Išskirtinį aštuonių valandų performansą ruošianti šokėja Kamilla: „Noriu priversti žmones sustoti“
Jau visai netrukus, birželio 14-ąją vyksiančioje „Kultūros naktyje“ pasirodys menininkė ir šokėja Kamilė Karpalovaitė, dar žinoma Kamillos Lil’K vardu. Mergina užsimojo plačiai ir stipriai tiki savo idėja – pačioje sostinės širdyje, judrioje Vilniaus gatvėje, ji aštuonias valandas bus pasinėrusi į judesį ir eksperimentuos su savo kūnu. Pasak Kamilės, ji tikisi į paviršių ištraukti žmonių emocijas ir paskatinti jų nebijoti.
Kamile, pradėkime nuo pradžių. Kaip tavo gyvenime atsirado šokis?
Su šokiu susipažinau dar vaikystėje. Mamos pastūmėta septynerių metų pradėjau lankyti baletą. Tuo metu mes su mama gyvenome Beirute, Libano mieste. Dažnai galvodavau, kad šokis yra mano mamos neįgyvendinta svajonė, tačiau augdama vis labiau jį pamilau. Kai po trejų metų, jau būdama dešimties, su mama grįžau į Lietuvą, toliau tęsiau šokių veiklą: lankiau pramoginius, vėliau perėjau į hiphopo erą ir gatvės šokius.
Lankiau viską, kas įmanoma – tvirtai žinojau, kad noriu būti šokėja. Negalvojau, kokia būsiu šokėja, tačiau svajojau stovėti didelėje scenoje ir dalintis savo jausmais bei kelti kitiems šypseną. Tai visuomet sukosi mano galvoje.
Galbūt tai atėjo iš paauglystės periodo, kuri man nebuvo labai lengva. Santykiai su šeima, mano pačios vidiniai išgyvenimai... Apie tai kalbėti nėra lengva. Tačiau man pavyko – sugebėjau perlipti per save ir prabilti garsiai, kad gyvenime pasitaiko ir sunkių akimirkų.
Šokis tapo ne tik mano aistra, emocijų išliejimu, bet ir įrankiu, per kurį galiu visuomenei siųsti svarbias žinutes. Būtent per šokį suvokiau, kad man patinka žmonės: man gera su jais bendrauti ir dalytis jausmais. Suvokiau, kad šokis yra mano raktas į žmonių gyvenimus.
Tavo visa veikla juda aplink šokius, taip?
Tiesa. Būdama šešiolikos išsikrausčiau į Londoną. Tuomet tikinau, kad ten vykstu dėl šokių, tačiau paskutiniais metais sau pripažinau, kad tai nebuvo pagrindinis motyvas išvykti. Manau, kad bėgau nuo problemų ir nuo Lietuvos.
Tačiau prieš trejus metus buvau pakviesta teisėjauti viename šokių renginyje. Tuo metu jau buvau ganėtinai pažįstama užsienyje. Sušokus savo teisėjos šokį staiga suvokiau, kad man laikas grįžti į tėvynę. Ir tuomet viskas įsisuko.
Šiek tiek laiko praleidau Vokietijoje, kurioje visos mano mintys susigulėjo ir grįžau gyventi į Lietuvą, turėdama labai aiškų tikslą – susitaikyti su savimi. Tai reiškė labai daug dirbti su savimi: išmokti atleisti, pamiršti, suprasti kai kuriuos dalykus ir pan. Tuo pačiu metu neapleidau ir šokių.
Viena įspūdingiausių to laikotarpio akimirkų buvo patekimas į stipriausią ir didžiausią gatvės šokių renginį Paryžiuje. Perėjau atranką visiškai rami ir stovėjau visų šokėjų išsvajotoje scenoje. Tuomet supratau, kad noriu kažko daugiau. Ne tik iš šokių, bet ir iš gyvenimo.
Kai paleidau šias mintis į pasaulį atsirado ir pirmieji mano projektai. Vienas jų gimė Jungtinėse Amerikos Valstijose. Praėjusiais metais nuolat visur važinėjau, o šiuos metus paskyriau Lietuvai.
Fotografuoju mane sudominusius praeivius ir rašau apie juos. Visu tuo dalinuosi socialiniuose tinkluose, nes, manau, kad jie pernelyg mus varžo ir iš jų jaučiame labai daug spaudimo. Be to, organizuoju įvairiausius kultūrinius renginius, susijusius su šokiu. Tad šokį pasitelkiu bendravimui ir priėjimui prie žmonių. Tikriausiai po truputį judu prie įkvėpėjos vaidmens – noriu savo pavyzdžiu visuomenei parodyti, kaip galima elgtis vienoje ar kitoje situacijoje. Man svarbu pasakyti, kad visi mes turime pasirinkimą kažką pakeisti.
