Įspūdingiausia Erikos Vyšniauskaitės kelionės į Kostą Riką akimirka – jos vestuvės ant vandenyno kranto

„Norėjosi, kad kelionės maršrutas būtų už Europos ribų ir, kad ten būtų šilta. Netikėtai lapkričio pabaigoje kolega parodė vienos kelionių agentūros pasiūlymą, kurį ilgai negalvoję (pasitarimui turėjom vos gerą pusdienį, nes bilietai tirpo) dėl patrauklios kainos ir maršruto įsigijome“, – portalui Žmonės.lt pasakojo Erika. Maršrutas skambėjo taip: Barselona-Niujorkas-viena iš Centrinės/Pietų Amerikos šalių-Majamis-Barselona.

Kadangi pora nebuvo patyrę keliautojai, nusprendė rinktis bene saugiausią variantą – Kosta Riką. „Ten jau lankėsi keletas mano draugų, kurie negailėjo gerų atsiliepimų. Kelionių agentūros atstovė taip pat patikino, kad Kosta Rika – saugiausia turistams Centrinės Amerikos šalis. Beliko įsigyti pigius skrydžius iš Vilniaus į Barseloną ir atgal“, – teigė E.Vyšniauskaitė.

Pirmoji užjūrio stotelė porai buvo JAV, šioje šalyje jiems teko lankytis ir anksčiau. „Niujorke teko lankytis ir man, ir Giedriui, tačiau pirmą kartą čia pabuvojome dviese. Tuo tarpu Majamis – abiems buvo nematytas miestas. Žinoma, svarbiausias kelionės tikslas buvo pirmas mūsų apsilankymas Centrinėje Amerikoje – norėjome kuo daugiau pamatyti Kosta Rikos“, – pasakojo Erika.

Beveik iš anksto neplanuota kelionė

Atstovė spaudai dirbanti mergina tikino, kad konkretaus plano jie neturėjo, tačiau aiškiai buvo išdėstytą, kiek dienų bus praleista konkrečiame mieste: Niujorke 4 naktys, tada Kosta Rikoje 9 ir, galiausiai, Majamyje – 3. Prieš kelionę pora skaitė daug atsiliepimų internete apie tai, kur būtų galima apsistoti, kur būtinai papietauti, kokias pramogas išbandyti ar kokius žymius objektus pamatyti – labiausiai patikusius žymėjosi į savo sąrašą.

„Keliaudami žinojome kur apsistosime, vos pora dienų į priekį, o ką veiksime, sugalvodavome atvykę. Taip keliauti įdomiau ir galima rasti itin patrauklių paskutinės minutės nuolaidų. Iš anksto įsigijome tik nakvynę viename viešbutyje, bilietus į NBA rungtynes Majamyje ir rezervavome automobilio nuomą Kosta Rikoje. Keliaudami tiek tūkstančių kilometrų nuo namų žinojome, kad tikrai nenorėsime ilgai gulėti paplūdimyje ar prie baseino – norėjome per neilgą savo atostogų laikotarpį kuo daugiau pamatyti, kuo aktyviau praleisti laiką“, – pasakojo E.Vyšniauskaitė.

Kelionės metu pora pamatė skirtingus miestus, susipažino su įvairiausio mentaliteto žmonėmis iš viso pasaulio, ragavo skirtingų virtuvių maisto, išbandė itin įvairias nakvynės vietas, transporto priemones. „Niujorke keliavome metro, pėsčiomis ir draugų, kurie atvyko mus aplankyti, automobiliu. Kosta Rikoje išbandėme vietos taksi, nuomotą automobilį, o turistinėse ekskursijose teko ir traktoriaus priekaboje važiuoti, ir ekstremaliai plaukti gumine valtimi kalnų upe, ir pėsčiomis (kartais ir su rankų pagalba) kopti į ugnikalnį, ir čiuožti virš miškų specialioms lynų trasomis“, – prisiminimais apie kelionę dalijosi Erika.

