Išskirtinis interviu su François Ozonu: „Teko permąstyti, kas gi iš tikrųjų yra meilė“
Lietuvoje turbūt su žiburiu nerasi kino gerbėjo, kuris nežinotų François Ozono (53) pavardės. Žiūrėti kino provokatoriumi tituluojamo prancūzų režisieriaus filmų „8 moterys“, „Ačiū Dievui“, „Francas“ ar „Dvilypis meilužis“ pas mus rinkosi sausakimšos salės. Šią savaitę Lietuvoje pristatomas naujausias biografinių detalių kupinas Ozono darbas „Vasara ’85“. Ta proga režisierius laukė manęs prie kompiuterio kameros viename Paryžiaus viešbučių...
Pagrindinis jūsų filmo herojus – žydas. Domitės žydų kultūra? Vilnius, kur dabar esu, vadinamas Šiaurės Jeruzale...
Nieko neišgalvojau: Aidano Chamberso knygoje „Šokis ant mano kapo“, pagal kurią ir pastatyta „Vasara ’85“, tas vyresnysis vaikinas – Davidas Gormanas – mano filme yra žydas. Kalbėjau su rašytoju, kuriam dabar 85-eri, klausiau, kodėl jis savo kūrinyje nusprendė išskirti būtent žydų tautybę. Aidanas atsakė, kad knygos veiksmas vyksta Anglijos kaimelyje, kuriame gyvena didelė žydų bendruomenė. Anot jo, žydų laidotuvių tradicijos puikiai tiko istorijai, jos daug įdomesnės už mūsiškes, tad ir daug literatūriškesnės. Mirties, laidotuvių ir šokių ant kapų mano filme tikrai nestinga.
Tačiau tai, kad juostos herojus yra žydas ir dar gėjus, nėra taip jau esminga. Tai detalės. Knygoje tai taip pat tik detalės.