Artėjančioje „Kultūros naktyje“ pristatysi solinį performansą „Aš čia. Tu irgi čia“. Kaip gimė idėja?
Jau keletą metų manyje gyveno mintis apie panašaus pobūdžio performansą, truksiantį aštuonias valandas. Tiesa, galvojau apie pasirodymą su keletos žmonių grupe. Mintis gimė stovint Vilniaus gatvėje, kurioje ir vyks šis performansas. Pagalvojau, kad tai labai tinkama vieta pasirodymui, nes man įdomu peržengti nustatytas ribas ir išbandyti kažką naujo, ko Lietuvoje dar nėra buvę. Visgi, suvokiau, kad turiu pasirodyti viena. Tai reikalauja ne vien fizinio, bet ir psichologinio pasiruošimo. Tik visa tai išbandžius pati galėsiu pasakyti kitiems žmonėms, kaip tai galima padaryti.
Ilgai mąsčiau, ko noriu iš šio performanso. Žinojau, kad tai bus 8 val. truksiantis judesys, tačiau man norėjosi į tai įtraukti ir praeivius. Pirmiausia, kiekvienas iš mūsų sunkiai gali išbūti susikoncentravęs į vieną dalyką. Kodėl? Mes esame neramūs ir nežinome, kaip su savimi elgtis. O kodėl taip yra? Nes nedirbame su savimi. Tad galvodama apie šiuos dalykus supratau..
Vilniaus gatvė yra itin aktyvi: čia daug kavinių, parduotuvių, visi nuolat skuba ir bėga. Tai yra puiki vieta priversti žmones sustoti ir pajausti kažkam! Šį performansą pavadinčiau parodą. Įsivaizduokite, lyg ateitumėte į muziejų ir sebėtumėte paveikslus, kurie vieniems lankytojams yra vienokie, o kitiems kitokie. Noriu sužinoti, ką judesys gali ištraukti iš kiekvieno sustojusio žmogaus. Man įdomu, kokios emocijos atsiskleis. Žmonės, patys to nesuvokdami, įsitraukia į procesą: vieni galvos, ką aš čia veikiu, kiti sakys, kad šokis yra labai gražus, o dar kiti norės prisėsti ir pasižiūrėti ilgiau.
Tačiau to nepakanka. Noriu dar labiau įtraukti žmones, todėl judėsiu pažymėtoje zonoje į kurią galės įeiti bet kuris norintis ir galės su manimi kalbėtis. Manau, kad kiekvienam iš mūsų reikia išsikalbėti, o kartais nepažįstamajam yra daug lengviau papasakoti savo skaudulius. Tad patys žmonės nurodys viso pasirodymo kryptį, o aš būsiu meditacinėje būsenoje, kas valandą užmerktomis akimis.
Pagrindinė šio performanso žinutė yra tarsi priminimas žmogui, kad jis yra čia ir dabar. Vietoje to, kad bėgtume, pagaliau sustotume ir pagalvotume, ką mes patys jaučiame ir ką iš mūsų ištraukia aplinka. Tikiu, kad šis pasirodymas gali pakeisti daugelio žmonių požiūrį į savo reakcijas.
Kaip vyksta pasiruošimas?
Viskas labai gražiai išsidėliojo. Šiuo metu man Ramadano laikotarpis, kuris baigsis savaitė iki didžiojo pasirodymo. Ramadanas išskirtinis tuo, kad jo metu tam tikru metu nevalgai ir negeri. Tai padeda ne tik išvalyti kūną, bet ir mintis.
Nors intensyviam pasiruošimui skyriau mėnesį, visgi jau anksčiau pradėjau dėliotis mintis ir susivokti, kas vyks, kas man svarbu, ką noriu pasakyti ir pan. Susimodeliavau įvairiausias situacijas: kas bus jei žmogus mane stumtels, kas jeigu nė vienas žmogus neprieis. Itin svarbi kvėpavimo techniko bei mityba. Turėjau suprasti, kas mane apsunkina, ko geriau vengti. Visgi visas aštuonias valandas nei valgysiu, nei gersiu. Esi tiesiog dabarties akimirkoje.
Niekuomet neturėjau sau klausimo ar man gali pavykti, ar ne – šiuo performansu stipriai tikiu ir žinau, kad galiu bei noriu.
Šią savaitę jau pradėjau praktikuoti judesį. Kasdien vis ilginu laiką ir taip pratinu savo kūną. Daug dirbu su savo mintimis, kad žinočiau kaip jas nuraminti per tas aštuonias performanso valandas: užsiimu joga bei meditacija. Daug laiko šiuo metu skiriu sau, kad visiškai pilnai suvokčiau savo kūną.
Lietuvoje tai bus pirmasis tokio pobūdžio performansas.