Nuo prašmatnių viešbučių iki nakvynės pas vietinius

Mergina pasakojo, kad nakvynės vietos irgi buvo įvairios ir kupinos atradimų. Pavyzdžiui, 4 naktys Niujorke nekainavo nieko. Keliautojų puslapyje Couchsurfing.org prieš pat išvykimą pora susipažino su žmogumi, kuris, kaip ir daugelis šio tinklalapio vartotojų, į svečius mielai priima keliautojus iš viso pasaulio. Gyveno jie išpuoselėtame bute, esančiame vos už kelių gatvių nuo „Times“ aikštės Manhetene.

„Savo naują internetinį draugą gyvai matėme vos 10 minučių, nes jis velniškai užimtas: studijuoja ir dirba net trijose darbovietėse. Matanas – buvęs karininkas iš Izraelio. Jis prieš pora metų emigravo į JAV. Niujorkas, pasak jo, žmonių-robotų miestas, kuriame smagu tik pabūti, bet ne gyventi: čia visi verčiasi per galvą, kad užsidirbtų, siektų karjeros, sumokėtų mokesčius ir brangią niujorkietišką nuomą. Tuo tarpu Kosta Rikoje teko nakvoti ir keliautojų hostelyje su šaltu dušu, ir viešbutyje su baseinu, kurio šeimininkas turi tris išraiškingus katinus, ir vadinamuosiuose cabinas, ir prabangiame vasarnamių komplekse su privačiu paplūdimiu. Majamyje apsistojome jaunimo hostelyje. Sutapimas – kaip tik buvo studentų prasidėję pavasario atostogos, todėl naktinis gyvenimas tiesiog virė – į South Beach suvažiavo studentai iš visų valstijų – visi kas tik norėjo ir galėjo švęsti“, – įspūdžiais iš kelionės dalinosi E.Vyšniauskaitė.

Eksperimentai su maistu

Mergina prisipažino, kad kelionės metu teko paeksperimentuoti ir su maistu – Niujorke ir Majamyje pora rinkosi, kur geriausi mėsainiai (tiesa, skaniausią visgi ragavo Kosta Rikoje, Manuel Antonio miestelio „Barba Roja“ restoranėlyje). Niujorke išbandė meksikiečių, kinų ir vietnamiečių maistą mažuose restoranėliuose ar greito maisto kavinėse. Tradicinis užkandis vaikštant Niujorke – sumuštinis, „Dunkin’ Donuts“ spurga ir „Starbucks“ kava išsinešimui. Ir aišku gausūs amerikietiški pusryčiai – blynai su vaisiais ir klevų sirupu, keptais kiaušiniais ir skrudinta šonine.

„Visgi, skaniausias maistas, kokio iki teko valgyti, buvo Kosta Rikoje. Populiariausias vietos valgis – kepti kiaušiniai minkštu tryniu, patiekiami su virtomis juodosiomis pupelėmis ir ryžiais. Susidarė įspūdis, kad Kosta Rikos gyventojai maitinasi sveikai – mėgsta vaisius, daržoves, vištieną, geria labai daug vandens. Pakelėse gausu vaisių kioskelių – čia ragavom sultingiausių mangų, ananasų, arbūzų. Pardavėjai puikiai išmano kiekvieno vaisiaus savybes ir aišku, yra puikūs prekeiviai – su šypsena įsiūlyti galėtų turbūt bet ką. Vietiniai didžiuojasi savo kava, kurios užaugina nedaug, tačiau sako, kad tai – kokybiškiausia kava pasaulyje. Kavos teko ragauti ir ekologinėje fermoje, kur ji auginama, ir kavinėse – visur mums atrodė tiesiog puiki. Beje, būnant šiltame ir drėgname klimate, natūraliai išgeri daug vandens, tad valgyti norisi kur kas mažiau – valgydavome gausius pusryčius ir vakarienę, pietų tiesiog nesinorėdavo“, – juokėsi Erika.

