Ispanes sužavėjusias flamenko sukneles Rima Pocevičienė puošia lietuviško lino raukiniais

Naujausiai jūsų kolekcijai, kurią pristatėte tarptautiniame flamenko mados renginyje „Simof“ Sevilijoje, vietos spauda negailėjo pagyrų. Kuo papirkote ispanus, tiksliau – andalūziečius, gyvendama Andalūzijos regione?

Šiemet tikrai daug dėmesio sulaukiau: gyrė, kad labai įvairi kolekcija, kiekviena detalė apgalvota, kad daug rankų darbo. Andalūziečiai labai vertina savo kūrėjus, todėl tokiuose mados renginiuose kaip „Simof“ dalyvių užsieniečių beveik nebūna. Anksčiau net iš kitų provincijų neįsileisdavo – turėjai būti išskirtinai andalūzietis. Kadangi esu Andalūzijos rezidentė, man atsakyti negalėjo. Tai buvo ketvirtoji mano kolekcija.

Beje, šiemet pirmą kartą į renginį įsileido užsienietę – jauną dizainerę iš Paryžiaus. Žinau tik – jeigu būčiau ispanė, gal jau seniai būčiau garsi visoje šalyje. Kita vertus, daug kas atpažįsta mano braižą: „Tai – Rimos suknelės.“ Galbūt mano kūriniai kitokie, nes matau kitaip nei ispanai. „Kaip lituana gali kurti flamenko sukneles?“ – iš pradžių daug kas stebėjosi. O kaip dailininkas gali piešti ir Italijoje, ir Afrikoje, ir Lietuvoje? Gali, nes kūryba eina iš širdies.

Kokios gyvenimo aplinkybės nuginė jus į Ispaniją?

Kartą prieš gerų aštuoniolika metų su šeima nuvažiavome atostogauti į Ispaniją – mano sesuo jau kurį laiką gyveno Katalonijos regione, šiaurinėje Ispanijos dalyje. O prie Sevilijos, pietinėje dalyje, turėjau pusbrolį – aplankėme jį ir man šitos vietos iškart krito į širdį. Be to, dėl paauglės dukters sveikatos gydytojai patarė važiuoti į šiltus kraštus. Pasvarstėme su vyru ir nusprendėme: pabandykime metus pagyventi Ispanijoje. Taip 2000-aisiais atsidūrėme Sevilijoje.

Seviliją įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio, bet gyventi norėjosi arčiau jūros ar vandenyno.

Kaip vieni suplanuoti metai virto dešimtmečiais?

Iš tiesų planavome pabūti tik vienus metus. Visus darbus, vaikų mokslus sustabdėme metams. Pamenu, mokyklos direktorius atsiduso: „Nebegrįšite jau...“ „Ką?! – puoliau ginčytis. – Tikrai grįšime! Aš – Lietuvos patriotė, užsienyje negyvensiu!“ Juo labiau kad tada buvau jau 37-erių ir nesitikėjau, jog tokio amžiaus pradėsiu gyvenimą iš naujo svetimoje šalyje.

Seviliją įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio, bet gyventi norėjosi arčiau jūros ar vandenyno, todėl pasirinkome nedidelį turistinį Almontės miestelį, esantį 60 kilometrų nuo Sevilijos ir 30 – nuo Atlanto vandenyno. Mums su vyru iš pat pradžių pavyko gauti darbo, nes tada čia dar nebuvo tiek užsieniečių. Vietiniai labai šiltai priėmė. Vyras dirbo sandėliuose: nešiojo, krovė, vežiojo apelsinus. Po metų rado darbą viešbutyje – savotiškoje kaimo turizmo sodyboje, ir penkiolika metų ten dirbo ūkvedžiu. Aš irgi pradžioje ėmiausi visų įmanomų darbų – net braškes kurį laiką skyniau. Tačiau labai greitai išmokau kalbą, susipažinau su vietiniais, stengiausi pažinti andalūziečių kultūrą.

