Įspūdingiausių sužadėtuvių rinkimai: išradingas vilnietis dėl sužadėtuvių surengė netikrą parodą

Jūsų pasakojimų ir nuotraukų laukiame el. paštu info@zmones.lt. Visos sužadėtuvių istorijos bus publikuojamos portale Žmonės.lt. Konkurso pabaigoje portalo skaitytojai rinks įspūdingiausių sužadėtuvių istorijų trejetuką, iš kurio redakcija išrinks nugalėtoją. Konkurso nugalėtojui atiteks maždaug 1 000 eurų vertės prizas: dvi nakvynės penkių žvaigždučių viešbutyje „IDW Esperanza Resort“, kur jų lauks romantiški pusryčiai, prabangi vakarienė ir pusantros valandos trukmės „Jums subalansuotas“. Plačiau apie prizą skaitykite čia.

Ivona ir Ričardas

Mūsų sužadėtuvių istorija ypatinga jau vien tik dėl to, kad mano dabartinė žmona Ivona su didžiausiu džiaugsmu ištarė: „Taip!“ Ir tikiu, kad jai būtų pakakę ir paprasčiausio atsiklaupimo ant vieno kelio, paprasčiausios netikėtos vietos, paprasčiausio nebrangaus žiedo bei paprasčiausių žodžių: „Ivona, ar tekėsi už manęs?“ Bet juk ji ypatinga mergina ir aš ją pasirinkau, todėl ir nusprendžiau pasipiršti ypatingai, kad liktų neišdildomas įspūdis mums abiems. Vien rašant šį pasakojimą virpa širdis bei rankos dreba prisimenant tas nuostabias akimirkas, kurių metu net buvau pamiršęs, į kurią kišenėje įsidėjau žiedą. Bet pradėsiu viską nuo pradžių.

Radęs antrąją širdies pusę jau po mėnesio draugystės buvau įsitikinęs, kad ji bus mano žmona. Nors tai buvo mano vidinė nuojauta, nusprendžiau būti atsargus ir nespausti jos. Kita vertus, stačia galva nėriau į romantinių jausmų verpetą, beribius pasimatymus bei kitas meilės išraiškas. Bręstant dviejų metų draugystės bei bendro gyvenimo jubiliejui, pagalvojau, kad reikia kažką daryti... O ir išrinktoji jau nejučiomis pradėjo garsiai svajoti apie baltą suknelę, žiedus ir tolimesnį bendrą šeimos gyvenimą.

Viskas prasidėjo nuo sau užduoto klausimo: „Kaip originaliai pasipiršti?“ Pradėjau nuo to, ką aš galiu padaryti, kiek man prireiks tam skirti finansų ir kaip norėčiau tai padaryti. Esu meniškos sielos žmogus, todėl pasipiršimą sugalvojau susieti su menu. Jau prieš tai paišiau portretus, todėl sumaniau surengti iliuzinę parodą, skirtą savo meilei. Viską suorganizuoti turėjau 2 mėnesius, o dar ir mylimoji turėjo neįtarti, kad kažką planuoju. Todėl viską suverčiau parodos organizavimui ir ramia širdimi pradėjau piešti. Piešti buvo nesunku, bet labai spaudė laikas. Paroda buvo labiau orientuota į sužadėtuves nei į ekspoziciją, todėl joje dauguma piešinių buvo piešti bei spalvinti paprastu pieštuku arba geliniais tušinukais. Tuo pat metu pradėjau ieškoti vietos, kur galėčiau eksponuoti savo darbus bei atitinkamai įgyvendinti užslėptus norus.

Prisipažinsiu, per du mėnesius buvo sudėtinga rasti tokią galeriją arba tiesiog vietą nemokamai. Juk parodos įprastai organizuojamos pasirenkant datas mažų mažiausiai prieš pusę metų. Galų gale už simbolinį nuomos mokestį man sutiko padėti „Beepart“ galerija, esanti Vilniuje. Šioje jaukioje vietoje puikiai pasisekė įgyvendinti kuklias, bet įsimintinas piršlybas.