Niekada nemiegantis Niujorkas

Mergina pasakojo, kad Niujorkas, Majamis, lyginant su Kosta Rikos miestais – skirtingi pasauliai. Niujorke visi viską daro greitai – vaikšto, važiuoja, valgo, geria, perka… – neveltui jis ir vadinamas nemiegančiu miestu. Čia visko labai daug – skirtingų tautybių ir stilių žmonių, dangoraižių, šviesų, automobilių. Pabūti ten kurį laiką ir visa tai stebėti – malonu, tačiau jei reikėtų iš tikrųjų gyventi – iš pradžių tame skruzdėlyne būtų sunku, nes nuo tempo, pasiūlos, pasirinkimo laisvės ir konkurencijos gali apsisukti galva. Pora neaplenkė svarbiausių Niujorko turistinių objektų, nes juose teko pabuvoti ankstesnių kelionių į Niujorką metu, tačiau nemažai laiko skyrė tiesiog vaikščiojimui ir miesto atradimui.

Kosta Rikos per savaitę pažinti neįmanoma

„Kosta Rika po šios kelionės asocijuojasi su paslaugiais, itin draugiškais žmonėmis, nuostabia, keliaujant po šalį itin besikeičiančia gamta, kurią vietiniai itin puoselėja ir myli, augmenijos ir gyvūnijos įvairove, miegančiais ugnikalniais, gardžiausia kava ir bevieliu internetu, kuris veikia, rodos, net mažiausioje lūšnelėje. 9 dienos Kosta Rikoje – labai mažai, čia reikėtų pabūti bent tris savaites, norint apvažiuoti visą šalį. Mes nusprendėme keliauti Ramiojo vandenyno puse. Šalyje automobiliu pirmiausiai iš sostinės San Josė vykome į Manuel Antonio – paplūdimį ir parką, įtrauktą į gražiausių Kosta Rikos lankytinų vietų sąrašą. Čia mūsų laukė „Tulemar“ vilų kompleksas, kur galėjome lankytis privačiame paplūdimyje, gyvenome vasarnamyje su balkonu ir hamaku. Per visą kalną nusidriekusios džiunglės, kuriose gyvena beždžionėlių šeimynos, lyg zoologijos sode čiulba egzotiški paukščiai ir medžiuose kone kiaurą parą miega tinginiai. Čia praleistos dienos buvo įsimintiniausia mūsų kelionės dalis, mat čia įvyko prieš kelionę suplanuota simbolinė mūsų vestuvių ceremonija paplūdimyje ir fotosesija“, – prisiminimais dalinosi Erika.

Pora vėliau iškeliavo į Jaco – banglentininkų miestelį, kuriame vien atsipūtę, niekur neskubandys įdegę vietiniai banglentininkai, išdžiūvę nuo sausros palmės ir visada banguotas vandenynas. Giedrius nepraleido progos pasinaudoti populiaria paslauga paplūdimyje – su instruktoriumi mokėsi čiuožti banglente.

Čiuožimas lynais ir maudynės karštose versmėse

Iš Jaco keliautojai pajudėjo į šiaurę – link Arenalo ežero ir vulkano, kur praleidome 4 naktis. Ten jie išbandė populiarias ir iš pirmo žvilgsnio ekstremalias siūlomas paslaugas: lynais čiuožinėjo virš miškų ir krioklių (ilgiausias iš 7 bandytų lynų – net kilometro ilgio), maudėsi karštosiose versmėse. Ir vietiniai, ir turistai čia eina naktį – ant akmenų žmonės pridėlioja žvakučių, todėl vaizdas būna įspūdingas. „Kitą dieną su amerikiečių turistų grupe plaukėme gumine valtimi kalnų upe Balsa, kurioje daug slenksčių ir milžiniškų akmenų. Lankėmės ekologiškoje fermoje, kur ragavom ten užauginto ir paruošto karšto maisto, kavos. Su gidu ir grupe prancūzų kopėme į Cerro Chato ugnikalnį, kurio krateryje – ryškiai žalios spalvos ežeras. Jame teko ir išsimaudyti. Paskutinę dieną keliavome į sostinę San Josė, kur mus į svečius priėmė ten gyvenati mano draugė amerikietė“, – pasakojo E.Vyšniauskaitė.

Majamio netikrumas ir kičas

Po daugiau nei savaitės, praleistos Kosta Rikoje, iš pradžių Majamis poros nesužavėjo. Žvelgiant iš šalies Majamis jiems atrodė, kaip kompiuteriu sudėliotas miestas: beveik visi namai – balti daugiaaukščiai, palmės tvarkingai susodintos palei paplūdimį ir gatves. Viskas dvelkia netikrumu, kiču – žmonės perdėtai rūpinasi savo išvaizda: vaikinai demonstruoja raumenis, merginos – silikonines krūtines, vitrinos pilnos neskoningų drabužių, brandinių aksesuarų klastočių, gatvėse automobiliai primena MTV klipus. Kur pasisuksi – „Porsche“, „Ferrari“ ir „Lamborghini“, kuriose – auksinėmis grandinėmis ir akiniais nuo saulės išsipuošę vairuotojai, visu garsu klausantys repo ar ritmenbliuzo. Tiesa, niekada negali žinoti, ar tai nuosavas, ar nuomotas automobilis, mat prabangių automobilių nuoma porai dienų – čia itin populiari. „Kainos kai kuriuose baruose – tiesiog kosminės. Teko girdėti iš vietinių, kad staliukas naktiniame bare gali atsieiti ir  200 JAV dolerių , o alaus bokalas – 30-40. Mums įspūdingiausiu įvykiu šiame mieste tapo NBA rungtynės, kur susitiko „Miami Heat“ su „Minnesota Timberwolves“. Amerikiečių sirgaliai keliasdešimt kartų emocionalesni už mūsiškius – čia jie atiduoda visas jėgas, balsus, tarsi išprotėja dėl žaidimo. Pertraukėlių metu vyksta begalė konkursų, atrakcijų. Įdomu tai, kad visų rungtynių metu žiūrovai valgo ne tik užkandžius, bet ir karštą maistą, aplinkui nuolat šūkauja pardavėjai su cukraus vatos, riešutų padėklais“, -įspūdžiais dalijosi E.Vyšniauskaitė.

Aklina tamsa San Josė

Kiekviena kelionė neįvyksta be jokių kuriozų ar juokingų situacijų, ne išimtis ir šioji. Nors kelionė be ypatingo išankstinio planavimo vyko sklandžiai, tačiau porai teko išgyventi ir keletą nelabai malonių situacijų. „Kosta Rikoje reikia priprasti, jog šviesus paros metas – nuo 6 ryto iki 6 vakaro Taigi, atskrendame iš Niujorko į San Josė oro uostą – pusė 7 vakaro, aklina tamsa, aplinkui – dešimtys zujančių ispanakalbių vyrukų – visi siūlo taksi, o mums tereikia pavažiuoti apie kilometrą iki hostelio, kuriame norim pernakvoti, ryte pasiimti automobilį iš nuomos punkto ir pradėti kelionę į pietvakarius. Sužinoję, kad taip netoli važiuosime iš oro uosto, taksistai atsisako vežti. Skambiname į hostelį iš skirtingų mobiliųjų – savininkas nekelia ragelio. Pagaliau pačiupę taksi važiuojam suprasdami, kad taksistas neturi žalio supratimo, kur mus veža. Įdomu tai, kad Kosta Rikoje nėra adresų – gatvių pavadinimų ar namų numerių, viskas randama pagal žymesnius objektus – pvz. pašto, bažnyčios ar gaisrinės pastatus. Pagaliau išsiaiškinęs su dispečerine vietą, kurios mums reikia, taksistas mus atveža į aklinai tamsią gatvę, o reikiamo hostelio iškaba apšviesta vos viena lempute, matosi, kad aplinkui pastatai aptverti spygliuota viela. Vaizdelis neatrodė pats saugiausias, tačiau išvydę vietos savininką, surizikavome. Juokinga buvo ryte, pamačius, kad aplinka – labai tvarkinga, lauke žaliuoja begalė augalų, miega katinas ir nieko baisaus čia nėra, o spygliuota viela apjuostos net prabangių namų tvoros“, – juokėsi Erika.