Kartą išgirdau, kad vietos savivaldybėje vyks konkursas vertėjo vietai užimti. Drąsiai nunešiau dokumentus, bet, aišku, nelaimėjau. Užtat po kokios savaitės man paskambino iš savivaldybės – jiems reikėjo savotiško tarpininko, mokančio ir ispanų, ir rusų kalbas. Kaip tik tada pradėjo važiuoti žmonės iš Lietuvos, Rusijos, Ukrainos, todėl labai trūko mokančių rusų kalbą. Įsidarbinau puse etato ir pati daug mokiausi.

Paskui susipažinau su ispane dizainere ir ji pasiūlė ateiti į savo siuvyklą. Juk gyvendami Šiauliuose su vyru turėjome siuvimo įmonę: pati modeliuodavau striukes, sijonus, sukneles, siuvome ir vežėme juos parduoti į Rusiją. Darbdavė visus siuvimo darbus greitai užvertė man ant pečių, o pati tik piešė, kūrė eskizus.

Aišku, aš svajojau apie savo ateljė, todėl įstojau į dizaino ir modeliavimo kursus Madride, mokiausi naktimis: iki penkių ryto piešdavau ir darydavau iškarpas, siųsdavau dėstytojams įvertinti. Kaip tyčia tuo metu Ispanijoje prasidėjo ekonomikos krizė, mano darbdavei pradėjo vis blogiau sektis ir aš išėjau. Įkūriau savo saloną „Atelier Rima“. Pradžia tikrai nebuvo lengva, bet pamažu pamažu... Imdavausi siūti visko, kas tik ką užsakydavo, bet ateljė vitrinoje būtinai išstatydavau ypatingą, aukštosios mados kanonus atitinkančią suknelę.

Greitai apsipratote Ispanijoje?

Nė nepamatėme, kaip praėjo pirmieji metai. Pasitarėme: dar vienus pagyvenkime. Taip ir antri praėjo. Na, dar trečius pabūkime... Vaikai čia pradėjo lankyti mokyklą, išmoko kalbą, susirado draugų. Paskui jau jie nebenorėjo važiuoti į Lietuvą, mes su vyru turėjome darbus, o Lietuvoje kaip tik prasidėjo krizė. „Jei jau liekame, tai pirkime kokį būstą, nes negaliu visą laiką gyventi lyg traukinyje...“ – pasiūliau.

Net pastebėjau, kad čia atvažiavusi labai išdrąsėjau, o buvau gana uždara, mano buvo santūrus ir elgesys, ir aprangos stilius. Čia gyvendama daugiau šypsotis ir juoktis pradėjau.

Dabar mes čia – jau septyniolikti metai. Dukra baigė turizmą, mokosi verslo vadybos. Ištekėjo už pianisto ispano, augina metukų vaiką. Mada jai patinka, bet siūti nenori – mato, kiek aš dirbu naktimis ir savaitgaliais. „Mama, aš noriu dar ir gyventi, ne tik siūti“, – juokiasi.

Sūnui dabar 26-eri, baigė istorijos studijas, bet svajoja mokytis žurnalistikos. Įdomiausia, kad net vyro hobis – fotografija – dabar tapo pagrindiniu darbu: fotografuoja mano kolekcijas, krikštynas, vestuves, kuria modeliams nuotraukų albumus. Galiu pasakyti, kad Ispanijoje mes tikrai greitai įsiliejome į vietos gyvenimą. Net pastebėjau, kad čia atvažiavusi labai išdrąsėjau, o buvau gana uždara, mano buvo santūrus ir elgesys, ir aprangos stilius. Čia gyvendama daugiau šypsotis ir juoktis pradėjau.

Kaip jūsų ateljė tapo flamenko suknelių kūrimo vieta?

Dar pirmą kartą atvažiavus į Ispaniją man į akis krito volanais puoštos spalvingos jų suknelės, kurias vilkint paprastai šokamas flamenkas. Šis šokio ir muzikos stilius kilęs būtent iš Andalūzijos regiono. O kai čia apsigyvenusi pamačiau dar ir tradicines šventes, į kurias eidamos moterys tokiomis puošiasi, tiesiog įsimylėjau šį drabužį. Man tai buvo nauja, nematyta ir nepažinta. O tai, kas nauja, smalsu išbandyti, todėl pirmoji Ispanijoje mano pasiūta suknelė buvo būtent flamenko.

