Įspūdinga kelionė, trukusi beveik metus: Richardas Jonaitis su žmona Jovita dalijasi įspūdžiais

Nuo romantiškos minties leistis į klajones po pasaulį dažną žmogų sustabdo žemiški dalykai: o kaipgi darbas, namai, paskola?.. Richardui ir Jovitai įsipareigojimų taip pat nestigo, bet kai labai nori – viskas susiklosto palankiai. „Turėjau daug veiklos: vedžiau renginius, radijo, televizijos laidas. Bet LRT kolegos jau įpratę, kad vis kur nors išlekiu ilgesniam laikui, todėl ramiai išleido – žinojo, kad grįšiu“, – šypteli Richardas. Jovitai irgi buvo sunku palikti „Domino“ teatrą, pasitraukti iš spektaklių, bet kolegos pasirodė supratingi. „Atėjau pas direktorių nuleidusi galvą, o jis išklausęs pasakė: „Važiuok“, – prisimena ji. – Ir iš tiesų: kada dar keliauti, jei ne dabar, kol jauni ir laisvi?“ Dideliu postūmiu tapo ir tai, kad Richardui pavyko rasti labai pigių bilietų. „Ar įsivaizduojate: bilietas iš Dubajaus į Manilą – trisdešimt du eurai, iš Manilos į Sidnėjų – penkiasdešimt, – vardija stulbinamas kainas. – Beliko įsigyti bilietus iki Dubajaus – ir viskas, už kelis šimtus eurų mes jau Australijoje.“

Butą Vilniuje pora išnuomojo, mylimą šunį Kafką išvežė draugams į Vokietiją. Lagaminus susikrovė greitai. „Būtiniausias daiktas – auliniai batai, nes Australijoje daug gyvačių, – teigia Jovita. – Metus trunkančioje kelionėje prireikia ir žieminės striukės, ir vasarinių suknelių. Prisipažįstu: įsimečiau net aukštakulnius, nes, žinote, maža ką... Prasivežiojau juos taip ir neištraukusi!“ Richardas vežėsi keletą kelionių knygų, nes planuoti maršrutą – jo aistra. Esminis planas buvo aiškus: Australijoje pora nusiperka automobilį ir leidžiasi į kelią, nakvoja kempinguose ir pati gaminasi maistą. „Tai pigiausias būdas. Kitokio negalėtume sau leisti – nakvoti viešbučiuose ir valgyti vien restoranuose būtų tikrai brangu“, – patikina.

Namai ant ratų

Kelionę pora pradėjo nuo Filipinų: nuskrido į keletą salų, Richardas žmonai pabuvo gidu, nes yra ten gyvenęs trejus metus. Galiausiai nusileidę Sidnėjuje skubėjo pamatyti Operos rūmų – nuostabus vaizdas padėjo įsisąmoninti, kad jie jau iš tiesų Australijoje. „Tuomet nuskridome į Darviną ir už du tūkstančius eurų nusipirkome internete nusižiūrėtą „Mitsubishi Challenger“, – pasakoja Richardas. – Ech, aš visada norėjau džipo! O šis buvo pritaikytas keliautojams: išimtos galinės sėdynės, vietoj jų iš faneros sukaltas lovos karkasas, paklotas čiužinys, apačioje – stalčiai su primusais, puodais, kėdėmis, net meškere, akvalangu ir plaukmenimis!“ Kondicionierius nelabai veikė, todėl pora įprato važinėti atvirais langais. „Vasarą ten karšta, temperatūra siekdavo ir keturiasdešimt penkis laipsnius, – prisimena Jovita. – Būdavo silpnumo akimirkų, kai nėra kuo kvėpuoti, net rankos per langą nesinori iškišti – toks jausmas, kad į ją kas pučia karštu plaukų džiovintuvu.“

Australija pasirodė idealiai pritaikyta tokiems keliautojams: įrengti patogūs kempingai, nemokami tualetai, dušai. „Miestų ir miestelių centruose stovi nemokami baseinai – šok ir teliūškuokis, – šypsosi keliauninkai. – Brisbane, Sidnėjuje jie didžiuliai, gali maudytis keli šimtai žmonių. Vietiniai paaiškino, kodėl jie nemokami: tose teritorijose negalima maudytis jūroje, nes ten karaliauja krokodilai ir medūzos.“

