Iškili figūra – detektyvų karalienės Agathos Christie istorija

Turbūt nėra pasaulyje rašytojo, kuris netrokštų Agathos Christie sėkmės. Kiekvienas gyvenimo įvykis, džiugus ar skausmingas likimo posūkis detektyvų kūrėjai dovanojo begalę minčių ir idėjų. Jos be didelio vargo suguldavo į šūsnis popieriaus lapų ir virsdavo populiariausiomis knygomis. Kartais būdavo išleidžiami net du detektyvai per metus. Tad nieko nuostabaus, kad šiai anglų literatūros atstovei per penkiasdešimt karjeros metų pavyko parašyti ir išleisti 79 romanus ir trumpus pasakojimus. O kur dar įvairių pjesių pluoštas... Viena jų „Pelėkautai“, pirmą kartą suvaidinta 1952 metais Londone, yra ilgiausiai besitęsiantis spektaklis teatro istorijoje.

Ne gana to, Agatha Christie didžiulės sėkmės pasiekė nekeldama sau sudėtingų literatūrinių uždavinių. Ji rašė savo ir skaitytojų malonumui. Moteris buvo tikra: jei literatūra ne tik auklėja, šviečia, bet ir padeda pailsėti, ji egzistuoja ne veltui. Nepralenkiamoji detektyvų kūrėja iš kitų rašytojų išsiskyrė ir konservatyvia pasaulėžiūra. Autorė smerkė visus, kurie nepaiso moralės normų. „Niekas negalėjo pagalvoti, kad ateis tokie laikai, kai detektyviniai romanai bus skaitomi dėl juose aprašomų smurto scenų, dėl sadistinio pasitenkinimo, dėl paties žiaurumo“, – biografijoje piktinosi A. Christie, viso pasaulio skaitytojų simpatijas sugebėjusi pelnyti be smulkaus nusikaltimų aprašinėjimo.

Drovuolė

Geriausia detektyvų rašytoja gimė ir užaugo Anglijoje, Torkvėjuje, drauge su sesute Margaret ir broliuku Louisu. Agathos tėvai Frederickas ir Clara Milleriai buvo skirtingi lyg vanduo ir ugnis. Iš Amerikos į lietingąją salą atklydęs tėvas – atviro, linksmo būdo vyras. Tuo metu anglų kilmės mama pasižymėjo išskirtiniu drovumu ir uždarumu. Šiuos būdo bruožus paveldėjo ir būsimoji rašytoja. Jei ne įgimtas kuklumas, galbūt šiandien apie Agathą Christie kalbėtume ne kaip apie nepralenkiamą detektyvų meistrę, o kaip apie talentingą dainininkę ir muzikos virtuozę. Mat mergaitė ilgą laiką sėkmingai mokėsi dainavimo ir grojimo pianinu meno.

Mažoji Miller buvo gabi ne tik muzikai. Mama norėjo, kad dukra, priešingai nei sesuo Margaret, formalaus išsilavinimo nesiektų ir į mokyklą neitų. Tačiau būdama vos penkerių Agatha išmoko skaityti, todėl paskatino tėvus ieškoti gabaus repetitoriaus ir tinkamiausios mokyklos. Visgi gyvenimas Millerių šeimai buvo numatęs kitokį likimą. 1902 metais mirė šeimos maitintojas. Nerasdama sau vietos, Clara pradėjo keliauti. Kartu dažnai veždavosi ir jauniausią dukterį. Dėl to būsimoji rašytoja nuolatos keitė mokymo įstaigas ir repetitorius, bet atrado visą likusį gyvenimą lydėjusią aistrą keliauti.

Pirmoji meilė

Mylėjo Agatha Christie taip kaip ir kūrė – visa širdimi ir kūnu. Pirmoji meilė ir pirmasis vyras į rašytojos gyvenimą pasibeldė 1912-aisiais. Lakūnas Archibaldas Christie, neseniai pradėjęs tarnybą Karališkajame oro laivyne, 22 metų merginos širdyje sukėlė tikrą jausmų audrą. Po dvejus metus trukusio romano pora susituokė 1914 metais Kalėdų išvakarėse.

