Išmatų valgymu garsėjantis Maybachas šokiravo pareiškimais apie Krymą: institucijos žada imtis veiksmų

Skandalingasis interneto veikėjas savo sekėjams yra transliavęs, kaip išgeria butelį aliejaus, valgo kirminus, kačių maistą arba sudoroja 20 žalių kiaušinių. Dėl peržiūrų internautas prieš kameras net vartojo tai, ką tvirtino esant keptomis savo paties išmatomis. Jo turinį mato ir seka daug Lietuvos jaunimo.

Anksčiau šis internautas savo transliacijose vengdavo politinių temų, tačiau viskas pasikeitė nuo praėjusių metų rugsėjo. Dabar jis vis dažniau skleidžia mintis, ganėtinai artimas Rusijos propagandos naratyvams.

Viename iš vaizdo įrašų jis teigė, esą Lietuvoje valdžia nesirūpina „paprastu žmogumi" ir laiko jį tik pasipelnymo šaltiniu, mūsų šalyje nėra žmogaus teisių, o štai Rusijoje valdžia yra tautos tarnai.

Praėjusių metų rugsėjį prasidėjus bendroms Rusijos ir Baltarusijos karinėms pratyboms „Zapad“ L.Burovas tvirtino, esą Rusija nevykdo agresyvios politikos ir nieko neketina pulti, o tik ginasi nuo agresyvių NATO kėslų.

„Ne Rusija artėja prie NATO sienų ir bando apsupti NATO, o NATO, dar 1990 metais pažadėjusi už Vokietijos suvienijimą nesiplėsianti nė centimetro į Rytus, prasiplėtė per 15 šalių ir bando apsupti Rusiją, taip keldama grėsmę Rusijos egzistencijai“, – konstatavo tinklaraštininkas.

Viktorą Orbaną Vengrijos prezidentu pavadinęs tinklalaidininkas taip pat išsakė ekspertinę nuomonę dėl rusiškų dujų ir naftos pirkimo – anot jo, šalys, besirūpinančios savo piliečiais, gamtinius išteklius įsigyja būtent iš Rusijos, o elektrą – iš Baltarusijos.

Kartoja Kremliaus naratyvus dėl Krymo

Sunkumų Maybachui sukėlė ir ne vieną politiką parklupdęs klausimas dėl to, kam priklauso Krymo pusiasalis.

„Tai, vienu žodžiu, žiūrėk dabar. Krymas nuo 1783 m. buvo visiškai rusiškas, ten gyveno rusai, ten buvo investuojama iš Rusijos pinigėliai, ten buvo statomi rusiški miestai, rusiški pastatai, rusiškos gamyklos, investuojama iš Rusijos dideli, belekaip resursai.

Su rytinėmis Ukrainos teritorijomis irgi. Ten buvo istorinės rusų žemės, ten gyveno rusai šimtmečius, ir paskui tiek Krymas, tiek Ukraina sovietų laikais buvo atiduota – padovanota, paskolinta Ukrainai paadministruoti.

Tačiau, žlugus Sovietų Sąjungai, pasikeitus geopolitinei padėčiai ir galimai pradėjus pažeidinėti iš Ukrainos pusės rusakalbių interesus, ir, aišku, sužaidus NATO plėtros faktoriui, rusai dabar jau siekia atsiimti tas žemes sau atgal“, – viename įraše tvirtino Maybachas.

Šie teiginiai atkartoja gerai žinomus Kremliaus dezinformacijos naratyvus. Juose iškraipoma Krymo etninė ir teisinė istorija, ignoruojama Rusijos agresija, o tarptautinės teisės pažeidimai mėginami pateisinti vadinamojo „istorinio teisingumo atkūrimo“ retorika.

Plačiau skaitykite: Rusų propagandininkai vėl kartoja melagieną apie neva „ypatingąjį“ Sevastopolio statusą

Pats L.Burovas 15min pateiktame komentare pakartojo teiginius, esą Krymas – istoriškai Rusijai priklausančios žemės, Ukrainoje įvesta diktatūra, tačiau tvirtino palaikantis Ukrainą ir pats esantis chocholas.

„Kaip tu gali aneksuoti Krymą 2014 metais, jei tu jį jau aneksavai 1783 metais?“ – retoriškai klausė L.Burovas, patogiai nutylėjęs 1954 metais SSRS aukščiausiu lygiu teisiškai įtvirtintą Krymo perdavimą Ukrainos SSR.