Taip, man neteko nei matyti, nei girdėti tokio pasirodymo mūsų šalyje. Yra spektaklių ar parodų, susijusių su žmogiškumu, emocijomis ir jų paieška, tačiau tokio performanso, vykstančio aštuonias valandas ir į kurį žiūrovai galėtų pilnai įsitraukti, dar nėra buvę.
Nors intensyviam pasiruošimui skyriau mėnesį, visgi jau anksčiau pradėjau dėliotis mintis ir susivokti, kas vyks, kas man svarbu, ką noriu pasakyti ir pan. Susimodeliavau įvairiausias situacijas: kas bus jei žmogus mane stumtels, kas jeigu nė vienas žmogus neprieis. Itin svarbi kvėpavimo techniko bei mityba. Turėjau suprasti, kas mane apsunkina, ko geriau vengti. Visgi visas aštuonias valandas nei valgysiu, nei gersiu. Esi tiesiog dabarties akimirkoje.
Niekuomet neturėjau sau klausimo ar man gali pavykti, ar ne – šiuo performansu stipriai tikiu ir žinau, kad galiu bei noriu.
Šią savaitę jau pradėjau praktikuoti judesį. Kasdien vis ilginu laiką ir taip pratinu savo kūną. Daug dirbu su savo mintimis, kad žinočiau kaip jas nuraminti per tas aštuonias performanso valandas: užsiimu joga bei meditacija. Daug laiko šiuo metu skiriu sau, kad visiškai pilnai suvokčiau savo kūną.
Lietuvoje tai bus pirmasis tokio pobūdžio performansas.
Taip, man neteko nei matyti, nei girdėti tokio pasirodymo mūsų šalyje. Yra spektaklių ar parodų, susijusių su žmogiškumu, emocijomis ir jų paieška, tačiau tokio performanso, vykstančio aštuonias valandas ir į kurį žiūrovai galėtų pilnai įsitraukti, dar nėra buvę.
Kai kalbėjau su savo kambarioku, jis užsiminė, kad ši mano idėja jam primena garsiosios menininkės Marinos Abramovič idėjas. Neslėpsiu, kai nusprendžiau imtis šio performanso, pagalvojau apie ją ir jos drąsą atrasti bei atskleisti žmonių emocijas. Didžioji dalis M. Abramovič pasirodymų buvo skirti suprasti, kas vyksta žmonių galvose ir kaip jie reaguoja patys į save bei į pasaulį. Žinoma, kad ji mane įkvėpė nebijoti šiuo pasirodymu atnešti visuomenei tam tikrą žinutę.
O ar lietuviai gali išsilaisvinti iš baimių sūkurio? Ar tikiesi, kad jie atsivers?
Lietuviai vis dar yra ganėtinai uždari. Mums nėra lengva atsiverti ir kalbėti apie patiriamas emocijas, jausmus. Tačiau visgi matau, nors ir nedidelį, bet pokytį mūsų visuomenėje. Yra žmonių, kurie drąsiau dalijasi savo gyvenimo būdu ir buriasi į bendruomenes, kurios galiausiai jas išlaisvina. Žinoma, ne visi dar išdrįsta iki galo būti savimi ir leisti emocijoms kalbėti. Leisti sau tiesiog būti.
Labai stipriai tikiu savo pasirodymu. Net jeigu iš tūkstančio žmonių prie manęs prieis bent vienas – savo tikslą būsiu pasiekusi. Kažkoks pokytis jau bus įvykęs, o tai man labai svarbu.
Žinoma, savo pasirodymo pradžioje tikrai nesitikiu minios žmonių, kurie iškart supras, kas čia vyksta. Jie pirmiausia analizuos, sistemins informaciją ir tik po to, drąsiausieji, žengs žingsnį. Didelę įtaką tikriausiai darys ir skaičiuojamas laikas. Žmonės matys, kad pasirodymo laikas vis tiksi ir tai jau savaime skatina smalsumą. To žinutė paprasta – laikas bėga, o mes jį švaistome užsidarę savyje.
„Kultūros naktis“ baigsis, o su ja baigsis ir tavo performansas. O kas toliau? Galbūt planuoji su juo pasirodyti kitose šalyse?
Iš pradžių galvojau, kad galbūt ateityje galėčiau su šiuo performansu pasirodyti ir kitur. Tačiau kambariokas pasakė genialią mintį – šis pasirodymas įvyks tik vieną vienintelį kartą ir tai bus nepakartojamas. Visgi, mano mintyse vis tiek lieka idėja pasirodyti su daugiau žmonių. Galbūt tai kažkada materializuosis kitokiu pavidalu.
Labai noriu šį pasirodymą transliuoti gyvai socialinėje erdvėje. Tam, kad net ir tiesiog einantys gatve galėtų realiuoju metu įsijungti ir pasižiūrėti, kas gi vyksta toje Vilniaus gatvėje. Norisi, kad kuo daugiau žmonių sužinotų apie artėjantį performansą.