Išmėginimas kelione: kaip neapsigauti ir išmokti bendrauti su kelionių organizatoriais?
Kartais man siaubingai patinka pedantiškumas: lėktuvai, traukiniai, autobusai ir mylimieji, atvykstantys ir išvykstantys sutartu arba tvarkaraštyje nurodytu laiku, Kelių eismo taisyklės, kurių laikomasi, ir net patarimai, išdėstyti vokiškose gyvenimo būdo knygose.
Gali būti tikras, kad pagal pateiktą instrukciją pavyks pasigaminti suflė, pradėti romaną su viršininku, užmegzti jūrinį mazgą. Ir išsiruošti į kelionę – pagal savas taisykles, o ne pagal tas, kurias diktuoja saldžiabalsis kelionių agentas.
Individualistai, keliaujantys patys sau, kruopščiai suplanuoja maršrutą, iš anksto užsisako viešbučius, perrausia visus kelionių vadovus, puikiai skaito žemėlapį ir dar spėja papasakoti bendrakelioniams (jei tokius ima), ką turėtų matyti pro kairį, o ką – pro dešinį langą. Jei nutinka kas nenumatyto – gali kaltinti tik patys save. O jūs sau – nesvetimas, kaip nors sutarsite.
Pamėginkite keliauti su grupe! Nereikia į Sibirą – pakaks į kokią civilizuotą Europos šalį. Skaitytuvus ir skaičiuotuvą padėkite į šalį, interneto svetaines, kurios pagelbėtų išvykti iš kokios Varšuvos ar Frankfurto, – atmeskite irgi. Tiesiog jūs – keliautojas, žinantis, kur norite atsidurti, nenorintis sukti galvos, kaip tai padaryti, ir įsitikinęs, kad kiekvieną darbą turi daryti profesionalai: chirurgai – operuoti pilvus, o kelionių organizatoriai – rūpintis poilsiu. Už jūsų pačių pinigus.
Manote, kad tai įmanoma? Kurgi ne. Visa tai – teorija. Kelionių agentūrų vadybininkai plonina liežuvį ne blogiau nei pardavimo agentai ar būrėjos. Spalvotais paveikslėliais kataloge ar viešbučio interneto svetainėje irgi neverta kliautis: juose nematyti, kad duše nėra šilto vandens, o dvi su puse žvaigždutes iš žadamų trijų nupiešė išradingas pensiono savininkas. Jums žadėjo, kad keliaus tik 15–20 žmonių grupė, visi viešbučiai, kuriuose apsistosite, – miestų centruose, komfortiški ir net prabangūs (praėjusį pavasarį viename iš jų inkognito buvo apsistojusi Sharon Stone su Bradu Pittu)? Nusiraminkite, prisidurti prie atlyginimo iš paparaco karjeros nepavyks – jums meluoja. Ir apie Stone su Pittu, ir apie žvaigždutes, ir apie atstumą nuo centro. Va taip, suaugę žmonės, žiūrėdami į akis, imdami iš jūsų pinigus ir žadėdami, ko neketina įgyvendinti.
Tai tik pirmas melas jūsų kelionėje, todėl mokykitės juo netikėti jau dabar. Kvoskite, klauskite (galima naudoti kankinimus) ir primygtinai teiraukitės: kiek kilometrų yra iki mistinio centro, ką ir kaip ketinama pamatyti ir kokių teisių turi klientas, pasinaudojęs agentūros paslaugomis (gali paaiškėti, kad jūs turite tik pareigų, o visos teisės priklauso kitiems). Pamiršusiems, kad aštuntas Dievo įsakymas ragina: „Nemeluok.“
Įprotis netikėti pravers per visą kelionę. Juk gidė taip pat ignoruoja dekalogą, pasakodama, kaip ant Michelangelo veido varvėjo dažai nuo tapomos freskos ir kaip sulaukęs 89-erių jis mirė dėl niekam nežinomos priežasties. Tikriausiai nuo dažų. Arba neapsikentęs svetimo kvailumo. Tačiau tai dar nekaltas melas, lengvai ištaisomas pervertus dailės istoriją. Bjauriau – primygtinis siūlymas papietauti pigiausiame 100 km spinduliu restoranėlyje. Pakelkite akis: ant gretimo lango pamatysite iškabą, kviečiančią papietauti perpus pigiau. Melas kainuoja brangiai: juo tikintiems.
Ješua Ha-Nocri teigė, kad sakyti tiesą – lengva ir malonu. Visi žinome, kaip baigėsi jo gyvenimo kelias! Lengva ir malonu sakyti tik sau naudingą tiesą – lažinamės, kad jūsų gidė puikiai iškalusi šį postulatą. Žmogau, apsidairyk aplink: tik jos garbės žodis laiduoja, kad suvenyrai parduotuvėlėje, į kurią jus atvedė, – patys pačiausi: pigiausi, autentiškiausi (aha, pagaminti iš akmens, iš kurio pastatytas Koliziejus, specialiai jums) ir niekur kitur tokių nerasite. Mano bendrakeliones, panorėjusias parsivežti suvenyrų iš Vatikano, vadovė nuvedė į neprilygstamą, pasak jos, parduotuvę. Tiesa, joje buvo parduodami tik kunigų drabužiai ir bažnytiniai aksesuarai. Sutana – pikantiška dovanėlė iš Romos. Taigi sakiau – netikėkite. Nes tikintys moka du kartus. O gidei parduotuvės ar restoranėliai atlygina už kiekvieną atvestą klientą.
Žinios – ne tik šviesa (o nežinojimas – tamsa). Žinios dar ir sutaupyti eurai, kuriuos galima išleisti kur kas malonesniems dalykams nei sutana. Jei nesate istorijos mokytojas, archeologas ar šiaip pamišęs dėl senovės, iškart atmeskite idėją, kad jums privalu nusilenkti kiekvienam antikinių griuvėsių akmeniui, – ir tai, kai aplinkui +35. Iš arti jie visi atrodo labai panašiai. Pagailėkite kojų: miestuose, knibždančiuose turistų, egzistuoja nuostabus žmonijos išradimas – apžvalginiai turai autobusais, kurie tiesiog nuveš prie labiausiai vertų dėmesio „akmenų“. Panorėjęs galėsite išlipti, apžiūrėti anuos iš arti ir vėl sėsti į tą patį autobusą. Nemokate užsienio kalbų?! Aaa. O ką aš sakiau: nežinojimas – tamsa. Ir išlaidos. Ir kojos, nutrintos iki pūslių, besilankstant tik tiems „akmenims“, kuriuos pažįsta jūsų gidė. Anokia čia paslaptis, kad apžvalginių maršrutų elektroniniai gidai „kalba“ ir rusų kalba, o knygos apie populiariausias vietas – seniai parašytos ir išleistos.
Ir apskritai turistų labiausiai lankomose šalyse jų viešnagės procesas automatizuotas iki neįmanomo lygio. Paklysti čia nei baisu, nei įmanoma. Todėl jei turite bent minimalių bendravimo gebėjimų, paleiskite gidės sijoną, tai yra skėtį ar lazdelę, kuriuos ji laiko iškėlusi virš minios, kad ganomi avinukai matytų, kur turi sekti. Svečiose šalyse reikia dairytis aplink ir kliautis tik savimi. Nes sau nepameluosi.