Pateikiame pilną ir neredaguotą L.Burovo komentarą, kurį jis 15min atsiuntė video formatu:

Iškraipė istorinius faktus

Pirmiausia, teiginys, kad Krymas nuo 1783 metų buvo „visiškai rusiškas“, yra klaidinantis.

1783 m. Rusijos imperija aneksavo Krymo chanatą, tačiau tai nereiškia, kad Krymas tapo etniškai vien rusiška teritorija. Iki Rusijos imperijos ekspansijos Kryme daugumą gyventojų sudarė Krymo totoriai.

Vėliau demografinė sudėtis keitėsi dėl Rusijos imperijos kolonizacijos politikos, migracijos ir represijų, ypač po 1944 m. Josifo Stalino įvykdytos Krymo totorių deportacijos. Todėl dabartinę ar vėlesnę rusakalbių daugumą pateikti kaip įrodymą, kad teritorija „natūraliai priklauso Rusijai“, yra istoriškai nekorektiška.

1954 metais Krymas tuometinei Sovietų Ukrainai buvo perduotas ne etniniais, o geografiniais ir ekonominiais sumetimais – pusiasalis buvo tiesiogiai susijęs su žemynine Ukrainos dalimi ir ekonomiškai nuo jos priklausė.

Oficialus dekretas skelbė apie Krymo srities perdavimą „atsižvelgiant į ūkio vientisumą, teritorinį artumą ir glaudžius ekonominius ryšius tarp Krymo srities ir Ukrainos Respublikos". Laikinumo ar sąlyginumo sąvokų – nė ženklo.

1954 m. balandžio mėnesį SSRS Aukščiausiosios Tarybos sesija pakeitė Sąjungos Konstituciją, teisiškai įtvirtindama perdavimą aukščiausiame lygyje. Tai rodo, kad sprendimas buvo laikomas nuolatiniu administraciniu-teritoriniu pakeitimu, o ne laikinu ar simboliniu žingsniu.

Pabrėžtina, kad laikino pobūdžio administraciniai sprendimai nebūdavo tvirtinami aukščiausiu valstybės lygmeniu keičiant Sąjungos Konstituciją.

Tuo metu teritorijų perskirstymas Sovietų Sąjungoje nebuvo išskirtinis reiškinys: pavyzdžiui, 1925 metais Rusijos Sovietų Federacinė Socialistinė Respublika iš Ukrainos Sovietų Socialistinės Respublikos perėmė Taganrogą. Vis dėlto Rusija šiandien nesvarsto galimybės šios teritorijos „grąžinti“ Ukrainai.

Sovietų Sąjungos respublikų sienos buvo koreguojamos ne kartą, tačiau po SSRS žlugimo visos buvusios respublikos tapo suvereniomis valstybėmis, pripažintomis tarptautinės teisės.

Tai reiškia, kad buvusios administracinės ribos įgijo tarptautinių valstybių sienų statusą, o jų keitimas vienašališku sprendimu ar vienai pusei panorėjus tapo nebegalimas ir prieštaraujantis tarptautinės teisės principams.

Liko Ukrainos sudėtyje

Per 1991 m. referendumą, kurio rezultatu ir tapo Ukrainos nepriklausomybė, visi šalies regionai, įskaitant Krymą, balsavo už.

Tą pačią dieną, kai vyko referendumas, Ukrainoje taip pat buvo organizuoti prezidento rinkimai. Juose pergalę pelnė nepriklausomybę palaikantis kandidatas, tačiau, negana to, visi šeši kandidatai į prezidentus aiškiai pasisakė už nepriklausomybę.

Žinia pasauliui buvo aiški: kiekvienas Ukrainos regionas, įskaitant Krymą, palaikė nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos.

Po Sovietų Sąjungos žlugimo nemaža dalis rusų tikėjosi, kad naujasis prezidentas Borisas Jelcinas pareikalaus, kad Krymas būtų grąžintas Rusijai, tačiau to nenutiko.

Nors net 60 proc. Krymo gyventojų buvo etniniai rusai, per 1991 m. gruodį vykusį referendumą dėl nepriklausomybės 54 proc. pusiasalio rinkėjų pasisakė už tai, kad Krymas liktų Ukrainos sudėtyje.