Kitas nuotykis keliautojų laukė paskutinę naktį, automobiliu vystant iš San Josė į oro uostą. „Navigacija rodo vienintelį kelią link oro uosto – autostradą. Privažiuojame kelią – o jis visas užblokuotas – negalima nei į miestą įvažiuoti, nei išvažiuoti. Apsukame keletą ratų – atsiduriame vis toje pačioje vietoje prie užblokuoto įvažiavimo. Darosi nejauku, nes sugrįžę į tą patį tašką matome netoliese besibūriuojančią gaują vyrukų, kurie tame ne pačiame geriausiame miesto rajone viduryje nakties turbūt tik ir tyko pasimetusių turistų. Laimei, kitoje gatvėje pastebėjome sustojusį policijos automobilį su įjungtais švyturėliais – privažiavome prie jo, paaiškinome situaciją. Pasitaikė puikiai angliškai kalbantis pareigūnas, kuris nupasakojo kaip rasti kitą kelią link oro uosto ir rimtu veidu pridūrė „Būkite labai atsargūs“. Beje, iki oro uosto likus gal minutei kelio, vos nepatekome į eismo įvykį. Nežinia iš kur, viduryje autostrados, per abi juostas atbulas iš kažkokio vieškelio išsuko taksistas. Prasilenkėme su juo turbūt per kelis centimetrus. Net nebuvo laiko pagalvoti apie garso signalą. Į skrydį nepavėlavome, tačiau dar kelias dienas vis garsiai pagalvojome, kad tą naktį mums tikrai pasisekė“, – prisiminė E.Vyšniauskaitė.

Vestuvės ant vandenyno kranto

„Apie vestuves natūraliai kalbėdavomės. Tikriausiai būtume planavę gana tradicinę šventę kitais metais, tačiau lapkričio pabaigoje įsigyti bilietai į Kosta Riką susuko galvas. Giedrius ekspromtu garsiai pasakė idėją – „Susituokime ten!“. Iš pradžių maniau, kad tai bus daugiau vargo, nei džiaugsmo, bet mintis turėti kažką tik sau, dviese, atrodė labai graži. Pirminis planas buvo susituokti kažkur Kosta Rikoje ant vandenyno kranto, teisiškai įtvirtinti santuoką ir niekam per daug neatskleidžiant savo sumanymo, grįžti namo jau būnant vyru ir žmona. Ėmėme domėtis vietomis, kainomis, organizatoriais, fotografais. Vestuvių ceremonijų paketus siūlo kone kiekvienas viešbutis. Tiesa, norint rasti gerą fotografą už prieinamą kainą – nemenkas iššūkis“, – apie norą lemtingą žingsnį žengti užsienyje pasakojo Erika. Ji prisipažino, kad prireikė maždaug mėnesio, kol parašiusi daugybę laiškų ir peržiūrėjusi dešimtis fotografų portfolio radau tai, kas mums patiko ir kokybe atitiko kainą.

Fotografei patiko poros idėja – ceremonija paplūdimyje tik dviese, – tad ji pati pasisiūlė su savo vyro pagalba viską suorganizuoti. Ji lietuvaičiams rekomendavo ceremonijos vietą – Manuel Antonio pakrantėje įkurto vilų komplekso privatų paplūdimį, todėl ten ir apsistojo Erika su Giedriumi kelioms dienoms.

„Ceremonijos dieną iš floristės fotografė man atgabeno įspūdingą gėlių puokštę ir net tris gėlių vainikus, iš kurių išsirinkau labiausiai patikusį. Vietoj vestuvinio šampano suorganizavo didžiulius kokosus su pinakolados kokteiliais, jos vyras rankomis iš medžių šakų sukalė arką ceremonijai, o fotosesijai specialiai atgabeno vintažinį dviratį, kurį patys atnaujino. Vestuvinę suknelę, kurią rankomis išdekoravo mano draugė, aksesuarų kūrėja Toma Jankauskaitė, visur skraidinau su savimi. Makiažą ir šukuoseną dariausi pati. Jaunikio švarko nesivežėme, nes karštyje ir su marškiniais sunku išbūti. Žinojome, kad teks vaikščioti smėlyje, tad nusipirkome paprastus vasarinius batus, kuriuos negaila įmerkti ir į vandenį. Mūsų spontaniškas planas buvo sėkmingai įgyvendintas, o kad mūsų vestuvėse pabūtų ir patys svarbiausi žmonės – šeima, draugai, laukia ir maža jauki šventė Lietuvoje“, – pokalbį apie įspūdingą kelionę, kuri dar ilgai įstrigs į atmintį, baigė Erika.