Pasirodė, kad tai visai nesudėtinga, juo labiau kad modelis nesikeičia jau daugybę šimtmečių: bazė ir keli raukiniai suknelės apačioje. Dažna moteris pati siuvasi flamenko sukneles šventėms – paprastas, be didelių įmantrybių. Flamenko ir šiam šokiui skirtos suknelės tradicija nėra labai sena: manoma, kad maždaug aštuonioliktame amžiuje į Andalūziją ją atnešė čigonės – volanais puošti spalvingi jų sijonai kažkam labai patiko. Iš esmės flamenko suknelė – gana griežto stiliaus, ryški, dažnai – raudona. Tradiciniam flamenko šokiui tokia itin tinka.

Tačiau man norėjosi sukurti romantiškesnę, elegantiškesnę, sugalvoti kokį nors naują kirpimą, sumodeliuoti kitaip, suderinti kelis skirtingus audinius ir taip atskleisti ją vilkinčios damos moteriškumą. Turėjau visišką laisvę išreikšti savo fantaziją. Tarkime, lietuviško ar kitos tautos tradicinio drabužio labai nepakeisi – yra tam tikri spalvų, modelių ar derinių reikalavimai. O flamenko suknelę gali siūti iš įvairiausių spalvų audinių, keisti detales, transformuoti, kaip tik šauna į galvą: prisiūti plačias rankoves ar palikti išvis be jų, pečius apnuoginti ar suformuoti aukštą apykaklę, puošti vienu volanu ar siūti visą jų uodegą... Flamenko suknelė nėra senamadiška, nes ją galima keisti pagal visas šiuolaikinės mados tendencijas.

Be to, tradiciniai drabužiai dažnam yra lyg priverstinis vargas, o ispanės savo flamenko sukneles tiesiog dievina. Pavyzdžiui, ateiti į Sevilijoje visą savaitę vykstančią Balandžio mugę apsivilkus paprastą kasdienę suknią – tiesiog negarbė. Andalūzietės kasmet perka bent po vieną naują flamenko suknelę. Labiau pasiturinčios – dvi ar net tris.

Dažnai namų palėpėje įrengiamos specialios spintos būtent flamenko suknelėms, prestižu laikoma jų sukaupti kokia trisdešimt ar keturiasdešimt.

Šventės dienomis Seviliją tiesiog užplūsta turistai, todėl vietiniai, kurie nemėgsta šios šventės, stengiasi išvažiuoti kur toliau. Tačiau daugumai andalūziečių tai – pagrindinė proga pasipuošti ir pasirodyti su nauja flamenko suknele. Jei dieną jos eina į miestą pietauti – velkasi šviesią, gėlėtą, kai vakare išsiruošia pasėdėti į kavinę ar barą, puošiasi kita – kur kas prabangesne, elegantiškesne, blizgučiais dabinta. Tikrai damai privaloma tokių suknelių turėti pilną spintą! Dažnai namų palėpėje įrengiamos specialios spintos būtent šioms suknelėms, prestižu laikoma jų sukaupti kokia trisdešimt ar keturiasdešimt.

Bet įdomiausia, kad pati neturiu nė vienos! Neįsivaizduoju savęs ją vilkinčios, nes netgi prabangiausia flamenko suknelė nepavers manęs tikra ispane. Atrodo, tiek metų gyvenu šalia jų, bet vis negaliu atsistebėti, kokiomis gražuolėmis virsta, kai apsivelka šitą drabužį. Pardavėjos, advokatės, gydytojos – regis, paprastos moterys, bet vilkėdamos flamenko suknelėmis pasikeičia neatpažįstamai, – virsta tikromis mūzomis. Ne veltui šiųmetę savo kolekciją taip ir pavadinau – „Mūzos“. Flamenko suknelė moterį paverčia be galo moteriška, gundančia, koketiška, pasitikinčia savimi ir tikrai labai gražia. Ispanės net pačios mėgsta juokauti: „Su šita suknele tai jau tikrai susirasiu jaunikį.“ Nes daugelis iš tiesų susipažįsta ir antrąją pusę susiranda būtent tada, kai vilki flamenko suknelę – transformuojasi į gražuolę mūzą.