Ne kartą patvirtino Ukrainos teritorinį vientisumą

Po Sovietų Sąjungos žlugimo 1991 metais pati Rusija ne kartą oficialiai pripažino Krymą Ukrainos dalimi.

Tai buvo įtvirtinta tiek tarptautiniais susitarimais, tiek dvišalėmis sutartimis.

1991 m. gruodžio 8 d. Belovežo susitarimo, kuriuo oficialiai nutrauktas SSRS egzistavimas, 5 straipsnyje konkrečiai numatytas sienų neliečiamumo klausimas.

„Aukštosios Susitariančiosios Šalys pripažįsta ir gerbia viena kitos teritorinį vientisumą ir esamų sienų neliečiamumą sandraugoje“.

1994 metų Budapešto memorandume Rusija įsipareigojo gerbti Ukrainos teritorinį vientisumą mainais į Ukrainos branduolinį nusiginklavimą.

1997 metais pasirašytoje Draugystės, bendradarbiavimo ir partnerystės sutartyje Maskva dar kartą teisiškai pripažino Ukrainos teritorinį vientisumą, įskaitant Krymą, o 2003 metų Rusijos ir Ukrainos sienos sutartimi Rusija pakartotinai patvirtino Ukrainos sienas.

Rytų Ukrainos regionai (Donbasas, Luhanskas, Zaporižia, Chersonas) per šimtmečius buvo įvairių imperijos valdymo formų dalimi, tačiau niekada nebuvo atskira Rusijos valstybė ar etniniu požiūriu grynai rusiška teritorija.

Donbaso pramoninė raida XIX–XX a. pritraukė darbuotojų iš įvairių imperijos dalių. Tai, kad regione yra rusiškai kalbančių gyventojų, nereiškia, kad žemė „priklauso" Rusijai – šis principas nepripažįstamas jokioje tarptautinėje teisėje.

Teiginiai, esą Krymas Ukrainai buvo tik „paskolintas“ ar „laikinai perduotas administruoti“, neturi jokio pagrindo nei istoriniuose, nei teisiniuose dokumentuose – tai buvo vėliau suformuota Kremliaus retorika, kuria Vladimiro Putino režimas siekė pateisinti 2014 metų aneksiją.

Kremlius samdo tiktokerius

Apie tai, kad Rusijos propagandinės struktūros, nusitaikė į jaunosios kartos žiūrovus, pirmą kartą rimtai prabilta dar 2022 metais.

Tuo metu opozicinio Rusijos portalo „The Insider“ žurnalistai, apsimetę Kremliaus užsakovais, išsiaiškino, kad prorusišką turinį kuriantys „TikTok“ tinklaraštininkai už maždaug 100 eurų pasirengę skleisti kone bet kokius Kremliaus naratyvus.

Kaip anuomet akcentavo „The Insider“, daugumai tokių turinio kūrėjų buvo nesvarbu nei skleidžiamos informacijos logika, nei jos tikrumas – svarbiausia buvo atlygis.

Siekdama „parduoti“ karą vis jaunesnei auditorijai, pasiekti tradicinės televizijos nebežiūrinčią visuomenės dalį ir formuoti palankų Rusijos įvaizdį užsienyje, Kremliaus propaganda tam skiria milžiniškus finansinius resursus.

2024 metais LRT išanalizavo nutekintus Kremliaus dezinformacijos sklaidos dokumentus, kuriuose aptiko, kad propagandos ruporai Lietuvoje ir kitose Baltijos šalyse vietoj uždraustų kanalų daugiausiai naudoja tinklus „Tik Tok“ ir „Telegram“.

2025 metais Rusijos opozicinis leidinys „Svarbios istorijos“ („Vаžnyje istoriji“) išanalizavo įvairių šalių tinklaraštininkus, kurie kritikuoja Vakarus ir ragina užsieniečius persikelti į Rusiją, kad šie galėtų mėgautis jos „tradicinėmis vertybėmis“. Nors pastarieji prisistato kaip nepriklausomi kūrėjai, tačiau už šios eksportui skirtos propagandos slypi valstybinis žiniasklaidos holdingas „Russia today“ (RT).

Po karo prieš Ukrainą pradžios Rusijos valstybinis kanalas RT sulaukė Europos Sąjungos ir JAV sankcijų dėl paramos karinei agresijai prieš Ukrainą. Apeiti ribojimus nebuvo lengva – „YouTube“ platforma bei kiti socialiniai tinklai greitai blokuodavo su RT susijusių kanalų kopijas.

