, metu visas jėgas tenka atiduoti ūkiui, jo plėtrai, viskam, kas susiję su daržovėmis, auginimu, priežiūra. Koncertų buvo sumažėję, bet dabar, ačiū Dievui, viskas po truputį atsigauna, nuo balandžio mėnesio jau pradėjo pildytis koncertų grafikas. Esu parašęs keturias naujas dainas, belieka jas pristatyti.
Manau, kad ši vasara bus labai darbinga, nes matau, kad žmonės jau pavargo nuo uždarymo, organizuoja šventes. Žinoma, jau vyksta ir pasiruošimas vasaros darbams ūkyje.
Užsiminėte apie koncertus. Karantino metu nebuvo kilusių minčių, baimės, kad ši veikla taip ir liks praeityje, jog nebeužlipsite ant scenos su grupe?
Pasakysiu atvirai. Kai tik prasidėjo kovido užgrobimas (juokiasi), kilo įvairių minčių, visokių slibinų lindo į galvą. Juokavau, kad tik kokio zombių viruso nebūtų, kaip iš siaubo filmų. Žinoma, dėl koncertų, aš jau iš karto draugams pasakiau: „Gali čia būti, kad netrukus viskas praeis ir po metų atsigaus, o gali ta pertrauka trukti ir penkerius metus.“ Iš pradžių ėmė baimė, paskui ją pakeitė vidinis susitaikymas. Su grupe pagalvojome, kad tęsime veiklą nuotoliniu būdu, visokių minčių kilo, susijusių su išmaniosiomis technologijomis.
Visu šiuo laikotarpiu daug girdėjome ne tik apie be darbo likusius menininkus bei muzikantus, bet ir byrančias santuokas, šeimų skyrybas. Jūsų namuose lėkštės neskraidė?
Kai tik prasidėjo karantinas, praleidome šį laiką Ispanijoje. Čia atvažiavome ir užstrigome keliems mėnesiams atostogų. Dabar su žmona taip pat leidžiame laiką Ispanijoje, kurioje 20 laipsnių šilumos, ošia jūros bangos. Gal tai lemia gerą nuotaiką – saulė, žydras dangus. Viena mano svajonių ir buvo, atlikus pareigą – užauginus vaikus, leisti sau atsipalaiduoti ir didžiąją metų dalį praleisti Ispanijoje.
Su žmona per karantiną, tiesą pasakius, net nepajutome įtampos, trinties. Gyvendami Ispanijoje vakarais tai vyno įsipildavome, sūrio pasipjaustydavome, išvažiuodavome dviračiais pasivažinėti, net nepajutome, kaip tai praėjo. Jau ir anksčiau žmona su manimi važiuodavo į koncertus, todėl esame pripratę prie to, stengiamės džiaugtis, kad esame vienas šalia kito.
O tarp mano pažįstamų buvo tokių atvejų, kad ir susipyko, ir keliai išsiskyrė. Ne vienas toks atvejis buvo, bet žmonės labai skirtingi, tai priklauso nuo jų požiūrio, nuo jų nusiteikimo.
Pietiečių kraštuose, atrodo, labai paprasta leisti laisvalaikį – žmonės nesuka galvos dėl problemų, gyvena lėčiau ir mėgaujasi saule. Kaip jūs su šeima leidžiate laiką Ispanijoje?
Ispanija jau mums tapusi kaip antri namai. Žiemą ūkio darbų nenudirbsi, viskas užšalę, užsnigta, o čia galima šiltai leisti laiką. Bet darbas vis tiek vietoje nestovi, žmona tvarko reikalus, susijusius su medicina, aš nuotoliniu būdu organizuoju seminarus, kartu su grupe pagrojame. Veiklos pilna, negali pasakyti, kad guli ant pečiaus ir nieko neveiki (juokiasi).
O laisvu laiku labai dažnai einame prie jūros, kaip vadiname, į šunų pliažą. Jame vakarais renkasi daug šuniukų, o mes žiūrime, kaip jie maudosi, kokius triukus daro, kaip žaidžia. Tai – viena iš mėgstamiausių vietų. Labai įspūdingai jie atrodo, būtent prie jūros, kai turškiasi vandenyje.
Mėgstame išvažiuoti su dviračiais, taip atitrūkstame nuo reikalų. Čia žydi gėlės, auga palmės, malonu akį paganyti gamtoje.
Tokią rutiną galbūt praskaidrins gimtadienio dovana – naujas augintinis?
Visokių minčių yra. Mūsų šeima turi alabajų veislės šunį, dabar jis žiemoja pas mano tėvus Baisogaloje, o žmona vis galvoja apie šuniuką, gvildena tą mintį (šypsosi). Aš sakau, gal palaukiam, bet žmonai jau reikia. Aš nesu didelis mažų šuniukų fanas, man patinka dideli, stambūs. Nors dukra turi pudeliuką, jis labai mielas, tik reikia dažnai išvesti į lauką. Jei įsigysime ir mes, galbūt su žmona pavyks susitarti, kad aš rečiau vedžiosiu (juokiasi).
O kokius savo gimtadienius prisimenate? Jie visada buvo tokie jaukūs, svečiose šalyse, su šeima?
Aktyviai gimtadienius švęsdavau iki 40-ties, susirinkdavo daug draugų ir giminių. Šį kartą jį pasitiksiu visiškai ramiai, siaurame žmonių rate, nes esame Ispanijoje. Nueisime į restoraną, pakelsime vieną kitą taurę viskio, o šventę surengsime vasarą kada prie progos. Kai bus 60 metų, sakiau, kad reikės rengti didelį vakarėlį, kaip kad švenčiau, kai buvau 20-metis. Nuo 60-ties turbūt pradėsiu vaikėti (juokiasi).
Galbūt per tuos jau prabėgusius metus yra įsiminęs koks nors ypatingas gimtadienis?
Būdavo šventės, visi baliavodavo iki paryčių, grodavo muzika, toks linksmybių šurmulys. Mano draugai rimti, protingi žmonės, tai kvailysčių per gimtadienius neprikrėsdavome. Buvo tik daug alkoholio, daug šokių. Po 40-mečio jau supratau, kad to judesio per daug, žmogus jau nebegali. Praeina tas etapas, reikia pradėti į viską žiūrėti ramiau, nes sveikata ne geležinė. Ačiū Dievui, žmogus suvoki, kur yra saikas, ir pradedi galvoti, kad jau kitokias šventes reikia švęsti, ramesnes, be didelės įtampos organizmui.
O ilgitės tų, jau praėjusių laikų?
Ne, jokiais būdais kartoti nenorėčiau (juokiasi). Tai – jau praeitas etapas, o dabar reikia šiek tiek įsiklausyti į save. Atsiranda kitokie pamąstymai, aplinkos vertinimas, kitoks požiūris, jis – truputį lėtesnis. Dabar norisi dėmesį skirti sportui, gamtai, o praeito etapo nenorėčiau grąžinti. Jis – praeitis, uždėtas pliusas, dabar reikia eiti į priekį ir žiūrėti, kas laukia toliau.
Sakoma, kad tokį jubiliejų švenčiantis žmogus jau turi daug patirties ir išminties. Ką norėtumėte pasakyti 20-mečiui Valdui Burniui, jei dabar galėtumėte, kokį patarimą jam duotumėte?
Patarimas būtų labai paprastas – mažiau skubėti, lėtinti tempą. O dabar sau palinkėčiau sveikatos. Jei žmogus sveikas, tai jis ir turtingas, ir laimingas.
Fotogalerija:
