Ispanų duetas „Kyodai“: „Svarbiausia, kad žmonės suvoktų, jog grojame gyvai“
Ką galima pasiūlyti visko mačiusiam „klubinėtojui“, kuris nori šokti taip, kaip dar niekada nešoko? Tai daryti aplinkoje, kurią regi pirmąkart? Pagal elektroninę muziką, kuri čia pat konstruojama gyvai ir kurios įspūdį dar sustiprina apšvietimo sprendimai?
Visų pirma toks melomanas turėtų susipažinti su iš Ispanijos kilusių brolių duetu „Kyodai“. Broliai, anksčiau pasirašinėję kaip „Wagon Cookin‘“, gyvena ir kuria Vokietijos sostinėje Berlyne, o jau spalio 25-ąją gyvą pasirodymą surengs Vilniaus naktiniame klube „Opium“. Naujo drauge su „Tuborg“ kuriamo renginių ciklo „Open For More: Move“ startas žada daugelį naktinio gyvenimo kanonų pateikti šviežiai ir gaiviai.
Įdomu, ką apie tai, kad abu sūnūs gyvenimus susiejo su elektronine muzika, mano tėvai. Beje, ar tiesa, kad, jūsų tėvas – muzikantas?
Taip, mūsų tėvas yra muzikos konservatorijos profesorius, pats grojantis klasiką ir džiazą. Jis dėsto saksofono ir klarneto specialybes. Būtent jo dėka ir patys tapome muzikantais – nuo vaikystės buvome apsupti muzikos ir girdėjome jo patarimus. Taip pat esame buvę jo džiazo projektų nariais. Na, o prieš porą dešimtmečių atradome elektroninę muziką. Viskas prasidėjo nuo „acid jazz“, „deep house“, „UK garage“. Tiesa, patys tuomet kūrėme griežtą techno ir tėvas, žinoma, to nesuprato. Bet kai perėjome prie melodingesnio skambesio, jis atlyžo ir vėliau įgrojo instrumentines partijas daugelyje mūsų kūrinių.
Mama, žinoma, šiek tiek jaudinosi, nes ji žino, koks sudėtingas gali būti muzikanto gyvenimas. Bet ji laiminga.
Savo projektą pavadinote japonišku žodžiu. Kuo jums artima šios šalies kultūra?
Pirmąkart Japonijoje teko groti dar 2002-aisiais. Iškart pamilome šalį, jos kultūrą, virtuvę, japonų aistrą menui apskritai ir būtent muzikai.
Kiek vėliau sukome galvas ieškodami pavadinimo naujam savo projektui. Tuo metu gyvenome su geru savo draugu, kurio mergina buvo japonė. Pakalusėme jos, kaip žodis „broliai“ skamba japoniškai. Ji atsakė: „Kyodai“, ir manau, kad tai visai tinka jūsų projektui!“.
Kuriate dviese, gyvenate dviese – turbūt ginčų neišvengiate? Kuris brolis turi lemiamą balsą?
Žinoma, padiskutuoti tenka, bet dažniausiai ginčai neužtrunka. Iš esmės todėl ir galime gyventi bei dirbti drauge, nes sutariame daugeliu klausimų.
Palikote gimtąjį Madridą ir persikėlėte į „reiverių“ traukos centrą – Berlyną. Ar pasiilgstate gimtinės?
Į Vokietijos sostinę atsikraustėme prieš dvejus metus. Senokai planavome scenarijų, kuris būtų palankus įgyvendinti muzikines svajones. Anksčiau esame apsistoję įvairiuose kraštuose, dabar idealus pasirodė Berlynas.
Tikrai pasiilgstame draugų ir ispaniško maisto. Patys mėgstame gaminti, bet Vokietijoje nelengva gauti kai kurių produktų. Pavyzdžiui, žuvies.
Žurnalistai kartais jus pavadina vokiečiais – na, dėl to, kad gyvenate Berlyne. Ar tai priimate su šypsena, ar nuliūstate?
Tai labiau juokina nei trikdo. „Kyodai“ projektas gimė Berlyne, tad toks teiginys nėra visiška netiesa. Be to, mes – pasaulio piliečiai, ne ypač nacionalistinių pažiūrų, nors, aišku, mylime tėvynę.
Ar prisimenate, kur ir kada išgirdote savo kūrinį, grojamą didžėjaus?