Todėl RT ėmėsi naujos strategijos – kurti turinį po prekių ženklais, formaliai nesusijusiais su redakcija. Įvairių šalių tinklaraščių autoriai palaiko karą ir dabartinį Rusijos režimą, kritikuoja Vakarų valstybių politiką bei pasakoja, esą Rusijoje gyventi puiku, o sankcijos šaliai neva netrukdo.

Darė įtaką net rinkimams

2024 metų Rumunijos prezidento rinkimus sudrebino skandalas dėl plataus masto slaptos įtakos kampanijos „TikTok“ platformoje. Rumunijos žvalgybos tarnybos ir Europos pareigūnai teigė, kad koordinuotas paskyrų tinklas dirbtinai didino kraštutinių dešiniųjų ir prorusišku laikomo kandidato Călino Georgescu matomumą.

Išslaptintuose žvalgybos dokumentuose minima, kad jo turinį platino koordinuotos „TikTok“ paskyros, botų tinklai ir apmokėti influenceriai, nors pats kandidatas oficialiai deklaravo kampanijai neišleidęs lėšų.

Pasak išslaptintų duomenų, verslininkas Bogdanas Peschiras, „TikTok“ naudojęs slapyvardį „bogpr“, per mėnesį su C.Georgescu susijusioms paskyroms išmokėjo 381 tūkst. JAV dolerių. RFE/RL skelbė, kad iš viso 265 asmenims buvo pervesta daugiau nei 879 tūkst. JAV dolerių per „TikTok“ ir „Revolut“ platformas.

2024 metų gruodį Rumunijos Konstitucinis Teismas panaikino pirmojo prezidento rinkimų turo rezultatus, nurodydamas galimos skaitmeninės manipuliacijos, nedeklaruoto finansavimo ir užsienio kišimosi požymius.

Šis atvejis paskatino platesnes diskusijas Europoje apie „TikTok“ vaidmenį rinkimuose ir informaciniame kare, o Europos Komisija pradėjo oficialų tyrimą prieš platformą pagal Skaitmeninių paslaugų aktą.

Institucijos žada išsiaiškinti

Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba (ŽEIT), 15min pateiktame komentare nurodė, kad vykdo L.Burovo platinamo turinio stebėseną ir yra pradėjusi socialiniuose tinkluose paskleistos informacijos vertinimą.

„LR Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas numato, kad ardomosios informacijos platinimas ir kitokie pilietinės visuomenės bei valstybės griovimo veiksmai, vykdomi pasitelkiant propagandą ir dezinformaciją, yra priskiriami prie galimų rizikų, iššūkių ar pavojaus veiksnių.

Tai reiškia, kad informacija, kuria siekiama pakirsti visuomenės pasitikėjimą demokratine santvarka, valstybės institucijomis ar diskredituoti jų veiklą, gali prisidėti prie informacinio saugumo iššūkių.

Tą patį galima pasakyti ir apie teiginius, kuriuose klaidingai interpretuojama ar perpasakojama istorija. Manipuliavimas istoriniais faktais ir žiniomis yra ypač pavojingas ir gali kelti informacinę grėsmę, ypač atsižvelgiant į tai, kad klaidingos ar perrašytos istorijos sklaida yra būdinga Lietuvai nedraugiškų valstybių taikomoms propagandos technikoms“, – teigiama tarnybos atsiųstame komentare.

ŽEIT nurodo, kad L.Burovas gali būti įpareigotas pašalinti platinamą medžiagą, o nepaklusus nurodymui, medžiaga gali būti perduodama prokurorams.

Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba nurodo, kad nustačius, jog viešai skleidžiamas turinys pažeidžia Visuomenės informavimo įstatymą – pavyzdžiui, skleidžiama dezinformacija, karo propaganda ar kvestionuojamas Lietuvos teritorinis vientisumas – L.Burovas gali būti įpareigotas pašalinti medžiagą, o jo veikla tam tikrais atvejais gali būti sustabdyta iki trijų mėnesių.

„Jei tyrimo metu paaiškėtų aplinkybės, turinčios baudžiamosios teisenos požymių, tyrimo medžiaga tolesniam nagrinėjimui ir sprendimų priėmimui pagal kompetenciją būtų perduota Generalinei prokuratūrai“, – teigiama ŽEIT komentare.