Išskirtinės buvusio „XXL“ ir „B'Avarija“ nario Roberto Rezgevičiaus vestuvės – parašiutininkų apsuptyje

Pora vienas kitam amžiną meilę prisiekė Klaipėdos oro uoste, ten, kur įsikūręs jau 20 metų skaičiuojantis Klaipėdos parašiutininkų klubas. Kaip sako Robertas, minčių tuoktis kitur beveik nebuvo – čia prabėgo pusė jo gyvenimo, o ir ceremonijos norėjosi gamtoje, po atviru dangumi.

„Tai buvo mano pasiūlymas. Norėjau, kad šventėje dalyvautų draugai parašiutininkai, abu su Neringa norėjome gamtoje, o čia, oro uoste, mes viską turime – ir virtuvę, ir elektrą, ir palapinės nuomotis nereikėjo. Mums ir tos prabangos nesinorėjo, neturim prieš ką puikuotis, abiem daug svarbiau – jausmai. Todėl kėlėme tiesiog šventę sau ir pagal save. Taip, kad būtų tiesiog smagu“, – Žmonės.lt pasakojo Robertas, buvęs grupių XXL ir „B'Avarija“ narys.

O smagu išties buvo. Visų į šventę pakviestų svečių jaunavedžiai paprašė laikytis aprangos kodo – čia oro erdvių mylėtojai parašiutininkai turėjo atvykti vilkėdami specialius šuoliams pritaikytus kostiumus, galvas pridengti šalmais, o kiti – choristai – pasipuošti koncertine apranga.

„Laikytis aprangos kodo buvo svarbi sąlyga. Mūsų su Neringa geriausi draugai – parašiutininkai ir „Cantare“ choro nariai, todėl norėjome, kad jie jaustųsi laisvai, savimi. Tiesa, ne visi iškart patikėjo mūsų prašymu – mano 71-erių tėvas, profesionalus, patyręs ir iki šiol skraidantis parasparnininkas, sako – sūnau, bet gal nesolidu. O aš jam – kam čia tą solidumą vaidinti. Įkalbėjau ir jį, ir jis vilkėjo kostiumą su šalmu“, – pasakojo Robertas.

Tuo tarpu patys jaunavedžiai taip pat išsiskyrė originalia apranga. Vestuvėms jie pasirinko ne įprastą sniego baltumo suknelę ir elegantišką juodą kostiumą, o tautinius drabužius, pora surengė šventę laikydamiesi senųjų Mažosios Lietuvos vestuvių tradicijų.

„Esu už lietuviškų tradicijų grąžinimą. Yra įmonių, kurio organizuoja etnografines vestuves, bet mes patys pasidomėjome, pasiskaitėme, gal kiek modifikavome, kažką perdarėm savaip, atsirinkom, kas mums svarbu, gražu“, – kalbėjo Robertas.

Dar prieš ruošdamiesi šventei jiedu su Neringa sako žinoję, kad be kai kurių akcentų ir simbolių savo šventės neįsivaizduoja. Oro uoste „taip“ pora vienas kitam ištarė stovėdami prie pakilimo tako, jiems buvo svarbu peržengti iš beržo šakų sumeistrautus „gyvenimo vartus“, apsikeisti dovanomis, pasakyti vienas kitam į ausį po pasižadėjimą ir... gurkštelėjus naminio alaus vėliau juo aplaistyti vienas kito veidą.

Pasak Roberto, Lietuvai perėmus daug vakarietiškų tradicijų daugelis pamiršo tas senąsias, ilgus metus buvusias. Neva net apsikeisti žiedais priimta nebuvo – tai iš Graikijos atėjusi tradicija, lietuviams kadaise užtekdavo ir rūtų vainikų. Tačiau žiedai judviejų vestuvėse vis dėlto buvo. Nors taip pat ne atsitiktinai parinkti – sidabriniai, su ant kiekvieno išgraviruotomis simbolinėmis, jiems patiems svarbią reikšmę turinčiomis runomis.