Siūti flamenko sukneles – viena, bet dalyvauti ispanų mados renginiuose su tokiomis kolekcijomis – tai jau rimta pretenzija, kad lietuvė gali sukurti geresnį tradicinį ispanų drabužį nei vietos dizainerės.

Aš gi darbšti ir užsispyrusi lietuvė – turiu parodyti, ką sugebu (juokiasi). Kai 2014-aisiais renginyje „Simof“ pristačiau pirmą savo kolekciją, labai bijojau: juk mano kūryboje itin daug lietuviškumo, nemažai suknelių siuvau iš lino. Kaip tik iš Panevėžio buvau parsivežusi labai gražaus, marginto auksiniais žirneliais. Kaip tyčia ir tų metų tendencija buvo „auksas“. Lietuvišką liną kombinavau su vietiniais auksu siuvinėtais audiniais – suknelės išėjo tikrai puošnios. Renginio mados direktorius, nuo kurio vien žvilgsnio priklauso tolesnis dalyvio likimas, po pristatymo mane net apkabino. „Rima, koks grožis!“ – negailėjo komplimentų ir vis stebėjosi, kokia siuvimo kokybė, kiek rankų darbo įdėta.

Man patinka kurti iš to, ko vietos dizainerės neturi, todėl daug audinių perku iš Lietuvos, retesnių parsivežu iš Paryžiaus, Milano. O kai susipažinome su Valensijoje gyvenančia dailininke, dekoratore Rima Paukšte, iškart paprašiau kelias sukneles ištapyti. Per kolekcijos pristatymą jos sulaukė ypač daug dėmesio. „Rimute, dabar noriu lininės palaidinės su lietuviškais motyvais. Ar gali man išpiešti?“ – neseniai vėl kreipiausi į ją. Atrodo, mudviejų kūryba dar tik įsibėgėja.

Kiek audinio reikia jūsų flamenko suknelei?

Tikrai ne metro ir ne dviejų. Kai ispanų spauda rašo apie mano kūrinius, vis pabrėžia: kilometrai volanų ir milijonai detalių. Matau kitų kūrėjų darbus: tikrai būna gražių ir reikalaujančių minimaliai audinio. Tačiau aš flamenko suknelę matau iš daug metrų medžiagos: jeigu volanų nėra tankiai pridėta, ji man kažkokia skurdi atrodo...

Tokios suknelės ir kaina turėtų būti nemaža. Krizė tikriausiai kiek prislopino ispanių aistrą išskirtinėms flamenko suknelėms?

Tiesa ta, kad krizę pajuto žemesnės klasės ispanai, tie, kurie neteko darbo. Bet šie žmonės ir anksčiau nelabai išgalėdavo nusipirkti tokių suknelių, juk jos – prabangos dalykas. Mano darbai visgi skirti labiau pasiturintiems, tiems, kurie gali įpirkti nuo 600 iki 2000 eurų kainuojantį rūbą. Daug flamenko drabužių siuvama Kinijoje, todėl jie – dešimtkart pigesni. Bet jau turiu savo kūrybos gerbėjų, jos pasiryžusios nors ir trejus metus taupyti, kad tik įsigytų mano kūrinį. Po šios kolekcijos pristatymo telefonas tiesiog lūžta nuo skambučių: kada atvešiu savo parodines sukneles į parduotuvę Sevilijoje! Dažnai girdžiu komplimentų ir tikrai jaučiuosi vertinama, o kartais net žodžių nereikia: matau, kaip apsivilkusi mano kurtą flamenko suknelę moteris pažvelgia į veidrodį ir tiesiog pražysta...