Maršrutą pora susidėliojo taip, kad aplenktų liūčių sezoną. „Lietūs Australijoje sukelia didelius potvynius, užlieja geležinkelius, nuneša automobilius, – pasakoja. – Mums pavyko to išvengti: išvažiavę iš kurio nors miestelio po kelių savaičių per žinias jau matydavome, kaip iš ten evakuojami žmonės. Didieji miestai yra modernūs, bet Australijos viduryje – laukų laukai, mažuma kelių asfaltuoti, jie eina per upeliūkščius, kartais reikia ir vandeniu pavažiuoti. Pakilęs vanduo gali ilgam atskirti nuo civilizacijos, todėl mašinoje visada būtina turėti maisto atsargų.“

Kavą lietuviai dažnai gerdavo degalinėse („kainuoja tik dolerį“), prekybos centrų asortimentą perprato greitai. „Dauguma produktų brangesni nei pas mus, bet kai kas pigiau – pavyzdžiui, šaldytos jūrų gėrybės, – šypteli. – Dažnai jų išsivirdavome. Firminiu patiekalu vadinome makaronus su tunu: juos ruošdavome, kai pasibaigdavo visos kitos atsargos. Kvynslande lankėmės per mangų sezoną: ananasų dydžio mangai, prakandi – sultys tiesiog bėga... Važiuoji pro fermą – prie vartų stovi mangų prikrauta dėžė, niekas neprižiūri, tik parašyta kaina, įmeti pinigus – ir pasiimi maišą vaisių. Niekas nevagia, žmonės pasitiki vieni kitais. Kartais nusiskindavome ir laukinių mangų – jie ten auga kaip Lietuvoje obuoliai.“ Retsykiais pora leisdavo sau užsukti į restoranus. „Didmiesčiuose, pavyzdžiui, Melburne, labai išvystyta maisto kultūra, daug gerų vietų maisto mėgėjams, bet tenka pasiryžti mokėti bent dvidešimt dolerių už patiekalą, – užsimena. – Turbūt egzotiškiausias patiekalas, kurį ten valgėme, – krokodilienos burgeris.“

Ką blogiausio gali padaryti krokodilas?

Per ilgus mėnesius jie spėjo apkeliauti pusę Australijos žemyno, pagyventi Vanuatu ir Fidžyje. Įspūdingiausia matyta vieta vadina Didįjį barjerinį rifą, kur plaukė laivu ir iššokę į vandenį nardė, grožėdamiesi po kojomis žydinčiais koralais, būriais žuvų ir net mažų ryklių. „Patiko šiaurinės žemyno teritorijos: dulkės, karštis, raudona žemė, kengūros... Jautėmės kaip filme, – tikina. – Uluru uola įspūdinga – per saulėlydį tai labai gražus reginys. O arčiausiai rojaus žemėje – Fidžyje esančios Jasavos salos. Jos sudarytos iš koralų, labai baltos – ir visai tuščios.“

Pavojingų gyvūnų jie labiausiai saugojosi kelionės pradžioje – vėliau baimė sumažėjo. „Išlipę iš mašinos nepalikdavome atidarytų durelių, kad neįlįstų kokia gyvatė. Didžiausią pavojų Australijoje kelia laukiniai gyvūnai, išbėgantys į kelią, – kengūros, stručiai, laukinės karvės, – vardija grėsmes. – Po mūsų ratais jų nepasitaikė, bet pakelėse matydavome numuštų. Geležinkelio sistema ten nėra moderni, krovinius dažnai veža sunkvežimiais su daugybe priekabų. Važiuodami jie negali sustoti, todėl kengūrų numuša tikrai nemažai.“