Trūko kažkokio „cinkelio“, vis galvojau, kaip viską pateikti, kad tai taptų žadą atimančiu siurprizu ir nė nekiltų abejonių, kam buvo organizuota ši paroda. Paprašiau draugės, kad mane gražiai nufotografuotų su "žymiuoju" prašymu: „Ivona, ar tekėsi už manęs?“ Tai buvo 6 skirtingos didelės nuotraukos su penkiais žodžiais bei klaustuko ženklu. Beje, nuotraukas gaminančios įmonės pardavėjas nuramino, kad galiu nepergyventi - „Tikrai tekės!“

Jei rimtai, sunkiausia buvo nuslėpti nuotraukas bei suorganizuoti jų pakabinimą. Reikia paminėti ir tai, kad išrinktoji visą laiką mane kamantinėjo bei labai norėjo prisidėti prie parodos organizavimo, bet šiaip ne taip, man pavyko ją perkalbėti. Tam, kad „nenutekėtų informacija“, niekam nesakiau apie planuojamas piršlybas. Išskyrus galeriją ir specialias nuotraukas dariusią draugę visi žinojo tik tiek, kad tai bus pirmoji mano gyvenime paroda. Datą parinkau neatsitiktinai, tai buvo mūsų pažinties, pirmojo pasimatymo diena – lapkričio 8-oji. Pakviečiau gimines, artimuosius bei mūsų geriausius draugus. Žinoma kabinant piešinius bei nuotraukas reikėjo atsižvelgti į jų eiliškumą, kad nepultų visi žiūrėti iš kito galo. Informavau ir pačią Ivoną, kad darbus stebėtų iš eilės.

Ir štai išaušo tas momentas. Vaikštau kartu su ja, apžiūrinėjame piešinius, neskubant, lėtai, aptarinėdami kiekvieną iš jų. O man viduje tik karštis pila, laikas darosi vis lėtesnis. Kad ir kokius nuoširdžius žodžius buvau sugalvojęs pasakyti, su kiekvienu piešiniu jų tampa vis mažiau. Iš jaudulio imu pamiršti net kur randuos. Žiūriu į ją ir bėga pro akis visi gražiausi ir romantiškiausi prisiminimų vaizdai, visos akimirkos, praleistos kartu. Juokingiausia yra tai, kad aš taip nerimauju, o ji visiškai nieko nenutuokia. Ir štai, priartėja jos žvilgsnis prie specialiųjų nuotraukų su klausimu. Tik norėjau jai pasakyti „palauk, neskubėk...“, kad prisiminčiau ką turiu daryti, kad pasiruoščiau žiedą bei kad ištarčiau „myliu tave“, bet spėjau tik pagalvoti. Ji tik perskaito „Ivona, ar...“ ir kad sušuks: „Taip!“, kad šoks mane apkabinti iš to džiaugsmo, kad pravirks džiaugsmo ašarom! Sakau: „Palauk, palauk, dabar darome viską normaliai...“ ir pamiršau kurioje kišenėje žiedas. Pradėjau paniškai ieškoti, pradėjau pasimetęs dairytis į aplinkinius, mintyse klausdamas savęs: „o kur žiedas?“ Bet, savo laimei, atradau jį arčiausiai širdies – vidinėje švarko kišenėje. Išsitraukiau žiedą, atsiklaupiau ant vieno kelio ir... Sugebėjau tik perskaityti tai, kas buvo parašyta nuotraukose: „Ivona, ar tekėsi už manęs?“ Aišku, kad sulaukiau teigiamo atsakymo bei dar stipresnio apkabinimo. Ši žinia buvo tiek netikėta visiems, kad visos parodos metu iš džiaugsmo aikčiojo visi lankytojai. Visi džiaugėsi, sveikino mus, kėlėme šampano taures. Tai momentas, giliai įstrigęs mano širdyje.

Nuo tos akimirkos lapkričio 8 diena vainikuota mūsų dviguba švente – diena kada mes susipažinome, bei diena, kada aš pasipiršau Ivonai. Vestuves džiaugsmingai atšokome 2016 metų gegužę ir toliau neįsivaizduojame gyvenimo vienas be kito.

Beje, visiems pažadėjau surengti jau tikrą parodą. Ir štai, jau šių metų lapkričio mėnesio pradžioje organizuoju viso 3 parodas. Vieną jų pavadinimu „Musa mea“, kas išvertus iš lotynų kalbos reiškia „Mano mūza“ – sąlyginai metinių proga. Kaip jau turbūt supratote, ši paroda taip pat skirta dabar jau mano žmonai Ivonai. Parodą galėsite išvysti toje pačioje vietoje „Beepart“ galerijoje.