Rugpjūčio 19-ąją susituokę jaunavedžiai savo šventę suskirstė į dvi dalis: vidudienį visus sukvietė į oficialią ceremoniją oro uoste, vėliau vakare ten pat smagiai atšoko šventę.

Dar dieną jų santuoką įregistravo Gargždų civilinės metrikacijos skyriaus darbuotojai, santuokos liudininkais tapo jų draugai, taip pat parašiutininkas ir choristė. Po vestuvių Neringa pasirinko dvigubą pavardę, susigrąžinusi savo mergautinę ji tapo Šimašiūte-Rezgevičiene.

Jaunavedžiai sugalvojo, kad jie išlips iš lėktuvo ir link minios susirinkusių svečių žengdami pakilimo taku pereis minėtus „gyvenimo vartus“.

„Po to, kai mus paskelbė vyru ir žmona, choristai dar sudainavo tris dainas – buvo neįtikėtinai gražu. Tuomet galvojome, kaip čia dabar bus, jei visi ims sveikinti, teikti gėles... Aplink šlapia, prilyta, balos. Sumanėme, kad mūsų su Neringa atvyks pasiimti parašiutininkų autobusiukas. Atsisėdom ir nuleidę kojas žemyn išvažiavom su besivelkančiom pririštom skarbonkėm. O tuomet visų jau laukėm prie vaišių stalo“, – linksmai pasakojo Robertas.

O vakare viskas vyko dar paprasčiau – iš palečių padaryti stalai, šašlykas lauke, visi persirengę, kaip kam patogu. Vakarėlis vyko maždaug iki 3 val. ryto, o vėliau susitvarkę parašiutininkai jau laukė naujai auštančios dienos – nuo 10 val. čia vėl visas dėmesys buvo sutelktas į šuolius.

„Dauguma mūsų draugų yra iš tų, kuriems nelabai ir įkiši alkoholio. Išgeria taurę ir viskas, visi susitelkę į darbus, į skrydžius. Todėl šventė buvo blaivi, nors labai smagi. Taip sakė net tie, kurie apskritai nepripažįsta vestuvių“, – šyptelėjo Robertas.

Tačiau jam ir Neringai oficialiai tapti šeima buvo svarbu. Ypač dabar, kai jie šeštą mėnesį laukiasi kūdikio – lapkritį porai turėtų gimti sūnus.

„Kad reikia vestuvių, sugalvojome gana greit. Šeimyninės vertybės mums abiems svarbios – norėjome, kad vaikas gimtų šeimoje“, – sakė Robertas.

Tiek jam, tiek Neringai tai jau antra santuoka. Iš pirmos santuokos jis turi dukrą Viltę Barborą (20), Neringa tai pat turi du vaikus, dukrą Medą (14) ir sūnų Joną (11).

Po maždaug metus trukusios draugystės susituokti nusprendusi pora iki šiol juokiasi išgirdę klausimą, kaip jiedu susipažino. Šilti jausmai vienas kitam užsimezgė viename socialiniame pažinčių tinklalapyje, kur abu nusivylę meile ėmė dairytis naujų pažinčių.

„Mane užsiregistruoti įkalbėjo draugas, kuris pats pažinčių svetainėje susirado žmoną. Tuo metu buvau nusivylęs, sakau, kur čia eiti, kur sutikti naujų žmonių? Pabandžiau ir į vieną kitą barą nueiti, bet ne, ne tas. Galiausiai paklausiau jo patarimo, įsidėjau kelias nuotraukas iš parašiutinio gyvenimo ir galvoju, jei kas supras mane – parašys. Taip sulaukiau Neringos žinutės. Vėliau patys nustebome, kiek daug bendrų draugų turime. Iki šiol visi stebisi, kaip mūsų anksčiau nesupažindino“, – prisiminė Robertas.