Kempinguose lietuviai jausdavosi saugiai. „Mašina per dieną labai įkaisdavo, tad kartais nakvodavome palapinėje, – pasakoja. – Apsikamšai, kad vorai nelandžiotų, ir tiek. Jei naktį eini į tualetą – pasišvieti kelią, garsiai trypi kojomis. Į kelionės pabaigą atsipalaidavome, net su paplūdimio šlepetėmis pradėjome vaikščioti.“ Sykį buvo tikrai nejauku: Jovita su Richardu vaikščiojo po nacionalinį parką, kitų lankytojų nesimatė. „Einame, grožimės kanjonais, upė apačioje teka. Takai žole užžėlę, neišmindyti... Tik šast – už dviejų metrų krokodilas. Guli mums ant tako ir žiūri, – prisimena. – Bet jų būna dviejų rūšių: gėlųjų vandenų krokodilai gyvena ežeriukuose, jūriniai – sūriuose vandenyse. Šitie – patys pavojingiausi, su dideliais snapais. O tas parke buvo mažas ir mūsų labiau išsigando nei mes jo. Vietiniai žmonės jų išvis nepaiso: sako, ką blogiausio gali padaryti gėlųjų vandenų krokodilas? Tik apkandžioti... Nemalonu, bet juk nenumirsi!“ Perėmę iš aplinkinių drąsą, lietuviai maudydavosi mažuose vandens telkiniuose net ir žinodami, kad ten yra gėlųjų vandenų krokodilų. „Kai toks karštis – rėkiu garsiai, kad juos truputį išgąsdinčiau, ir šoku, – juokiasi Jovita. – Vandenyje tik stengiuosi kojų nenuleisti, kad ant jų neužlipčiau. O vietiniai išvis išprotėję – net jūrinių krokodilų nepaiso. Mes žvejojame nuo kokio tiltuko, o jie įsilipę su botais į vandenį – ir ką tu jiems... Bet kai kur matėme padėtų gėlių vainikų. Matyt, kartais visgi atsirūgsta tas nepaisymas...“

Iš meilės artimui

Australai keliauninkams pasirodė labai draugiški ir kalbūs. „Stebisi, džiaugiasi, klausinėja – kartais net pavargdavome nuo jų dėmesio, – šypsosi. – Gatvėje bet kurio žmogaus galima prašyti pagalbos. Jei sustoji rečiau važiuojamame takelyje, o australas važiuoja pro šalį – būtinai stabtelės paklausti, ar tau viskas gerai. Mums sykį sprogo padanga neasfaltuotame kelyje, per porą minučių privažiavo kitas automobilis – nereikėjo net rankos kelti, iškart sustojo, padėjo, nuleido, pataisė. Būtų smagu ir į Lietuvą perkelti tenykštį bendruomeniškumą, meilę artimui, bendravimo lengvumą.“

Kai nesinorėdavo ieškoti aplinkinių kompanijos, jiedu kempinguose vakarodavo dviese. „Dešimt mėnesių drauge nuo ryto iki vakaro – visgi nemenkas santykių išbandymas, – juokiasi. – Pykčių pasitaikydavo, bet vienas kitam neatsibodome. Po dienos kelionių pasigamindavome vakarienę, žaisdavome „Uno“ ar kitą stalo žaidimą – ir kalbėdavomės apie namus, šeimą, draugus... Kaip paradoksalu: sėdėdami Australijoje po žvaigždėtu dangumi kalbėdavome, kokius gerus draugus palikome Lietuvoje, kaip būdavo smagu pas juos sodyboje. O dabar, sėdėdami pas juos sodyboje, prisimename, kaip buvo smagu Australijoje. Ech, kaip būtų nuostabu išmokti gyventi šia diena...“

Į Lietuvą pora nutarė grįžti, kol dar visiškai nesubjuro orai. Darvine sėkmingai pardavė automobilį, dešimt mėnesių buvusį tikrais namais, lauktuvių nupirko mangų, paplūdimio skarų, bumerangų ir sėdo į lėktuvą: „Tarpinė stotelė buvo Malaizija, Singapūras ir Brunėjus, tada – į Londoną, iš ten į Berlyną, pasiėmėme šunį – ir į Lietuvą.“ Ar dar kada iškeliaus taip ilgam? „Žinoma, – nedvejoja. – Gyvenimas ir yra kelias.“