O, taip! 2000-aisiais viename Madrido klube Rainer Trüby savo setą pradėjo nuo mūsų projekto „Wagon Cookin‘“ kūrinio „Earth“ – išgrojo visas 12 jo minučių. Tai buvo nuostabu.
Daug dirbate studijoje, matyt, ji įrengta nepriekaištingai. Kokie instrumentai ir prietaisai jums brangiausi?
Anksčiau turėjome tikrai daug įrangos, bet vis labiau įsitikiname, kad geriausi rezultatai pasiekiami sumažinus jos kiekį. Be elektroninių instrumentų naudojame ir daug tradicinių. Bosinė, elektrinė gitaros, kontrabosas, afroamerikietiška perkusijos sistema, būgnai, pianinas... Žinoma, neapsieitume be itin galingo kompiuterio, analoginių sintezatorių, geros garso plokštės ir, aišku, kolonėlių. Ne mažiau svarbi už įrangą yra ir patalpos akustika.
Ar pavyksta atsipalaiduoti ir mėgautis klausantis muzikos, o gal nagrinėjate ir analizuojate, kaip kiekvienas kūrinys įrašytas?
Šią savybę dar reikia išsiugdyti... Būtų puiku tiesiog klausyti muzikos ir nesigilinti į procesus, ypač po ilgų kelionių ar maratonų studijoje, kai smegenims tikrai reikia poilsio. Tai – profesinis dalykas, bet jis nėra itin sveikas. Tokiais atvejais, kai melodijos ir natos neapleidžia minčių, padeda meditacija, taip pat – neįpareigojantys susitikimai su draugais.
Jūsų kūryba dažnai remiksuojama. Kurie tai darantys autoriai patiems patinka labiausiai?
Komplikuotas klausimas... Kol kas visos interpretacijos mums patiko, nes jų autorius renkamės pasidomėję kūrėjų darbais ir kviečiame tuos, kurie mums patinka. Bene labiausiai nustebinę geraja prasme buvo trijų kūrinio „Breaking“ versijų autoriai – Roberto Rodriguez, Ian Pooley ir „Basic Soul Unit“.
Labai svarbi jūsų gyvenimo dalis – gyvi pasirodymai. Ar įmanoma jų metu gimstančią energiją užkonservuoti įrašuose?
Mums patiems atrodo, kad tikrasis „Kyodai“ skambesys visgi pirmiausia gimsta studijoje. Būtent tokį jį perima didžėjai, grojantys klubuose. O savo pasirodymams tai, kas jau įrašyta, tiesiog adaptuojame.
O kokie klubai jūsų muzikai tinka labiausiai?
Vidutinio dydžio. Žinoma, esame groję dideliuose festivaliuose – tai irgi nuostabu. Svarbiausia, kad žmonės suvoktų, jog grojame gyvai, taip pat visuomet siekiame užmegzti su jais tiesioginį kontaktą. Būna juk klubų, kuriuose scena stovi taip, kad negali grodamas nieko matyti, o publika savo ruožtu nemato tavęs. Tuomet žmonės galvoja, kad mes didžėjai...
Ar patys irgi mėgstat nueiti pašokti?
Žinoma, juk sukamės šiame pasaulyje! Kiekvieną savaitgalį keliaujant ir grojant nelieka daug jėgų, maloniau tiesiog namuose pasižiūrėti filmą... Bet visuomet įdomu apsilankyti „Berghain“ ir „Panorama Bar“, „Watergate“, „Chalet“ – šie Berlyno klubai mums patinka.
Praėjusį pavasarį grojote populiariojoje internetu transliuojamų vakarėlių platformoje „Boiler Room“. Kaip jums ši idėja, kuomet žmonės šoka atlikėjams už nugarų?
Mes grojome renginio pradžioje, tad pirmas keliolika minučių žmonių nebuvo niekur! Bet vėliau jie „apšilo“ ir patirtis buvo tikrai įdomi. Apskritai „Boiler Room“ yra puiki savireklamos platforma.
Kokie didžiausi jūsų profesijos pliusai ir minusai?
Didžiausias pliusas yra tai, kad veikiame tai, ką mėgstame. Bet tai ir minusas, nes, kaip minėjome anksčiau, kartais sunku atsipalaiduoti. Kelionės – irgi privalumas bei privilegija, bet ir jos vargina, ypač kai skrydžius atideda ar atšaukia.