Šeimine laime nebuvo kada džiaugtis. Antrą Kalėdų dieną Archie‘is buvo priverstas grįžti į karą Prancūzijoje. Tuo metu Agatha išklausė slaugių kursus ir įsidarbino Raudonojo Kryžiaus Torkvėjaus ligoninėje, vėliau jos vaistinėje. Rašytoja sėkmingai slauge dirbo ir Antrojo pasaulinio karo metais, o farmacijos srityje įgytas žinias ypač tiksliai perteikinėjo knygose.

Karui pasibaigus, 1919-ųjų vasarą, laiminga šeima susilaukė vienturtės dukters Rosalindos. O po metų buvo išspausdinta pirmoji jos knyga „Mįslingas nutikimas Stailze“. Tai buvo patys gražiausi rašytojos gyvenimo metai. Vėliau biografijoje Agatha Christie aprašys idiliškus vasaros vakarus, kai garsiai šeimos nariams skaitydavo naujausius savo romanus, o jie mėgindavo išnarplioti painias nusikaltimų gijas.

Vis dėlto 1926-aisiais šeiminė laimė sudužo į šipulius. Rašytoja ne tik palaidojo mylimą motiną, bet ir sužinojo apie vyro neištikimybę. Pastarąjį skaudų įvykį detektyvų kūrėja išgyveno viešai. 1929 metų gruodį A. Christie netikėtai dingo ir buvo surasta tik po 10 dienų vieno atokaus miestelio viešbutyje. Nors dingimą moteris aiškino emocinio šoko sukelta amnezija, iki šiol manoma, kad taip autorė mėgino atkeršyti vyrui ir pareklamuoti naujausius kūrinius.

Archeologijos žinovė

Nors vienu metu neteko dviejų brangiausių žmonių, rašytoja nepalūžo. Kad atitrūktų nuo skaudžios kasdienybės ir pasisemtų naujų minčių kūrybai, leidosi į tolimas keliones. Besilankydama Bagdade Agatha Christie susipažino su antruoju savo vyru Maxu Mallovanu. Juodu drauge leidosi į nuotykių kupiną turnė po Bagdadą ir dykumą, pažino Atėnų grožį. Kai moteris gavo telegramą, jog sunkiai serga dukrelė, kartu išvyko į Angliją. Kelionės pabaigoje Maxas mylimajai pasipiršo. Rašytoja ilgai nedvejojo – sutiko.

Ši pažintis iš esmės pakeitė detektyvų kūrėjos gyvenimą. Antrą kartą prisiekusi amžiną meilę, A. Christie vyrą archeologinėse ekspedicijose lydėjo 30 metų. Ją žavėjo gyvenimo dykvietėse paprastumas, naktys mažuose nameliuose greta kasinėjimų vietų, lyg magnetas traukė galimybė prisilieti prie antikinių civilizacijų paslapčių. Iš pradžių rašytojai buvo leista ryškinti iškasenų nuotraukas, vėliau jas fotografuoti, restauruoti, konservuoti. Tuo metu Agatha Christie tapo viena geriausiai archeologijos sritį išmanančių moterų pasaulyje.

Naujasis pomėgis neužgožė noro rašyti. Priešingai, dar nematytos vietos ir įspūdingos patirtys vieną po kito gimdė naujus kūrinius, kurie nuo viso pasaulio knygynų lentynų buvo graibstomi lyg karštos bandelės iš kepyklėlės. „Žmogžudystė Mesopotamijoje“ (1936 m.), „Mirtis ant Nilo“ (1937 m.), „Jie atvyko į Bagdadą“ (1951 m.) – tik kelios populiariausios knygos, įkvėptos klajonių po margąjį pasaulį. Patyrusi įspūdžių kupiną gyvenimą, Agatha Christie kelionę baigė 1976 metų sausio 12-ąją. Šiais metais minime 38-ąsias neprilygstamos rašytojos mirties metines.

Tekstas G. Stanislovaitės